Sanskrito kalba „nadi” reiškia kanalą, kuriuo teka gyvybinė pranos energija. Pasak jogų, įkvepiant pro dešiniąją šnervę organizme atsiranda šiluma, o įkvepiant pro kairiąją jame pasklinda šaltis. Todėl dešiniąją šnervę jogai vadina „saulės taku” (sūrja nadi), o kairiąją – „mėnulio taku” (chandra nadi).

Metodas

[IMG alt="Kvėpavimas pakaitomis"]https://web.archive.org/web/20140125023618im_/http://jogatau.lt/wp-content/uploads/2012/03/Kv%C4%97pavimas-pakaitomis-300x149.jpg[/IMG]

Sėdėdami sukryžiuotomis kojomis arba lotoso padėtyje uždėkite dešinės rankos smilių ant kaktos, tarp antakių. Iškvėpkite iki galo, tada užspauskite dešiniąją šnervę nykščiu ir įkvėpkite pro kairiąją šnervę skaičiuodami iki keturių širdies dūžių, paskui sulaikykite kvėpavimą skaičiuodami iki šešiolikos, atidenkite dešiniąją šnervę ir didžiuoju pirštu uždenkite kairiąją šnervę. Iškvėpkite pro dešiniąją šnervę suskaičiuodami aštuonis širdies dūžius.


Laikydami pirštus tokioje pačioje padėtyje įkvėpkite pro dešiniąją šnervę suskaičiuodami keturis širdies dūžius, tada sulaikykite kvėpavimą skaičiuodami iki šešiolikos, paskui iškvėpkite pro kairiąją šnervę skaičiuodami iki aštuonių. Tai vienas ciklas.

Iš pradžių darant šį pratimą įkvėpimo, sulaikymo ir iškvėpimo trukmės santykis tari būti 1:2:2. Tik po ilgesnio laiko (mažiausiai 2 ar 3 mėnesių) jis gali būti 1:4:2.

Poveikis

Tai vienas iš svarbiausių pranajamos pratimų, padedantis atgauti kūną gaivinančių teigiamos ir neigiamos energijų pusiausvyrą. Jis ramina ir išvalo nervus, teikia stabilumo ir ugdo protinius gebėjimus bei padeda išgydyti tam tikros rūšies galvos skausmą.

Atsargumo priemonės

Šį pranajamos pratimą reikia atlikti labai atsargiai, iš pradžių ne daugiau trijų ciklų.

Sergantiesiems širdies ligomis, turintiesiems didelį kraujospūdį ar silpnus plaučius šį pratimą ir sulaikyti kvėpavimą (kumbhaka) be tinkamo vadovavimo nerekomenduojama.

Norint riboti suvartojamą cukraus kiekį arba išvis jo atsisakyti, reikia suvokti, kodėl saldus maistas yra pirmas dalykas apie kurį pagalvojate, norėdami užkasti.

Tai reiškia, jog kiekvieną kart prieš imant saldumyną, turite sustoti ir patraukti ranką arčiau savęs, nes greičiausiai saldėsio norite dėl prastų priežasčių (tokių kaip stresas, nuobodulys ar tiesiog dėl to, kad saldėsis yra ant stalo). Žinoma, jog saldumynus galite valgyti, jei tai darote sąmoningai.

Tačiau kaip sukurti tokį “santykį” su cukrumi? Svarbiausia: jeigu jūs nesustosite prieš imdami saldumyną ir nepagalvosite, kodėl jūs jį imate ir ar darote tai sąmoningai, tuomet senų įpročių neatsikratysite.

Štai čia pateikiame 5 klausimus, kuriuos sau turėtumėte užduoti prieš imdami bet kokį saldų maistą (beje, šie klausimai ir yra laikas tarp pagalvojimo ir imimo):

1. Kaip aš jaučiuosi/kas vyksta mano gyvenime?

Stebėkite, kokie jausmai jus apima, kuomet jaučiate potraukį saldėsiams: nostalgija, laimė, kaltė, nuovargis, pyktis, liūdesys, pribloškimas, neramumas, nuobodulys, stresas, vienatvė, pavydas, susijaudinimas, tuštuma ir t.t.

Galbūt saldėsį griebiate visada, kai jaučiatės vienas ar kai jaučiatės nusipelnęs.

Kai tik suvoksite, koks jausmas jus apima nuolatos, kuomet siekiate saldumyno, panagrinėkite, kodėl taip jaučiatės, iš kur tas jausmas atsiranda ir ar jums gali padėti dar kas nors apart cukraus.

2. Ką aš šiandien valgiau?

Ar valgėte pilnus patiekalus, pagamintus iš tikrų, neperdirbtų maisto produktų?


Didžiojoje dalyje supakuoto maisto yra paslėpta daug cukraus. Tai trukdo sukurti santyki su cukrumi, nes galime nepastebimai būti įtraukti į priklausomybės ratą.

3. Ką aš veikiau?

Kartais mūsų protas galvoja, jog saldumynai yra neatsiejama tam tikrų užsiėmimų ar veiklų dalis, nes mes taip įpratome. Pavyzdžiui – užkandžiavimas prie televizoriaus, žiūrint filmus, mokantis, skaitant ir panašiai.

Kuomet susiduriame su stresinėmis situacijomis, kurios dažniausiai vyksta, kai dirbame su kažkuo, kas mums atrodo sudėtinga, kartais mūsų mintys apgauna mus ir priverčia galvoti, jog mums reikia kažką suvalgyti, kas ir yra žymiai lengviau nei kovoti su stresu.

4. Kur aš buvau savo menstruacijų ciklo metu?

Merginoms – pasižymėkite tą menstruacijų ciklo dieną, kuomet jautėte potraukį saldumynams. Gali būti, jog kiekvieno mėnesio tą pačią dieną, jaučiate tą patį potraukį.

5. Su kuo aš buvau?

Galite pastebėti, jog buvimas su kažkokiu žmogumi ar žmonėmis, jums ypatingai kelia stresą ar panašius jausmus, kurie verčia jus valgyti saldumynus. Galbūt buvimas su jais sukelia tas neigiamas emocijas ir verčia jus siekti saldėsio.

O gal pastebėsite, jog potraukį cukrui jaučiate, kuomet esate vieni.

Reguliariai ir švelniai savęs klausdami, jūs greitai atrasite tam tikrus dalykus, su kuriais vėliau galėsite išmintingai kovoti.

Jei jaučiate, jog darote tai per prievartą ir jums nepadeda, pamąstykite apie kitas išeitis – paskambinkite geram draugui, išgerkite žolelių arbatos su saldžiais vaisiais, išeikite pasivaikščioti, išsimaudykite karštoje vonioje, paskaitykite gerą knygą, medituokite, praktikuokite jogą arba valgykite normalų maistą (ypač jei tą dieną normaliai dar nevalgėte).

Atsiminkite: nedarykite nieko per prievartą.

Reikia laiko, kad suvoktumėte, kodėl valogte tai, ką valgote. Pirmas žingsnis – sąmoningai apgalvoti savo veiksmus ir pasirinkimus.

Tradicinė Kinų medicina visuomet žavėjo mane dėl didelio žaliosios arbatos [IMG align="left" width="113px" height="111.493px" alt="9 priežastys, dėl kurių verta gerti žaliąją arbatą"]https://web.archive.org/web/20140312170544im_/http://jogatau.lt/wp-content/uploads/2012/08/green_tea_pot-150x150.png[/IMG]kiekio vartojimo. Jau beveik 4000 metų jie geria žaliąją arbatą per pusryčius pietus ir vakarienę. Vienas kinų vienuolis visuomet skatina žmones gerti žaliąją arbatą sveikatai pagerinti. Vakarų mokslas taip pat yra įrodęs, kokia naudinga yra žalioji arbata.

Jei per dieną galite padaryti tik vieną dalyką dėl savo sveikatos, pridėkite žaliąją arbatą į sąrašo viršų. Štai kodėl:



1. Joje yra daug antioksidantų

Žalioji arbata turi labai daug antioksidantų, ypač grupės pavadinimu katechinai. Tyrimo metu paaiškėjo, jog katechinai yra pajėgesni už vitaminą C ir E, mažinant ląstelių pažeidžiamumą.


