Tikrai sėkmei pasiekti reikia nustoti laikytis visuotinai priimtų standartų ir patraukti savo keliu. Tas, kuris išėjo iš bendros rikiuotės, sukuria naują sėkmės etaloną. Švytuoklės nepakenčia individualybės, jos mato kylančią žvaigždę, ir joms nelieka nieko kito, kaip padaryti ją savo numylėtine. Kai nustatoma nauja taisyklė, rikiuotė apsigręžia ir pradeda žygiuoti paskui naują žvaigždę. Kad nustatytumėte savo taisykles, reikia leisti sau būti savimi. Jūs tai galite. Tereikia pasiimti tokią privilegiją. Savo privilegijas dalijate arba atimate tik jūs patys.
Aiškinimas
Visą gyvenimą žmogus įtikinėjamas, kad jis anaiptol nėra tobulas, kad sėkmė, turtai, šlovė skirti išrinktiesiems. Švytuoklės neneigia, kad kiekvienas gali pasiekti laimėjimų, bet kruopščiai slepia tą faktą, kad unikalių sugebėjimų ir savybių turi kiekvienas žmogus. Individualybė švytuoklėms – tiesiog prapultis. Jei visi šalininkai taps laisvomis asmenybėmis ir pasidarys nebevaldomi, švytuoklės tiesiog subyrės. Žvaigždės gimsta savarankiškai, bet jas įžiebia švytuoklės. Sektinas pavyzdys – sėkmės etalonas – kuriamas sąmoningai, kad visų kitų žmonių siekiai būtų nukreipti į vieną pusę. Kitaip tariant, švytuoklių uždavinys – suvaryti visus į vieną rikiuotę ir priversti paklusti bendrai taisyklei. Jūs nieko nepasieksite kol nesuvoksite, kad reikia tiesiog išeiti iš bendros rikiuotės. Nėra prasmės žaisti svetimą žaidimą, kur ne jūs nustatėte taisykles. Kad ir ką darytumėte, visada stenkitės pradėti Savo žaidimą. Čia sėkmės paslaptis.
Užsibrėždami savo tikslą, paklauskite savęs: ar aš tikrai to noriu visa širdimi, ar man tik norisi norėti? Jei jums tenka save įkalbinėti, vadina si, tikslas svetimas. Jeigu tikslas jūsų, savęs įkalbinėti nereikės. Judėjimas prie svetimo tikslo visada palieką šventę iliuzinėje ateityje. Artėdami prie savo tikslo, jūs laimingi jau dabar. Svetimas tikslas – tai visada smurtas prieš save, prievarta, pareiga. Svetimas tikslas dangstosi mados ir prestižo kauke, vilioja savo neprieinamumu, verčia jus kažką įrodinėti sau ir kitiems. Svetimą tikslą jums primeta kiti, jis prisideda prie svetimos gerovės. Ieškokite savo tikslo.
Aiškinimas
Svetimas tikslas yra dvasinio diskomforto priežastis. Klaidingi tikslai paprastai labai patrauklūs. Jūsų protas užsidegęs visaip liaupsins įvairius tikslo privalumus. Bet jei jus kažkas slegia, nors tikslas labai patrauklus, būkite sąžiningi sau. Žinoma, protas net klausytis nieko nenori: viskas puiku ir nuostabu. Tuomet iš kur tas niūrokas šešėlis? Mąstydami apie tikslą, negalvokite apie jo svarbą, neprieinamumą ir priemones jam pasiekti – atkreipkite dėmesį tik į dvasinio komforto būseną. Įsivaizduokite, kad jūs pasiekėte tikslą, ir viskas jau praeityje. Jums gera ar bloga? Nepainiokite dvasinio susikaustymo (arba drovumo: „Nejaugi visa tai man?“ ) su diskomfortu. Dvasinis diskomfortas – tai slegiantis depresija arba naštos jausmas, silpnai pasireiškiantis optimistinių proto samprotavimų fone. Dvasinį susikaustymą galima pašalinti skaidrėmis, diskomforto – niekada.