2. Gerai Jūsų širdžiai

Žalioji arbata blokuoja blogąjį cholesterolį (LDL) ir didina gerąjį cholesterolį (HDL). Tai taip pat gerina širdies funkcionavimą.

3. Mažina hipertenzijos riziką

Tyrimas parodė, jog žalioji arbata 46%-65% mažina hipertenzijos riziką.

4. Sumažina pilvo riebalus

Tyrimas Tufts universitete atskleidė, jog žalioji arbata turi daug EGCG, kuris mažina pilvo riebalus.

5. Ji gali sumažinti raukšles

EGCG yra žymiai stipresnis už vitaminą E, naikinant laisvuosius radikalus, kurie yra pavojingi odai.

6. Ji detoksikuojanti

Tradicinė medicina teigia, jog žalioji arbata išvalo organus nuo pavojingų medžiagų.

7. Virškinimas

Ji buvo naudojama tūkstančius metų Kinijoje virškinimo gydymui. Jei jūs turite problemų su virškinimu, Kinijoje rekomenduojama gerti žaliąją arbatą pusryčiams, pietums ir vakarienei.

8. Padeda numesti jums svorio

Manoma, jog EGCG pagreitina medžiagų apykaitą, kuri padeda numesti svorį.

9. Stiprina imuninę sistemą

Flavonoidai bei polifenoliai, esantys žaliojoje arbatoje, stiprina imuninę sistemą.

Kaip jau daugelis esame girdėję - pusryčiai yra vienas svarbiausių (jei ne pats svarbiausias) dienos maistas. Po nakties, mūsų tuščiam skrandžiui reikia “kuro” ateinantiems dienos darbams. Tačiau dėl įvairių trukdžių dažnai ryte tinkamai papusryčiauti taip ir nepavyksta. Vienas geriausių ir paprasčiausių būdų užtikrinti, jog pusryčiai nebus praleisti yra maisto paruošimas vakare.

“Naktinės avižos” – dar nelabai žinomas patiekalas. Tai tėra paprastos avižos, išmirkytos kokiame nors skystyje (pvz.: jogurte) ir per naktį palaikytos šaldytuve.

Čia pateikiame tris naktinių avižų receptus, įskaitant vieną veganiška receptą. Taigi, nebijokite eksperimentuoti ir atsisveikinkite su nepavalgytais pusryčiais!




[IMG align="left" alt="Mėlynės bananai ir avižos"]https://web.archive.org/web/20140126113200im_/http://jogatau.lt/wp-content/uploads/2012/09/melynes-bananai-avizos-300x216.jpg[/IMG]Mėlynės bananai ir avižos
(viena porcija)
-1 / 3 puodelio avižų
-1 / 3 puodelio graikiško jogurto (arba paprasto)
-1 / 3 puodelio sojos pieno, šiek tiek perpildyto
-1 / 2 banano (1/3, jei jis yra itin didelis)
-Nedidelio 1/4 puodelio mėlynių
-riešutų

Sutrinti bananus ir mėlynes kartu į dubenį. Sudėti avižas, jogurtą, ir pieną. Uždengti ir šaldyti per naktį. Ryte užbarstyti šviežių uogų, bananų ar riešutų.

[IMG align="right" alt="pina-colada-avizos"]https://web.archive.org/web/20140126113200im_/http://jogatau.lt/wp-content/uploads/2012/09/pina-colada-avizos-300x218.jpg[/IMG]Veganams: Pina Colada mirkytos avižos
(viena porcija)

-1/2 puodelio avižų
-1 / 3 puodelio + 2 šaukštai kokoso pieno
-1 / 3 puodelio sojos pieno
-1 / 2 puodelio ananasų, kubeliais
-1 / 3 trintų bananų
-Sauja kapotų migdolų
-medaus pasirinktinai
Sumaišykite pirmuosius 5 ingredientus į dubenį. Uždenkite ir laikykite šaldytuve per naktį. Ryte užberkite migdolų įdėkite medaus.

[IMG align="left" alt="sokoladas-avizos"]https://web.archive.org/web/20140126113200im_/http://jogatau.lt/wp-content/uploads/2012/09/sokoladas-avizos-300x241.jpg[/IMG]Rudens šventė: Šokoladas moliūgai Avižos
( viena porcija)

-1 / 3 puodelio avižų
-2 1/2 šaukštai moliūgų tyrės
-3 Šaukštai jogurto
-1 / 4 puodelio sojos
-1 / 4 šaukštelis cinamono
-1 šaukštas kakavos miltelių
Medus
Kapoti riešutai
Sumaišykite visus ingredientus į dubenį, išskyrus medų ir riešutus. Uždenkite politilenine plėvele ir palikite šaldytuve per naktį. Ryte užsibarstykite riešutų ir įdėkite medaus.

Ar kada nors pagalvojote, jog savo perliukus galite balinti ir be chemikalų?

Beveik visi, kuriems rūpi kūno sveikata, nori surasti būdus, kurie būtų efektyvūs, bet kartu ir nekenktų pačiam kūnui ir apskritai visai žemei. Tai reiškia, jog dantų balinimo produktai nėra tai, kas atitiktų abu šiuos kriterijus. Juose daug toksiškų medžiagų, tokių kaip fluorido, aspartamo, aliuminio bei benzeno.

Taigi, jeigu norite sveikesnės ir šviesesnės šypsenos – dantų balinimas jūsų prioritetas ir čia vietoje visų kancerogeninių medžiagų į pagalbą ateina aliejus.

Skalavimas aliejumi yra senovinis ajurvedinis receptas. Principas paprastas – į burną įpilate valgomąjį šaukštą aliejaus (sezamo sėklų arba saulėgražų) ant tuščio skrandžio, palaikote apie 15-20 minučių, šiek tiek paskalaujate ir išspjaunate.


Daktaras Bruce Fife, parašęs knygą apie šį būdą teigia, jog aliejus veikia kaip burnos valiklis. Galima teigti, jog tai kartu ir dantų balinimas namuose


“Kai įpilate jo į savo burną ir skalaujate aplink dantis ir dantenas jis “ištraukia” bakterijas ir apnašas. Aliejus turi labai stiprų detoksikuojantį efektą. Mūsų burna – tai lyg namai milijonams bakterijų, virusų ir kitų parazitų. Streptokokas tai lyg mūsų burnos gyventojas. Būtent tokie mikrobai ir sukelia dantenų problemas, dantų ėduonį ir gali sukelti daugelį kitų sveikatos problemų, įskaitant artritą bei įvairias širdies ligas. Mūsų imuninė sistema nuolat kovoja su šiais problemų sukelėjais. Jei mūsų imuninė sistema tampa pernelyg apkrauta perdėto streso, prastos dietos ar aplinkos toksinų, šios bakterijos gali pasklisti po visą kūną, sukeldamos dar daugiau infekcijų, vedančių prie nesuskaičiuojamo kiekio sveikatos problemų.”


Vis dėlto, nėra labai daug mokslinių įrodymų, pagrindžiančių šį būdą. Yra tik 3000 metų asmeninė Indijos gyventojų patirtis bei nuolat auganti JAV gyventojų, naudojančių šį būdą patirtis.

“Šio būdo ėmiausi prieš metus, kad atstatyčiau žalą, padarytą savo dantims, kurią sukėlė mano prasti valgymo ypatumai. Labiausiai pastebimi efektai buvo baltesni dantys, sveikesnės dantenos bei švaresnė oda. Tai tapo įprastinis kiekvieno ryto ritualas” – sako Ashely Pitman, sveikatos ekspertė iš JAV.

Pagrindiniai skalavimo aliejumi privalumai:

• Balti dantys ir gražesnė šypsena
  
• Sveikesnės dantenos
  
• Imuninės sistemos pagerėjimas
  
• Apsauga nuo blogo burnos kvapo
  
• Padidėjęs energingumas
  
• Sumažėjęs galvos skausmas
  
• Švarūs sinusai
  
• Geresnis miegas
  
• Švaresnė oda
  

• Išgerkite vieną puodelį vandens ant tuščio skrandžio.
  
• Ištirpinkite 1-3 arbatinius šaukštelius organinio, šalto spaudimo aliejaus (kokosų ar saulėgražų) burnoje arba ant labai mažos ugnies puode.
  
• Skalaukite aliejų burnoje apie 20 minučių, kol esate užsiėmę ir darote kitus darbus.
  