Kiekvienas žmogus turi brangų lobį – savo sielos unikalumą. Kiekviena siela turi savo tikslą, į kurį eidamas žmogus randa laimę. Priešakyje – ateityje – jokios laimės nėra. Ji yra čia ir dabar arba jos nėra apskritai. Tikrosios laimės paslaptys – išsivaduoti nuo švytuoklių ir pasirinkti savo kelią. Atsakykite sau į klausimą: ko nori jūsų siela, kas pavers jūsų gyvenimą švente? Jūsų neturi dominti jokie apribojimai. Nesivaržykite ir užsisakykite viską, ko tik pageidaujate. Jeigu tikslas jūsų, tuomet, galvojant apie jį, siela dainuoja, o protas patenkintas trina rankas.
Aiškinimas
Žmogaus siela gali tik miglotai numanyti, ko ji nori. Protas turi padėti jai numatyti savo tikslą. Bet protas, kaip jam būdinga, mėgina logiškai ieškoti tikslo. Tai klaida. Proto uždavinys – ne ieškoti tikslo, bet laiku jį atpažinti. Reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku siela pati atspės, kad tai – jos tikslas ir, jūs tai pajusite. Svarbiausia – suteikti siela galimybę susitikti su tikslu. Reikia išplėsti savo akiratį: nueiti ten, kur dar nebuvote, pamatyti tai, ko neregėjote, įsileisti naujos informacijos, išsiveržti iš kasdienybės rato. O toliau – palaikyti sąmoningumą ir atidžiau klausytis širdies balso. Duokite sau neribotą terminą, nevaržykite savęs laiko rėmais ir nepaverskite tikslo ieškojimo pareiga. Tiesiog turėkite galvoje tokią nuostatą: aš ieškau to, kas pavers mano gyvenimą švente. Tikslas ateis kaip nušvitimas. Kai, gavę kokios nors informacijos, jūs pajusite, kad siela užsidegė, o patenkintas protas ją visapusiškai apmąsto, tada bus galima padaryti prielaidą, kad radote tai, ko reikia.
Žmogus panašus į kačiuką, kuris, stovėdamas priešais veidrodį, nesupranta, kad mato pats save. Jums atrodo, kad esate valdomi aplinkybių, kurių negalite pakeisti. Iš tikrųjų tai iliuzija – butaforija, kurią norint lengvą sugriauti. Jūs nesąmoningai einate uždaru ratu: stebite realybę – išreiškiate požiūri – veidrodis įtvirtina požiūrio į realybę turinį. Susidaro uždara grįžtamojo ryšio kilpa: tikrovė formuojasi kaip jūsų minčių vaizdo atspindys, kuris savo ruoštu daro didelį poveikį vaizdui. Realybės valdymo principo esmė – pasukti šį ratą į priešingą pusę.: iš pradžių žiūrėkite į save ir tik paskui - į veidrodį.
Aiškinimas
Žmogus, pririštas prie veidrodžio savo požiūriu – primityvia reakcija į tikrovę, - naiviai mėgina pavyti atspindį, norėdamas kažką jame pakeisti. O dabar pamėginkite pasukti veidrodžio ratą atgal: išreiškiame požiūri – veidrodis įtvirtina požiūrio į realybę turinį – stebime realybę. Kas iš to išeina? Primityvus ir bejėgiškas atspindžio konstatavimas liaujasi, jį pakeičia sąmoningas ir kryptingas paveikslo konstatavimas. Užuot įprastai reiškęs nepasitenkinimą dėl to, ką išvydau veidrodyje, aš nusisuku nuo jo ir pradedu mintyse formuoti tą vaizdą, kurį norėčiau matyti. Tai – išėjimas iš veidrodžio labirinto. Pasaulis sustoja ir tada patraukia manęs pasitikti. Kai jūs pradėsite kontroliuoti savo požiūri į realybę, darbo imsis išorinis ketinimas, o jam nėra neįvykdomų dalykų. Tik reikia nukreipti dėmesį nuo atspindžio į vaizdą. Kitaip tariant, reikia pradėti valdyti savo mintis. Galvoti ne apie tai, ko nenorite ir mėginti išvengti, o apie tai, ko nori ir stengiesi pasiekti.