• Išspjaukite aliejų į šiukšliadėžę ar į komposto dėžę (tik ne į kriauklę, juk nenorime, kad užsikimštų vamzdžiai).
  
• Praskalaukite burną su vandeniu.
  

• Nusipirkite aliejaus ir pamėginkite paskalauti jau rytojaus rytą (aš skalauju kol vedžioju šunį).
  
• Parašykite komentarą apačioje apie tai, ką galvojate
  
• Pasidalinkite šiuo receptu su draugais ir šeima
  

Meilės įsikūnijimai! Mes visą laiką stengiamės gyventi ramybėje, tačiau kur rasti ramybę? Ar jos reikia ieškoti išoriniame materialiame mus supančiame pasaulyje? Jei manytume, kad ją galima rasti pasaulyje, tai pasaulis turėtų suteikti jums ramybę ilgam, tačiau jūsų patirtis rodo ką kitą.
Ramybė – viduje
Ramybė, kaip žinote, yra viduje. Klajojantis žvėris pamato miražą ir, palaikęs jį vandens telkiniu, bėga prie jo, tačiau nusivilia neradęs vandens. Žmogus taip pat apsigauna tikėdamas, kad ramybę galima rasti jį supančiame pasaulyje. Jis vaikosi visko, kas materialu ir greit praeina. Besivaikant jo užsidegimas blėsta, jį apima liūdesys ir nusivylimas. Tiesą sakant, kiekvienas žmogus jau turi ramybę viduje. Deja, jis neatpažįsta jos, todėl nerimauja ir jaudinasi. Tik ramybė gali suteikti jums paguodą ir džiaugsmą. Šventasis Tjagaradža giedojo pasauliui, kad tik ramybė atneš mums džiaugsmą ir paguodą.
Kaip reaguoti į kritiką
Kai kiti mus pajuokia, kritikuoja, šaiposi iš mūsų, netenkame pusiausvyros bei ramybės ir lengvai pasiduodame neapykantai bei pykčiui. Tokiomis akimirkomis, kai kas nors mus ypatingai suerzina, turėtume stengtis išlaikyti nesutrikdytą savo vidinę ramybę. Be to, į šį aspektą turėtume pažvelgti giliau. Pavyzdžiui, jei kas nors mus kritikuoja, ar ši kritika pagrįsta? Jei tikrai esame kalti, tada turime ištaisyti savo trūkumus. Antra vertus, jei neturime jokių trūkumų ir nesame kalti, neturėtume jaudintis dėl nepagrįstos kritikos. Be to, ar kritikuojantis asmuo turi teisę spręsti? Taip pat turėtume atsižvelgti ir į kritikuojančiojo motyvus. Kodėl mus kritikuoja? Jei jo motyvai – pavydas ar egoizmas, tada mes tikrai turėtume tarti: „Natūralu, kad jis taip elgiasi.“ Tačiau tai nėra natūralu mums, todėl mes turime atskleisti savo prigimtį. Mūsų įgimta savybė – tai ramybė. Mes – ramybės įsikūnijimai. Ramybė yra žmogaus būties puošmena. Ieškančiam Dievo ji – tarsi puošiantis brangakmenis arba jį dengiantis skydas. Kadangi ramybė – mūsų prigimtis, mes turėtume stengtis ją atskleisti.
Saugokitės savo jausmų
Yra žmonių, kurie pasiduoda pavydui, egoizmui, neišmanymui ir todėl lengvai išklysta iš kelio. Šitaip elgdamiesi jie nepasieks nieko gero. Labiausiai žmogui reikia ramybės. Be ramybės nėra gyvenimo. Visokiais būdais jos siekdami, turime stengtis jos nesutrikdyti. Varnai gali nepatikti gegutės kukavimas, antis gali nesidžiaugti, matydama gulbę, tačiau bjaurėjimasis nė vienai iš jų neatneš naudos. Jei pasiduosite savo jausmams, galų gale prarasite tai, kas jums įgimta.
Ramybė – mūsų dharma
Dharmaradža (vyriausias iš penkių brolių Pandavų, „Mahabharatos“ herojus) buvo karalių karalius. Jame įsikūnijo viskas, kas kilnu ir dora. Jis buvo galiūnas. Jo visi broliai – Bhima, Ardžuna, Nakula ir Sahadeva buvo narsūs ir galingi. Dharmaradža siekė Dievo, jo Dievas buvo pats Krišna. Pandavai buvo labai apdovanoti, tačiau kas jiems atsitiko? Jie kentė vis didėjančią įtampą ir sunkumus. Kauravai išvarė juos į mišką ir pažemino jų žmoną Draupadę. Tačiau galiausiai Pandavų vardą ir garbę išgarsino ramybė, kurią įkūnijo Dharmaradža. Jis skelbė: „Ramybė – mūsų dharma. Ramūs galime bet ką pasiekti. Neturėsime ramybės, jei sielvartausime, neapkęsime ar jaudinsimės. Iš tikrųjų šitaip tik pakenktume visuomenei“.
Ramybė gimsta iš tyros meilės
„Kas yra ramybė?“ – galite paklausti. Tai kvapni gėlė, gimusi iš tyros meilės. Tai aromatas, lydintis gerus darbus. Jūs ją patiriate, nes to nusipelnėte savo darbais praeituose gyvenimuose. Jei prarandate šią kilnią ir kvapnią ramybę, jūs prarandate viską. Nuo seniausių laikų išminčiai stengėsi skelbti ramybės didybę. Jie buvo kritikuojami, išjuokiami ir pasmerkiami neapsakomoms kančioms, tačiau niekada neprarado savo ramybės. Tai pirmiausia, ką žmogus turėtų atskleisti savyje. Jei prarandate šaltakraujiškumą, prarandate save.
Ramybė – tai aromatas
Jūs gimėte žmonėmis, gyvenate žmonių visuomenėje ir vadinatės žmonėmis, tačiau kas iš to, jei neatskleidžiate savo žmogiškų savybių? Ramybė suteikia žmogaus gyvenimui aromatą. Kai aštriu kirviu kertate sandalo medį, ne medis sužeidžia kirvį, o kirvis – medį, ir kirvis įgauna sandalmedžio kvapą. Jei uždegate smilkalų lazdelę, degdama ji skleidžia aplinkui savo aromatą. Taip ir tikras Dievo ieškotojas, tikras atsidavėlis turėtų stengtis išlikti ramus ir visada skleisti aplink save džiaugsmą. Tai svarbiausias dvasinis darbas, ir jis atneša ramybę.
Praktikuokite ... Praktikuokite ... Praktikuokite ...
Tiesą pasakius, nebežinome, ko turėtume siekti gyvenime, todėl švaistome savo laiką ir energiją. Turime stengtis drąsiai sutikti ne išorinius, o savo vidinius priešus. Tai šventas dvasinis darbas, kurio turi imtis kiekvienas, siekiantis Dievo. Kūrinijoje ir medžiai, ir kitos gyvybės formos – gyvūnai, paukščiai bei žvėrys padeda žmogui. Bet žmogus tapo savanaudis ir žaloja tokius pat kaip jis. Jis skaudina savo tėvus, savo mokytojus ir patį Dievą. Kas to pagrindinė priežastis? Tai ne kas kita kaip savanaudiškumas. Kad įgyvendintų savo tikslus, žmogus griebiasi kraštutinių priemonių ir užmiršta savąjį „aš“. Be abejo, jis ir toliau visą laiką kalba apie idealus, kaip tiesa, dora, ramybė, meilė ir taikumas, tačiau pats taip negyvena.
Pasėkite tik vieną sėklą, o išaugs daug vaisių
Ką šiame pasaulyje bedarytume savo kūnu, rezultatai atitiks tą kūną. Tačiau žmogus nesistengia suprasti šios svarbios tiesos. Jei norite išauginti kokius nors pasėlius, turite būti tikri, kad sėkla sveika, ir nesėti blogos sėklos. Sėkite gerą, sveiką sėklą ir derlius taip pat bus geras ir sveikas. Sėkite erškėčių sėklas – ir išaugs erškėčiai, kurie jus tik sužalos. Tačiau reikia atsiminti vieną dalyką: pasėję negalite iš karto pjauti. Norint pjauti, ką pasėjote, reikia laiko. Tai tiesa, kurią turite suprasti. Jums gali atrodyti: „Na gerai, šiandien padariau blogą darbą, tačiau man nieko blogo neatsitiko“. Neapsigaukite. Šiandien jūs tik pasėjote sėklą. Vaisius sunoks vėliau. Neužmirškite šios svarbiausios tiesos. Galite pasėti tik vieną sėklą, tačiau ta sėkla duos jums šimtus vaisių. Taip pat atsitinka, kai padarote vieną blogą darbą, – blogis išaugs ir vėliau visokiais būdais sugrįš pas jus. Padarykite šiandien vieną gerą darbą, ir vėliau patirsite daug gero. Taigi patiriamas gėris ir blogis – tai rezultatas to, ką esate padarę anksčiau. Dėl to nekalti nei jus supantys žmonės, nei aplinkybės.
Įprotis – jūsų prigimties pamatas
Kokie jūsų veiksmai, tokia ir jūsų prigimtis. Jie atneša jums tai, ką turite gauti. Elgesys tampa įpročiu, įprotis – jūsų prigimtimi, o prigimtis savo ruožtu lemia rezultatus. Taigi rezultatai – ne jūsų rankose. Jei norite patirti gera, darykite dabar ką nors gero, išlikdami ramūs. Tačiau ir toliau darote tai, kas priešinga ramybei. Šiandien šią silpnybę turi daugelis žmonių. Gali būti, kad net mažiausiems dalykams neužtenka kantrybės. Tarkime, skaitote knygą, o jūsų vaikas ateina pasikalbėti su jumis. Jūs netenkate kantrybės ir nebenorite net matyti savo vaiko. Arba atskrenda uodas ir nutupia jums ant nosies. Nuvejate jį, tačiau jis ir vėl sugrįžta. Netekę kantrybės dar energingiau stengiatės jį nuvyti. Taigi net mažas, menkas uodas gali atimti jūsų vidinę ramybę ir jus suerzinti. Tą akimirką, kai įveiksite šią silpnybę, tapsite Dievo ieškotoju (sadhaka).
Kaip pelnyti Malonę
Nesuprantantis, kas yra šventa, savanaudiškas ir tik savo tikslų siekiantis žmogus išklys iš kelio. Tačiau tikrieji Dievo ieškotojai, norintys daryti gera ir gyventi šventai bei nesavanaudiškai, turi išsaugoti vidinę ramybę. Dramblį gali aploti visa gauja šunų, bet jam nė motais. Šunys gali aploti ir žvaigždes – ar dėl to žvaigždės nukris? Yra žmonių, linkusių tuščiai svarstyti. Turime stengtis būti kantrūs su jais. Taip pelnysime malonę. Ramybė – tai pati žmogaus esmė. Jei praradote ramybę, viską gyvenime praradote.
Nuo senųjų laikų šios šalies išminčiai gyvena ramybėje – kūno, proto ir sielos. Kiekvieną kartą, užbaigdami programą, arati ar bhadžanas, mes giedame „ramybė, ramybė, ramybė“. Kodėl? Pirmoji „ramybė“ reiškia: „džiaukimės ramiu kūnu“. Kūno neturėtų kankinti neapykanta, pavydas, prisirišimas. Kokią žinia beateitų, priimkite ją ramiai, ar ji būtų gera, ar bloga. Jei prarandate kūno ramybę, tampate neatsparūs ligoms. Antroji „ramybė“ skirta protui. Būtina turėti ramų protą. Turėtumėte sakyti: „Tai, ko nėra manyje, negali tapti mano“. Žmonės gali kalbėti apie tai, ko jumyse nėra, tačiau kodėl turėtumėte jų neapkęsti? Turite išlikti ramūs. Kam nerimauti dėl tuščių apkalbų? Kam prarasti ramybę, jei kitas jos neturi? Dievo ieškotojas turėtų išsiskirti tokiomis savybėmis, kurios liudytų apie jo pasirinktą kelią. Meilės esmė, jo tikroji prigimtis, jo ramybė liudija, jog jis – Dievo ieškotojas. Jo ramybė – jo Dievo karalystė, meilės karalystė. Turite puoselėti būtent šią meilę. Neturi būti vietos neapykantai.
Turite išmokti laukti. Būkite kantrūs. Prisitaikę prie esamų aplinkybių tapsite ramesni. Iki raudonumo įkaitinę geležį ir sudavę kūju, galėsite ją perlaužti. Tačiau jei daužysite ją šaltą, niekaip jos neperlaušite. Todėl pasakyta: kai ateis tinkamas laikas, kirskite ir jums pavyks. Ramybė – jūsų sėkmės pamatas. Dėl pavydo ir egoizmo pasaulis tapo apgailėtinas. Tik meilė ir ramybė gali sugrąžinti jį į teisingą kelią. Tegu jūsų mintys, veiksmai, jausmai būna pilni meilės, tiesos ir ramybės. Meilė – visos jūsų sėkmės pamatas. Galbūt yra žmonių, kurie mūsų neapkenčia, tačiau mylėkime juos.
Darykite teigiamą įtaką visuomenei
Taigi turite saugoti ir puoselėti ramybę. Satjos Sai organizacijos nariai turėtų būti pilni meilės bei ramybės ir nesavanaudiškai tarnauti kitiems. Nepasiduokite savimeilei, neapykantai ar silpnumui. Nepraraskite vilties, nenusiminkite. Turite būti pasitikintys savimi, drąsūs, narsūs, teigiamai veikti visuomenę. Šito Sai norėtų iš jūsų. Tai – idealas. Taigi imkitės savo užduoties, tolerantiškai, kantriai, ramiai. Tai jūsų tikrasis dvasinis darbas.
Yra devyni atsidavimo Dievui būdai, tačiau kiekvienam iš jų būtini du elementai: meilė ir ramybė. Yra šešios meilės Dievui rūšys, tačiau kiekvienai iš jų svarbiausia – ramybė. Pirmoji meilės Dievui rūšis – tai rami meilė Dievui (šanta bhakti). Ji – tarsi variklis, vežantis jus į priekį. Sužeistas Bhišma (Mahabharatos herojus, kovojęs Kauravų pusėje) gulėjo strėlių guolyje. 56 dienas jis kentė neapsakomas kančias, tačiau kantriai ir ramiai jas ištvėrė, laukdamas palankaus laiko nusimesti savo kūną. Šis epizodas moko: kokias kančias bepatirtumėte, ištverkite jas ramiai ir neprarasdami pusiausvyros. Jei leidžiate, kad nereikšmingi dalykai atimtų iš jūsų ramybę, švaistote savo gyvenimo laiką ir energiją. Kai įsiveliate į kivirčą ir susierzinate, manote, kad baudžiate kitus. Ne, jūs baudžiate save. Ginčydamiesi ir jaudindamiesi galite atgauti, ką praradote, tačiau jei praradote ramybę, jūs nieko neįgijote. Nepraraskite ramybės. Įveikite tą akimirką, kai galite prarasti ramybę. Tai jūsų dvasinis darbas.
Gyvenimas – tai iššūkis. Priimkite jį
Meilės įsikūnijimai! Niekas negali suprasti Satjos Sai prigimties ir Jo idėjų. Satja Sai – tai tas, kurio širdis tyra ir nesavanaudiška. Niekada, niekur, jokiomis aplinkybėmis Jis niekam nepadarė nieko blogo ir niekam nepadarys. Ši Satjos Sai prigimtis turi pakelti daugybę išbandymų ir sunkumų. Neturime ištižti vien todėl, kad kartais silpnumo valandėlę susierziname. Gyvenimas – tai iššūkis, priimkite jį. Gyvenimas – tai žaidimas, žaiskite jį. Gyvenimas – tai meilė, džiaukitės ja. Gyvenimas – tai svajonė, įgyvendinkite ją. Pirmasis posakis skelbia: „Gyvenimas – tai iššūkis“. Mes turime priimti ir įveikti šį iššūkį. Tai pagrindinis kiekvieno tikro ieškotojo tikslas. Sai niekada nesusierzina, Jis niekada nesikeičia. Yra daugybė žmonių, kurie prisigalvoja nebūtų dalykų, nes žmonės viską supranta savaip. Kaip pasakyta upanišadose: „Pasaulyje tiek daug galvų, ir kiekviena jų mąsto savaip“. Kiekvienas susikuria savo istoriją, ir tai nieko blogo, tačiau mums dėlto neturėtų būti nei šilta, nei šalta. Pasikliaukime savo pačių mintimis. Būkime geri, kilnūs ir dori. Tokia turėtų būti tikroji žmogaus prigimtis. Kas yra dvasinė praktika? Tai ne Dievo vardo kartojimas (džapa), ne meditacija ar bhadžanų giedojimas. Tai meilės ir ramybės ugdymas. Vardo kartojimas ar meditacija – tik instrumentai, priemonės, kurios padeda pasiekti tai, kas amžina: meilę ir ramybę.