Deklaravimas
Meilės nereikia ieškoti, ji jus pati suras. Norint sutikti savo antrąją pusę, reikia nuolat "sukti" skaidrę, kurioje jūs įsivaizduojate savo gyvenimą su kažkokia abstrakčia asmenybe – jūsų idealu. Tam tikru momentu durys atsidarys – pasirodys jis (ji). Toliau viskas priklauso nuo jūsų. Pro šias duris reikia įeiti, žengti pirmąjį žingsnį, atsikračius puikybės ir visokiausių prietarų. Šį žingsnį reikia žengti paprastai ir nuoširdžiai, be maivymosi ir maskarado. Nuoširdumas visada paperka. Ir dar: visada likite savimi, jokiomis aplinkybėmis neišduokite savęs, gyvenkite pagal savo kredo. Tada dualiajame veidrodyje neatsiras jokių apmaudžių iškraipymų.
Aiškinimas
Rekomenduotina jog meilės skaidrėje būtu abstrakti asmenybė – idealas. Įtraukti ten konkretų žmogų galima tik kraštutiniu atveju, jeigu kitų galimybių iškovoti atsakomąjį jausmą beveik nėra. Žinoma, iš principo galima "sukti" skaidrę kurioje jūs kartu vienas kitą mylite. Toks scenarijus, variantų erdvėje tikrai yra. Tačiau nereikėtu užmiršti jog kitas žmogus – tai ne pasyvus daiktas, o gyva būtybė, kuri aktyviai realizuoja savo ketinimą. Galbūt jums ir pavyks šį tą pasiekti su pasinaudojus skaidre, bet greičiausiai tai bus mažai efektyvu, nes gyvas žmogus nesėdi nejudėdamas variantų erdvėje, o visą laiką kažkur juda. Kol jūs žiūrėsite jį vaizduotės skaidrėje, jis tikriausiai ras sau „žemiškesnį“ partnerį. Negana to, žmogus siela, į kurį žiūrima skaidrėje, tai jaučia. Ir jei jai tai nepatiks, žmogus gali jums pajusti nesąmoninga pasibjaurėjimą. Tad verčiau nerizikuoti ir vadovautis freilingo principais – tai geriausia priemonė. Asmeniniai santykiai – tai tas atvejis, kai reikia bendrauti su gyvu žmogumi, o ne skrajoti padebesiais ir svajoti.
Deklaravimas
Kad minčių forma užsifiksuotu materialioje tikrovėje, reikia ją nuolat atkurti. Galbūt jūs nepatikėsite, kad viskas taip paprasta. Nesudėtingas darbas ir jokių burtų. Tačiau tai ištiktųjų veikia. Deja žmonėms dažniausiai nepakanka kantrybės. Jie karštai užsidega kokia nors idėja, bet netrukus atvėsta. Kad būtu materializuotas sumanymas, reikia gana ilgai mintyse sukti tikslinę skaidrę. Stebuklų ištikrųjų nebūna – yra konkretus realybės valdymo darbas.
Aiškinimas
Jeigu protas neprieštarauja tam, ką liepia širdis, tada atsiranda nesuvokiama galia – išorinis ketinimas, kurį materializuoja variantų erdvės sektorius, atitinkantis minčių vaizdą. Sielos ir proto vienovėje šis vaizdas įgauna aiškius kontūrus ir todėl tučtuojau įsikūnija tikrovėje. Pasaulis tiesiog sutinka su tuo, ką jūs apie jį manote. Bet kodėl paprastai pasiteisina blogiausi lūkesčiai, o viltys ir svajonės neišsipildo? Gyvenime dažniausia būna taip, kad siela veržiasi, o protas abejoja ir neleidžia, arba atvirkščiai, protas pateikia įtikinimų įrodymų, o širdies lieka abejinga. Kai vienovė pažeidžiama, vaizdas būna neryškus – jis tarsi dvejinasi: siela nori vieno, o protas tvirtina ką kita. Ir tik savo antipatijomis bei būgštavimais jie nė kiek nesiskiria. Ką gi daryti? Materialioji realizacija inertiška kaip derva. Šią tvirtovę galima paimti apgula. Jei jūs tikrai norite pasiekti savo tikslą, reikia nuolat vizualizuoti skaidre.