Su švytuokle kovoti nenaudinga. Jau anksčiau minėjau, kad kovodami su švytuokle atiduodate jai savo energiją.

Pagrindinė sėkmės sąlyga - atsisakyti kovoti su ja.

Kuo aktyviau su įkyria švytuokle kovojate, tuo aktyviau ji atakuos. Galite be galo kartoti: „Palikite mane ramybėje! Atsikabinkite nuo manęs!" Jums atrodys, kad atstumiate ją, o iš tikrųjų maitinsite savo energija ir ji kibs prie jūsų dar labiau.

Jūs neturite teisės šiame pasaulyje nieko peikti ir keisti.

PVZ:
Reikia viską priimti kaip paveikslus parodoje, nesvarbu, ar patinka jie jums, ar ne. Parodoje gali būti eksponuojama daug jums nepatinkančių paveikslų. Tačiau jums nekyla mintis reikalauti juos nukabinti.

Kai pripažinote, kad švytuoklė turi teisę egzistuoti, turite ją palikti, nepasiduoti jos poveikiui.

Jei nenorite dalyvauti švytuoklės žaidime, svarbiausia:
■ su ja nekovoti, nepeikti, nepykti ir neprarasti pusiausvyros.
■ Reikia ją ramiai priimti kaip neišvengiamą blogį, o paskiau išeiti.
■ Bet kokia forma reikšdamas nepasitenkinimą atiduodate savo energiją švytuoklei.

Ką reiškia rinktis, sužinosite išmokę atsisakyti.

Žmonės paprastai neaiškiai įsivaizduoja, ko nori. Tačiau visi tiksliai žino, ko nenori.

Siekdami atsikratyti nepageidaujamų daiktų ar įvykių, daugelis elgiasi taip, kad rezultatas gaunasi atvirkštinis.

■ Kad galėtum atsisakyti, reikia priimti.
■ „ Priimti" reiškia ne įleisti į save, o pripažinti teisę egzistuoti ir abejingai praeiti pro šalį.

Priimti ir paleisti - reiškia perleisti per save ir atsisveikinant pamojuoti ranka.

O priimti ir palikti - įleisti į save, o paskui prisirišti arba pasipriešinti.

Jei jus kankina mintys apie tai, kas jums nepatinka, tai ir bus jūsų gyvenime.

PVZ:
Įsivaizduokite, kad žmogus nemėgsta obuolių. Jis jų tiesiog nekenčia, jį pykina nuo obuolių. Žmogus galėtų paprasčiausiai nekreipti į juos dėmesio, tačiau jam nepatinka faktas, kad pasaulyje egzistuoja tokia bjaurastis kaip obuoliai. Jis susierzina vos tik juos pamatęs ir aktyviai reiškia savo pasibjaurėjimą. Tai vyksta materialiu lygiu. O energetiniame lygmenyje šis žmogus godžiai valgo obuolius pilna burna, garsiai čepsi ir vis aiškina, kad nekenčia jų, grūda obuolius į kišenes ir skundžiasi, kaip jie jam nusibodo. Žmogus nė nepagalvoja, kad galima paprasčiausiai išstumti obuolius iš savo gyvenimo.

Visai nesvarbu, mylite ką nors ar neapkenčiate. Svarbiausia, jei jūsų mintys nuolat sukasi apie jūsų jausmų objektą, minčių energija fiksuojama konkrečiu dažniu, todėl jus užvaldo švytuoklė ir jūs persikeliate į atitinkamą gyvenimo liniją, kur gausu fiksuoto objekto.

Jei nenorite ko nors turėti, tiesiog negalvokite apie tai, abejingai praeikite pro šalį, ir visa tai išnyks iš jūsų gyvenimo.

Išmesti iš gyvenimo - tai reiškia ne vengti, bet ignoruoti

Jei vengsite, vadinasi, įsileisite į savo gyvenimą stengdamiesi atsikratyti. Jei ignoruosite, tai niekaip nereaguosite, vadinasi, ir neturėsite.

PVZ:
Įsivaizduokite esąs radijo imtuvas. Kasdien atsibundate ir klausotės nekenčiamos radijo stoties - jus supančio pasaulio. Tad perjunkite save į kitą dažnį!

Atrodo, kad, pastatęs geležinę uždangą tarp savęs ir pasaulio, apsisaugosite nuo nepageidaujamų švytuoklių. Tai tik iliuzija.

Užsidaręs geležiniuose šarvuose tvirtinate: „Aš akla siena. Nieko nematau, negirdžiu, nieko nežinau, nieko niekam nesakysiu. Kelio į mane nėra".

Tokio apsauginio lauko palaikymui reikia nemažai energijos. Žmogus, sąmoningai siekiantis atsiriboti nuo pasaulio, nuolat būna įsitempęs.

Beje, apsauginio lauko energija yra tokio pat kaip švytuoklės dažnio lauko. O švytuoklei kaip tik to ir reikia. Jai visai nesvarbu, kaip jūs atiduodate energiją - noriai ar ne.
Kas gi tada gali apsaugoti nuo švytuoklės?
Nebuvimas (tuštuma). Jei aš tuščias, manęs nėra už ko užkabinti. Aš nežaidžiu švytuoklės peršamų žaidimų, tačiau ir nesiekiu nuo jos apsisaugoti. Aš tiesiog ją ignoruoju.

Švytuoklės energija praskrieja manęs neužkliudžiusi ir išsisklaido erdvėje. Švytuoklės žaidimas manęs nedomina, nejaudina. Jos atžvilgiu esu tuščias.

Pagrindinis švytuoklės uždavinys - prisivilioti kuo daugiau pasekėjų ir gauti iš jų energiją. Jei švytuoklė ignoruojama, ji paliks jus ramybėje ir nukreips dėmesį į kitus todėl, kad ji veikia tik tuos, kurie priima jos žaidimą, t. y. ima skleisti jos dažnio bangas.

PVZ:
Štai paprasčiausias pavyzdys: prie jūsų prikibo lojantis šuo. Jei atsigręšite, jis ims loti dar garsiau. Jei imsite žiūrėti į jį rimtai, imsite jį barti, jis dar ilgai seks paskui. Juk jo tikslas - rasti dėl ko galėtų patriukšmauti. Tačiau jei šunį ignoruosite, jis ieškos kito objekto. Beje, jis visiškai neįsižeis, kad neskiriate jam dėmesio. Jis per daug susirūpinęs savo tikslu - gauti energijos ir negalvoja apie nieką kita. Jei vietoj šuns bus valdingas žmogus, šis modelis taip pat sėkmingais veiks.

■ Jei jums kas nors įgriso, įsivaizduokite, kad tai destruktyvi švytuoklė, ir galėsite panaudoti šį modelį.
■ Jei negalite išvengti priekabiautojo, tiesiog neatsakinėkite į jo provokacijas, ignoruokite.

Jis neatsikabins, kol tieksite jam energiją. Energiją galite atiduoti tiek tiesiogiai - bardamasis, tiek ir netiesiogiai - tyliai nekęsdamas.

Energija nebus tiekiama, kai nustosite apie jį galvoti. Visiškai. Tiesiog tarkite sau: „Dievai jo nematė!" Ir jis išnyks iš jūsų gyvenimo.

Dažnai susidaro tokios aplinkybės, kad neįmanoma ignoruoti švytuoklės.

Pavyzdžiui, viršininkas išsikviečia jus „ant kilimo". Atsisakymas arba gynyba reikštų energijos praradimą, nes tiek viena, tiek kita - kova su švytuokle.

Tokiais atvejais galite apsimesti, kad sutinkate su švytuoklės žaidimo taisyklėmis. Svarbiausia suvokti, joga sąmoningai dalyvaujate žaidime.

Įsivaizduokite, kad galingas dručkis užsimoja kūju ir trenkia jums. Jūs neprieštaraujate, jūs nesiginate, nepuolate, bet pasitraukiate į šalį ir žmogėnas kartu su kūju lekia į tuštumą. Tai reiškia, kad švytuoklė negali jūsų užkabinti ir žlunga.

Šis principas yra aikido kovos meno pagrindas. Veiksmas vyksta taip: puolantįjį ima už parankės, palydi, o po to lengvai paleidžia. Puolantysis lekia į tą pusę, į kurią buvo nukreipta jo energija.

Paslaptis yra ta, kad besiginantis neprieštarauja puolančiajam. Jis sutinka su puolančiuoju, kurį laiką eina su juo kartu, o tada paleidžia.

Puolančiojo energija prasmenga į tuštumą, juk besiginantis „tuščias", todėl nėra už ko jį užkabinti.

Šis švytuoklės išvengimo švelnus metodas pataria į pirmąjį išpuolį atsakyti sutikimu, o po to diplomatiškai pasitraukti arba nežymiai nukreipti judesį jums palankia kryptimi.

PVZ:
Susinervinęs viršininkas nori jums už krauti darbą ir reikalauja, kad jis būtų atliktas taip, kaip jam atrodo geriau. Jūs žinote, kad reikia daryti kitaip, arba manote, kad tai visiškai ne jūsų darbas. Jei pradėsite prieštarauti, ginčytis, gintis, jis griežtai pareikalaus paklusti. Juk tai jo sprendimas, o jūs priešinatės.


Pasielkite atvirkščiai.
■ Atidžiai išklausykite, su viskuo sutikite, leiskite išsilieti pirmajam impulsui.
■ O paskui ramiai pradėkite su juo svarstyti darbo detales. Šią akimirką jūs priėmėte viršininko energiją ir skleidžiate ją jo dažniu. Jo impulsas, nesutikdamas pasipriešinimo, kuriam laikui aprimsta.
■ Nesakykite jam, kad geriau žinote, kaip atlikti darbą, neatsisakinėkite, nesiginčykite. Tiesiog pasitarkite su viršininku apie tai, kaip atlikti jį geriau ir greičiau, ir gal kitas atlikėjas padarys tai kokybiškiau.

Jūs siūbuojate kartu su švytuokle, tačiau tai darote sąmoningai nedalyvaudamas žaidime, o kaip stebėtojas iš šalies. Ji siūbuoja visiškai įsigilinusi į savo žaidimą. Tai jos žaidimas, ji priiminėja sprendimus, o su ja sutinka ir tariasi. Netrukus pastebėsite, kad į jus nukreipta energija pasitrauks į šalį, į kito sprendimo ar kito atlikėjo pusę. Tokiu būdu švytuoklė jūsų atžvilgiu žlugs.

Jau buvo kalbėta, kad švytuoklės gauna energijos tiek iš savo pasekėjų, tiek iš priešininkų. Tačiau energijos praradimas - tai dar ne katastrofa.

Jei švytuoklė pakankamai destruktyviai padaro žalą žmogaus gerovei ir jo likimui.

Kiekvienas žmogus kartkartėmis susiduria su neigiama informacija ar nepageidaujamais įvykiais. Tai - švytuoklės provokacijos. Žmogus nenori, kad taip būtų, tačiau visada reaguoja vienu iš dviejų būdų.

■ Jei informacija jo labai neliečia, jis į tai nekreipia dėmesio ir greitai pamiršta.
■ Jei provokuojanti informacija suerzina ar išgąsdina, t. y. paliečia net sielos gelmes, minčių energiją užgrobia švytuoklė ir žmogaus minčių virpesių dažnis tampa panašus į švytuoklės.

Toliau įvykiai vystosi pagal žinomą scenarijų. Žmogus pyksta, nervinasi, jaudinasi, bijo, audringai reiškia nepasitenkinimą, o iš tikrųjų skleidžia destruktyvios švytuoklės dažnio energiją.

Ta energija patenka ne tik į švytuoklę. Minčių energijos parametrai tokie, kad žmogus perkeliamas į gyvenimo liniją ta kryptimi, kurios stengėsi išvengti.

Jau žinote, kad jei žmogaus minčių energija fiksuojama konkrečiu dažniu, jis perkeliamas į atitinkamas gyvenimo linijas.

Destruktyvus švytuoklės vaidmuo pasireiškia tuo, kad dažnis fiksuojamas tarsi užveržiant kilpą.

■ Tarkim, pro ausis praleidžiate informaciją apie katastrofas ir stichines nelaimes. Kam veltui jaudintis, jei tai jūsų neliečia? Todėl kažkur vyksta katastrofa, bet gyvenimo linijoje jūs ne auka, o stebėtojas. Toji linija, kur jūs auka, liko kažkur šone.

■ Ir atvirkščiai, jei jūs priimate informaciją apie katastrofas ir nelaimes, aptarinėjate su pažįstamais, gali atsitikti, kad netrukus persikelsite į liniją, kur patys tapsite auka.

Trumpai sakant, kuo stipresnis noras ko nors išvengti, tuo didesnė galimybė tai gauti.

Aktyviai kautis su tuo, ko nenorite, vadinasi, dėti visas pastangas, kad tai jūsų gyvenime įvyktų.

Pakreipti gyvenimo liniją nepageidaujama kryptimi net jokių veiksmų nereikia. Visai pakanka negatyvių minčių ir emocijų.

■ Jums nepatinka blogas oras, ir galvojate, jog nemėgstate lietaus.
■ Nusibodo triukšmingi kaimynai, ir jūs nuolat su jais baratės arba tyliai jų nekenčiate.
■ Kažko bijote ir tai kelia jums nerimą.
■ Nusibodo dabartinis darbas ir jūs mėgaujatės savo nepakantumu jam.

Jus visur persekioja tai, ko jūs aktyviai nenorite, t. y. bijote, neapkenčiate, niekinate.

■ Kita vertus, gyvenime būna daugybė dalykų, kurių norėtumėte išvengti, tačiau šiuo metu jūsų tai nejaudina.

Todėl tie įvykiai ir neįvyksta.
■ Tačiau vos tik į save įleisite nepageidaujamą jausmą, jus apims priešiškumas, imsite šį jausmą puoselėti, ir nepageidaujami įvykiai būtinai materializuosis jūsų gyvenime.

Nemalonumus iš savo gyvenimo galima pašalinti vieninteliu būdu - išsivaduoti nuo pagrobusios jūsų minčių energiją švytuoklės priklausomybės.

O ateityje reikia nepasiduoti jos provokacijoms ir neįsitraukti į tą žaidimą. Išsivaduoti nuo destruktyvios švytuoklės priklausomybės galima dviem būdais:

■ ją sužlugdyti
arba
■ nuslopinti.

Kyla klausimas, kaip švytuoklės priverčia savo šalininkus savanoriškai atiduoti energiją?

Didelė, galinga švytuoklė gali priversti savo pasekėjus veikti pagal tam tikras taisykles. Tačiau kaip tai pavyksta silpnoms švytuoklėms?

Kai žmogus neturi galimybių priversti kitą ką nors atlikti, į pagalbą jis pasitelkia išmintingus argumentus, įtikinėjimą, įkalbinėjimą, pažadus.

Tai silpni metodai, būdingi tik nuo gamtos galių nutolusiai žmonių visuomenei.

Švytuoklės tokius metodus taip pat kartais taiko, tačiau turi kur kas galingesnį ginklą.

Jos yra energetiniai informaciniai dariniai, todėl paklūsta ir veikia remdamosi galingais ir nepažeidžiamais šio pasaulio egzistavimo įstatymais.

Žmogus švytuoklei atiduoda energiją, kai skleidžia jos dažnio minčių energiją.

Jis neprivalo sąmoningai mąstyti švytuoklės naudai.

Kaip žinote, dauguma žmogaus minčių ir poelgių glūdi pasąmonėje. Šia žmogaus psichikos savybe ir naudojasi švytuoklės. Jos sugeba gauti energiją ne tik iš savo pasekėjų, bet ir iš aršių priešininkų. Matyt, jau supratote, kokiu būdu.