Deklaravimas
Jei jūs savęs nemylite, tai ir jūsų niekas nepamils. Negana to, jūs būsite nelaimingi. Bet koks sielos ir proto konfliktasneigiamai atsiliepia išorei ir būdui. Atitinkamai ir jūsų pasaulio sluoksnis įgauna vis niūresnių spalvų. Pirmiausia reikia mylėti save, o jau tada domėtis kitų privalumais. Jūs turite suprasti, kad švytuoklės jus verčia išduoti save – nusigręžti nuo savo sielos ir laikytis jų sukurtos taisyklės: „Jie yra geresni už tave, todėl elkis taip kaip jie, tapk panašus į juos, sėdėk matricoje, būk sraigtelis. „ Iš tikrųjų jūs - unikalus. Atsigręžkite į save, priimkite save tokį, koks esate, leiskite sau būti savimi, pasinaudokite savo teise būti teisiu. Tada bus kuo didžiuotis ir už ką save gerbti.
Aiškinimas
Jeigu žmogus toli nuėjo, vaikydamasis svetimų standartų, jam nebus lengva pamilti save. „Kaip aš galiu pamilti save, jei aš pats sau nepatinku!“ Tai gryniausias perteklinis potencialas, atsiradęs dėl pernelyg didelio vidinio ir išorinio reikšmingumo. Išorinis reikšmingumas pasireiškia tada, kai kažkieno nustatytas etalonas man atrodo esąs tobulas ir siektinas. Ar ne per daug mes gerai vertiname svetimus privalumus? Jei norite pamilti save, atmeskite išorinį reikšmingumą ir nustokite garbinti stabus. Kas jums trukdo patiems kurti savo standartus? Verčiau tegul kiti vaikosi jūsiškių. Atmeskite vidinį reikšmingumą ir atsipalaiduokite.Leiskite sau turėti trūkumų, atkreipkite dėmesį į savo privalumus ir išskirtinumus.
Deklaravimas
Būkite pasirengię švytuoklių provokacijoms. Patekdami į nepageidaujamą padėtį arba gaudami bloga žinią, mes esame linkę prarasti pusiausvyrą. Pagal standartinį scenarijų mes nerimaujame, išsigąstame, liūdime, reiškiame nepasitenkinimą, žodžiu nervinamės. Norint nugesinti švytuoklę reikia daryti viską atvirkščiai: reaguoti neadekvačiai, sulaužyti scenarijų. Baimę pakeiskime pasitikėjimu, nusiminimą – entuziazmu, nepasitenkinimą – ramybe, susierzinimą – džiaugsmu. Švytuoklės žaidimo esmė – išvesti jus iš pusiausvyros. Jūs turite sąmoningai pažeisti šio žaidimo taisykles – padaryti bet ką, tik ne tai, ko iš jūsų tikimasi. Nėra jokių abejonių, pergale bus jūsų.
Aiškinimas
Švytuoklės maitinasi žmonių energija. Pavyzdžiui, kai dėl kažko esate suirzę ir audringai reiškiate nepasitenkinimą, jūs atiduodate energiją švytuoklei. Visas, jūsų neigiamas emocijas, provokuoja švytuoklės. Kai jūs susiduriate su kokiomis nors apmaudžiomis aplinkybėmis ir reaguojate susierzinimu bei nepasitenkinimu, neigiama situacija pradeda rutuliotis, atsiranda naujų nemalonumų. Šitaip jūsų energija yra įsiūbuojama švytuoklės. Jūs patys ją įsiūbuojate, kadangi pradedate žaisti jums primestą žaidimą. Jums reikia elgtis kitaip: arba niekaip nereaguoti, arba visiškai priešingai reaguoti, taip nuslopinsite švytuoklę. Jūs turite – primesti kitą, savąjį žaidimą reaguojant neadekvačiai. Principas čia vienas: sąmoningai pakeisdami savo vibraciją jūs neberezonuojate, pasiekdami disonansą, taip jūs nugesinate švytuoklę ir ji palieka jus ramybėje.