PVZ.
Įsivaizduokime ant suoliuko būrelį senučių, kurios keikia šalies valdžią. Jos nėra valdžios švytuoklės pasekėjos, senutės nekenčia jos dėl daugelio priežasčių. Tačiau kas gi vyksta? Senutės bara netikusią, parsidavėlišką, cinišką ir kvailą valdžią ir intensyviai skleidžia minčių energiją valdžios švytuoklės dažniu.

Iš tiesų švytuoklei juk nesvarbu, iš kurios pusės ją pastūmėsi. Jai tinka tiek teigiama, tiek neigiama energija. Svarbiausia, kad atitiktų skleidžiamas dažnis.

Taigi svarbiausia švytuoklės užduotis - paliesti žmonių skaudžiausias vietas. Visai nesvarbu, kokiu būdu, svarbiausia, kad jų mintys būtų nukreiptos į švytuoklę.

Atsiradus žiniasklaidai švytuoklių metodai ištobulėjo. Žmogus tampa vis labiau priklausomas. Turbūt pastebėjote, kad informacinėse programose vyrauja blogos žinios? Jos sukelia stiprias emocijas: nerimą, baimę, nusiminimą, pyktį, neapykantą.

Žurnalistų užduotis - atkreipti dėmesį. Žiniasklaidos priemonės, pačios būdamos švytuoklėmis, tarnauja galingesnėms švytuoklėms. Viešai skelbiama teisė žinoti bet kokias naujienas. Iš tikrųjų tikslas yra vienas - priversti žmones mąstyti reikiamais dažniais.

Vienas iš labiausiai mėgiamų švytuoklės metodų, atveriančių jūsų energijos klodus, - priversti prarasti pusiausvyrą.

Netekę pusiausvyros imate „vibruoti" švytuoklės dažniu ir taip ją išjudinate.

Tarkim, padidėjo kainos. Jūs reaguojate neigiamai, jaudinatės, skundžiatės ir šią naujieną aptarinėjate su pažįstamais. Tačiau būtent šito švytuoklei ir reikėjo. Jūs skleidžiate neigiamą energiją į aplinką švytuoklės dažniu, ji gauna energijos ir siūbuoja dar stipriau. Situacija tampa sudėtingesnė.

Pats stipriausias siūlas, kuriuo jus gali laikyti švytuoklė, yra baimė. Tai seniausias ir stipriausias jausmas. Visai nesvarbu, ko jūs bijote, tačiau jei baimė kokiu nors aspektu susijusi su švytuokle, ji gaus jūsų energijos.

Nerimas ir susirūpinimas yra silpnesni, tačiau vis dar patvarūs siūlai.
Šie jausmai puikiai fiksuoja minčių energiją švytuoklės dažniu. Jei jums dėl ko nors neramu, jums sunku susikaupti ties kitomis mintimis.

Kaltės jausmas taip pat yra vienas iš plačiausių kanalų, kuriuo švytuoklė pumpuoja iš jūsų energiją.
Kaltė primetama nuo pat vaikystės. Tai labai patogus manipuliacijos būdas. „Jei esi kaltas, būtinai turi daryti tai, ką tau liepsiu." Su kaltės jausmu labai nepatogu gyventi, todėl stengiamasi nuo jo išsivaduoti. Tačiau kokiu būdu? Atliekant bausmę arba atidirbant už bausmę. Ir viena, ir kita reiškia pajungimą, paklusimą ir minčių darbą konkrečia kryptimi.

Pareigos jausmas dažnai yra kaltės jausmo palydovas.
Privalai - vadinasi, už kažką esi dėkingas, turi vykdyti. Pagaliau „kaltieji", tiek tikri, tiek įsivaizduojami, eina nuleidę galvas ir kaip duoklę švytuoklei neša savo energiją.

Įteigtas kaltės jausmas -mėgstamas manipuliuojančiųjų ginklas. Mes prie šios temos dar grįšime.

Ypač reikia pabrėžti įvairiausius žmonių psichologinius kompleksus. Nevisavertiškumo kompleksas: esu nepatrauklus, neturiu ypatingų talentų, nesu protingas ar kūrybingas, nemoku elgtis su žmonėmis, nesu vertas.

Kaltės kompleksas: kažkuo nusikaltau, mane visi smerkia, turiu nešti savo kryžių.

Kovotojo kompleksas: turiu būti „kietas", skelbiu karą sau ir visiems aplinkiniams, kovosiu už vietą po saule, viską paimsiu jėga.

Teisybės ieškotojo kompleksas: bet kokiu būdu įrodysiu savo teisumą, o kitiems įrodysiu, kad jie neteisūs.

Šie ir kiti kompleksai atveria tam tikrų asmenybių energiją. Švytuoklė, užkabindama žmogaus skaudžiausią vietą, intensyviai siurbia jo energiją.

Jūs patys galėtumėte tęsti sąrašą siūlelių, kuriais švytuoklė tampo savo marionetes: teisingumas, išdidumas, garbėtroška, garbė, meilė, neapykanta, godumas, dosnumas, smalsumas, interesas, badas ir kiti jausmai bei poreikiai.

Jausmai ir interesai fiksuoja minčių kryptį reikiama linkme. Jei tema nesutelkia nei dėmesio, nei emocijų, tada ties ja sunku susikaupti.

Todėl švytuoklės užgrobia mintis paliesdamos jausmus ir poreikius.
■ Į negatyvius išorės dirginimus žmonės paprastai reaguoja įprastai.
■ Negatyvios naujienos sukelia nepasitenkinimą, nerimastingos naujienos - susirūpinimą ir baimę, įžeidimas sukelia priešiškumą.
■ Įpročiai padeda paleisti užgrobimo mechanizmą. Pvz., įprotis susierzinti ir jaudintis dėl nereikšmingų priežasčių, atsakyti į provokaciją, atsakyti neigiama reakcija į neigiamus dirgiklius. Žmogus gali suprasti, kad negatyvios mintys ir poelgiai nieko gero neduoda, tačiau iš įpročio daro įprastas klaidas.

Vadinasi, įpročiai dažnai sukuria problemas ir priverčia elgtis neefektyviai, o jų atsikratyti sunku. Jie yra komforto iliuzija.

Žmogus daugiau pasitiki tuo, ką seniai pažįsta. Visa nauja sukelia nuogąstavimus. Kas sena ir priprasta, jau patikrinta patirties. Tai kaip senas krėslas, į kurį sėdate pailsėti po darbo. Galbūt naujas ir patogesnis, tačiau senasis komfortiškesnis. Komfortą apibūdina tokios sąvokos kaip patogumas, pasitikėjimas, teigiama patirtis, nuspėjamumas.

Visa, kas nauja, turi daug mažiau išvardytų savybių, todėl reikia daug laiko, kad naujas įprotis taptų senuoju.

Taigi bendrais bruožais apžvelgėme švytuoklių metodus, kuriais veikiami žmonės.

Ar gali žmogus atsikratyti švytuoklės poveikio? Apie išsivadavimo būdus dar pakalbėsime.

Pasitaiko, kad kas nors aktyviai ir atvirai priešinasi jį pavergusiai švytuoklei. Tokioje dvikovoje žmogus visada pralaimi.

Švytuoklę gali nugalėti tik kita švytuoklė. Vienas žmogus nieko negalės padaryti. Jei jis išsivadavo iš vergiškos priklausomybės ir ėmė kovoti, praras energiją ir geriausiu atveju bus išmestas iš sistemos, blogiausiu - sutryptas. Pasekėjas, išdrįsęs pažeisti švytuoklės taisykles, paskelbiamas už įstatymo ribų. Išoriškai tai išreiškiama pasmerkimu. Iš tiesų jo kaltė - ne pats poelgis, bet išsivadavimas, t. y. jis liovėsi švytuoklei tiekti energiją.

Kodėl sakoma, kad „atgailaujančio niekas nemuša"? Todėl, kad pripažinęs savo kaltę žmogus pasiryžęs visiškai paklusti švytuoklei. Švytuoklei nusikaltusio pasekėjo atgaila nėra svarbi.

Svarbiausia, kad bus atstatyta prarasta kontrolė. Švytuoklė tuoj pat taps geresnė, jei su teiksite jai galimybę manipuliuoti jumis.