[attachment=0]Deklaravimas
Vidinę pusiausvyrą ardantys jausmai ir reakcijos: piktinimasis, nepasitenkinimas, susierzinimas, nerimas, jaudinimasis, apatija, sutrikimas, neviltis, baimė, gailestis, palankumas, geismas, susigraudinimas, idealizavimas, garbinimas, džiūgavimas, nusivylimas, didžiavimasis, pasipūtimas, niekinimas, bjaurėjimasis, nuoskauda ir t.t. – pernelyg didelio reikšmingumo požymiai. Švytuoklės tuoj pat jus užkabina už šių siūlų ir jūs tampate marionetėmis. Mažinti reikšmingumą anaiptol nereiškia kovoti su savo jausmais ir mėginti juos užgniaužti. Reikia šalinti priežastį – jūsų požiūrį į situaciją. Būtina įsisąmoninti, jog reikšmingumas nieko neduoda, išskyrus problemas.
Aiškinimas
Problemų apskritai nėra – yra tik dirbtinai išpūstas reikšmingumas. Kai žmogus suvokia tokią visų problemų iliuzinę esmę, mažindamas reikšmingumą jis gali rasti vidinę ramybę. Atkreipkite dėmesį: ne sumenkinti svarbumą, bet sumažinti reikšmingumą. Pažvelgti į žaidimą iš šalies, blaiviai ir objektyviai. Sumažinę reikšmingumą, jūs iškart pasieksite pusiausvyros būsena, o švytuoklės negalės jūsų valdyti, kadangi jūsų nebus už ko užkabinti. Tai nereiškia, kad jūs tapsite bejausmiais. Emocijas sukelia požiūris, todėl reikia dirbti su savo požiūriu. Jausmai ir emocijos tėra požiūrio rezultatas. Priežastis tik viena – reikšmingumas. Tarkime, kažkas gimė, arba mirė, ar dar kas nors svarbaus įvyko. Ar man tai svarbu? Tiesiog aš sąmoningai nedarau iš to problemos, nekankinu savęs ir aplinkinių. Stiprus išorinis reikšmingumas sukuria fanatikus, o stiprus vidinis reikšmingumas - idiotus.
[attachment=0]Deklaravimas
Jei pajutote slegiantį tuštumos jausmą, imkitės tvarkyti namus arba darbo vietą. Naujaip išdėstykite baldus, atsikratykite senų ir nereikalingų daiktų, susikaupusio šlamšto, o naudingus ir jums brangius daiktus išdėliokite rūpestingai ir skoningai. Jūs iškart pajusite jėgų antplūdį ir gyvenimo džiaugsmą. Lygiai taip pat ryžtingai ir griežtai reikia vyti šalin neigiamas mintis, kad jos negadintu jūsų pasaulio. Baimę, nerimą, abejone, blogiausius lūkesčius, nepasitikėjimą, smerkimą, priešišką nusiteikimą, kaltės jausmą, nevisavertiškumo kompleksą – visą šį šlamštą reikia išmesti iš savo pasaulėlio.
Aiškinimas
Geriausias vaistas nuo depresijos – kurybinė veikla, kurios rezultatų nereikia ilgai laukti. Ką nors, nesvarbu ką, kuriant, siela vėl atgauna prarastą gyvenimo skonį. Ypač efektyvi priemonė yra paprasčiausias namų tvarkymas ir šiukšlių išnešimas. Lygiai taip pat galima išvalyti ir visą savo pasaulį. Kiekvienas žmogus savo veiksmais ir mintimis kuria savo pasaulio sluoksnį ir jame gyvena. Beje, mąstysena čia atlieka pirminį vaidmenį. Jūsų pasaulis tampa toks, kokį jį įsivaizduojate. Jei manote, kad tai agresyvi, nedraugiška aplinka, - taip jums ir bus. Jei esate įsitikinę, kad šiame pasaulyje visos gėrybės sunkiai pasiekiamos, - jūs neišvengiamai turėsite daug ir atkakliai dirbti. Jei manote, kad turtai ir sėkmė – išrinktųjų palydovai, - jūs visada stovėsite eilės gale. Kuo daugiau neigiamų minčių jūsų galvoje, tuo niūresnė tikrovė. Atsikratę neigiamo šlamšto, jūs nustebsite, kad realybė įgauna vis daugiau šiltų ir jaukių atspalvių.