Jei kaltininkas nepaklūsta, galima jį pašalinti, nes jis jau nenaudingas.

Tikrieji švytuoklės motyvai paprastai užmaskuoti moraliniais principais.

Tvirtinama, kad atgailaujantis nebėra toks didelis nusikaltėlis.

Žinodami, kas yra švytuoklės ir kokie jų tikslai, galite atskirti, kur veikia moraliniai principai, o kur užkliudomi sistemos interesai.

Pagrindinis destruktyvios švytuoklės bruožas - ji agresyviai siekia sunaikinti kitas švytuokles, kad patrauktų žmones į savo pusę. Todėl tokia švytuoklė nuolat pjudo savo šalininkus su kitų švytuoklių atstovais: „Mes tokie, o jie kitokie! Blogi!" Į šią kovą įtraukti žmonės nuklysta nuo savo gyvenimo kelio, suklaidinami ir siekia visiškai svetimų tikslų. Taip pasireiškia švytuoklės destruktyvumas.

Kova prieš kitos švytuoklės atstovus nevaisinga, ji griauna savo šalininkų ir kitų gyvenimus.

Kraštutinis kovos už pasekėjus atvejis - karas. Kad įtikintų savo šalininkus eiti į karą, švytuoklė pateikia esamai istorinei epochai deramus argumentus. Pats primityviausias metodas, kuris buvo naudojamas anksčiau - įsakyti atimti iš kitų tai, kas jiems priklauso.

Visuomenei įgijus civilizuotesnių bruožų, argumentai būdavo rafinuotesni. Viena nacija paskelbiama aukščiausia, o kitos -žalingomis. Šiuo atveju kilnus tikslas - siekti neišsivysčiusių tautų pažangos, o jeigu jos priešintusi, panaudoti jėgą. Šiuolaikinės karo koncepcijos atrodo maždaug taip: miške ant medžio kabo bičių lizdas, jame gyvena laukinės bitės, renkančios medų ir auginančios vaikus. Prie lizdo priartėja švytuoklė ir paskelbia savo pasekėjams: „Tai laukinės bitės, jos labai pavojingos, todėl jas reikia sunaikinti arba, geriausiu atveju, sugriauti lizdą. Netikit? Žiūrėkit!" Ji pradeda lazda ardyti lizdą. Bitės išskrenda ir ima gelti pasekėjus. Švytuoklė triumfuoja: „Ar matote, kokios jos agresyvios! Jas reikia sunaikinti".

Kokiais pateisinančiais šūkiais būtų pridengiami karai ir revoliucijos, esmė lieka ta pati - tai švytuoklių kova už savo pasekėjus.

Kovos formos gali būti skirtingos, tačiau tikslas vienas - užkariauti kuo daugiau pasekėjų. Naujos jėgos švytuoklei gyvybiškai reikalingos, be jų jį sustos, todėl švytuoklių kova - tai natūrali ir neišvengiama kova už egzistavimą.

Po karų ir revoliucijų seka mažiau agresyvios, tačiau gan atkaklios kovos. Pvz., kova už pardavimo rinkas, politinių partijų kova, konkurencija ekonomikoje, įvairiausios marketingo formos, reklaminės kampanijos, ideologinė propaganda ir t.t.

Žmonių gyvenimas sudarytas iš švytuoklių, todėl visos veiklos sferos konkuruoja. Varžomasi visais lygiais, pradedant valstybių ginčais ir baigiant rungtyniavimu tarp klubų komandų ir atskirų žmonių.

Kas nauja, neįprasta, nesuprantama, visada sunkiai skinasi kelią. Kodėl gi? Nejau tik dėl mąstymo inertiškumo? Pagrindinė to reiškinio priežastis - senoms švytuoklėms nenaudinga, jei iškils naujokas, patrauksiąs į savo pusę pasekėjų.

Pvz., vidaus degimo variklis, šitaip teršiantis miestų orą, būtų jau seniai pakeistas. Pasaulyje sukurta daugybė alternatyvių ekologiškų variklių modelių. Tačiau tas procesas numarintų naftos kompanijų švytuokles, kol kas jos labai stiprios, todėl neleis, kad kažkokie išradėjai nušluotų juos nuo žemės paviršiaus.

Šie monstrai tiesiog superka naujų variklių patentus ir laiko paslėptus, skelbdami apie žemą išradimo efektyvumą.

Materialiniu lygiu švytuoklės savo struktūrą realizuoja finansinėmis lėšomis, pastatais, įranga ir, žinoma žmonėmis.

Žmonių piramidės viršūnėje stovi švytuoklių favoritai.

Favoritai - tai visų rangų vadovai, pradedant smulkiais viršininkais ir baigiant valstybių prezidentais. Jiems visiškai nebūtina turėti išskirtinių savybių. Jais paprastai tampa šalininkai, kurių savybės labiausiai dera prie švytuoklės struktūros. Favoritui gali atrodyti, kad jis pasiekė įspūdingų rezultatų dėl savo išskirtinių privalumų. Tam tikra dalimi tai iš tiesų taip, tačiau didžiausių pastangų numylėtiniui iškelti prireikia savarankiškai besivystančiai švytuoklės struktūrai. Jei favorito parametrai (savybės) neatitinka sistemos reikalavimų, jis be gailesčio pašalinamas.

Švytuoklių kova jų šalininkams destruktyvi, nes šiems atrodo, kad vykdydami aukščiausią valią jie veikia savo asmeniniu įsitikinimu. Ši nuomonė dažniausiai būna įteigta švytuoklės. Vos tik žmogus ima derintis prie švytuoklės dažnio, energetiniame lygmenyje atsiranda sąveika tarp jo ir švytuoklės. Pasekėjo minčių energetinį dažnį švytuoklė remia savo energija. Vyksta savotiškas užgrobimas, kilpa užsiveržia. Pasekėjas skleidžia švytuoklės dažnio virpesius, o ši savo energija šiek tiek maitina šalininką, kad išsaugotų įtaką.


Materialios realizacijos lygiu regime labai įprastą vaizdą. Pvz., politinės partijos švytuoklė skleidžia agitaciją, užkabina pasekėją ir jį šiek tiek energetiškai remia, nes jis jaučia pasitenkinimą, jaučiasi teisus, garbingas, reikšmingas.

Pasekėjui atrodo, kad jis valdo situaciją ir gali rinktis. Tačiau iš tikrųjų tai jį pasirinko ir ėmė kontroliuoti.

Išorėje atrodo, kad pasekėjas įsitikinęs, jog realizuoja savo valią.

Tačiau tą valią meistriškai ir nepastebimai primeta švytuoklė. Pasekėjas patenka į jos informacinį lauką, svarsto su panašiais į save „svarbius" klausimus, atsiranda energetinis ryšys ir jo dažnis užtvirtinamas.

Po kiek laiko pasekėjo viltys gali žlugti, tokiu atveju jis ima neigiamai mąstyti apie savo garbinimo objektą, o jo skleidžiamas dažnis nebesutampa su švytuoklės. Užgrobimas silpsta. Užgrobimo stiprumas priklauso nuo švytuoklės galios. Kartais pasekėjams leidžiama paprasčiausiai išeiti, o kartais toks „eretikas" netenka laisvės ir net gyvybės.

Pateiksiu pavyzdį, kaip vyksta dažnio pasisavinimas. Tarkim, jūs pusbalsiu niūniuojate kokią nors melodiją. Staiga suskamba tranki muzika. Dabar, kai jūs girdit kitą melodiją, jums labai sunku dainuoti senąją.

Transerfingo įgyvendinimui nesvarbu, kokia forma energetiniame lygmenyje sąveikauja švytuoklė ir pasekėjas. Šį santykį nagrinėsime remdamiesi paprastesnių, mums įprastu modeliu. To mums visiškai pakaks.

Kaip iš tikrųjų visa tai vyksta, negali niekas išsamiai paaiškinti, nes tuoj pat kyla klausimas: o ką reiškia „iš tikrųjų"? Kadangi pažinimo procesas begalinis, aiškinti - nedėkingas užsiėmimas. Teks pasitenkinti tuo, ką žinom. Turėtume džiaugtis, kad sugebame nors kai ką suprasti. Pažvelkime, kaip švytuoklės manipuliuoja savo pasekėjais.