Kario skydas ir kardas


Mokslininkam seniai jau žinoma, kad sprendžiant kažkokią intelektualią problema žymiai sumažėja žmogaus odos laidumas elektrai. Organizmas labiau nei įprasta izoliuojasi nuo išorinių veiksnių, sumažėja energetiniai mainai su jais.Ypač sumažėja mūsų odos laidumas kai mes susiduriame su kažkuo kas nepaaiškinama, keista ir paradoksalu, tai yra, kai mes išbandome savo įprasto pasaulio suvokimo tvirtumą.



Įsivaizduokit kad į jūsų regos lauką pateko šviečiantis rutulys. Jūsų protas iškart griebsis nagrinėt nepaaiškinamą objektą visų pirmą tam, kad išsiaiškintų to objekto pavojingumą asmeniškai jums. O kas jei kalba eina ne apie astralinį kūną, o apie kamuolinį žaibą?


Sufokusuotas ir sukoncentruotas dėmesys paleidžia savisaugos mechanizmą tam, kad nepraleist išdavikiško smūgio iš pasalų. Be viso to dar sumažėja odos elektra-laidumas. Dėmesys yra kario “skydas”. Deja, juo tenka naudotis ir kaip..,”kardu”, kuriuo prakertamas įprastas pasaulio suvokimas.


Prisiminkim Karlosą, kuris laikė savo išfokusuotą žvilgsnį kiek aukščiau horizonto – labai veiksmingas būdas nutraukt vidinį dialogą. Faktiškai tai yra dėmesio, o ne žvilgsnio išfokusavimas.


Ir kas gi tokiu atveju įvyksta? Akimirkai jūs liekat be kasdieninės apkrovos: dorai jūs taip nieko ir nematote. Štai čia ir gali pasisekt jei į dėmesio sferą paklius sensorinis signalas iš principo nepriklausantis įprastai pasaulėžiūrai. Šis signalas nors ir trumpam, tačiau perjungs jūsų kasdienį dėmesį į kitą suvokimo sferą - į antrą dėmesį, arba į Realybės dėmesį.


Niekas nežino kada tai įvyksta: po keleto dienų ar po kelių metų. Net magai nežino kokiu būdu susitinka dvi didžiosios tiesos – dėmesys ir Realybė.


- Pirmasis dėmesys – tai gyvūniškas suvokimas, kuris kaupiant gyvenimišką patirtį išsivystė į sąveikavimo su aplinka funkciją mūsų įprasto pasaulio kasdienybėje, - aiškina senasis indėnas. – Kitaip tariant, viskas apie ką galima galvot priklauso pirmojo dėmesio funkcionavimo sferai…Antrasis dėmesys priklauso nežinomybės sferai. Jis pradeda veikti, kai į darbą paleidžiamas žmogaus kokono viduje esantis švytėjimas.


Pirmasis dėmesys fokusuojąs ant įprasto pasaulio,išskirdamas ir sustiprindamas gan siauro spektro spinduliavimą, kuriame ir yra normaliu laikomas žmogiškas sąmoningumas.Be viso to išsiskiria tik nedidelė dalis visų spindulių, kurie kerta mūsų kokoną. Taip kuriamas visiems žinomas kasdienis pasaulis.


O kaip ten su kitais spinduliais? Kur jie dingsta? Nie-kur. Jie lieka nepastebėti mūsų įprasto dėmesio, tarsi snaustų. Dauguma žmonių iki pat mirties taip apie juos ir nesužino.Magai gali pastebėt ir tuos spindulius, kurie nėra kokono viduje ir nepriklauso žmonių prigimčiai. Perskirstydami savo dėmesį, mes keičiam savo energetinių pluoštų konfigūraciją. Dalis spindulių dingsta iš pasiekiamumo, o manais už tai atsiranda naujos, iki tol neapšviestos, šešėlinės sferos.


Moteris neabejotinai tampa geriausiais magais ir kariais. Todėl ne keista, kad labai daug moterų tarp šamanų, hipnotizuotojų, mediumų, ekstrasensų. O raganos? Tai juk ištisa simfonija! Be visokių magiškų mokėjimų, magija palaiko moteryse labai aukštą gyvybinį tonusą. Ne veltui įvairių tautų tradicijos vaizduoja raganas kaip fantastiškas gražuoles.

- Savo dėmesiu mes išlaikom pasaulio vaizdus, - aiškina ragana La Gorda. – Mokyti vyrą magą yra labai sudėtinga, todėl kad jo dėmesys uždaras, visada yra kur nors sufokusuotas. O pas moterys atviras. Todėl kad didžiąją laiko dalį jos niekur nesufokusuoja savo dėmesio, ypač per mėnesines. Mokytojas paaiškino, o vėliau ir parodė, kad per šį laikotarpį aš galiu nukreipt savo dėmesį nuo pasaulio vaizdų. Jeigu aš nefiksuoju jo ant pasaulio, tai pasaulis griūna.


Ir kuom gi taip naudingos tos mėnesinės? Energija! Šiuo laikotarpiu pas moteris būna energijos perteklius, kuris tik sukelia nemalonius pojūčius: migrena, sunkiai pasiekiamas orgazmas, pilvo skausmai, irzlumas…


Tame ir susideda mokytojo užduotis, kad išmokinti mokinę panaudoti šią bei visą kitą energiją magiškais tikslais. Įprasto žmogaus dėmesys surija visą jo energiją pasaulėžiūrai. Jei ir atsiranda organizme laisvos energijos sankaupos, tai jos saugomos ekstra situacijai, kai ant kortos bus statoma pati gyvybė. Daugumai iš mūsų tiesiog neužteks energijos tam, kad persijungti iš pirmojo dėmesio į antrąjį.

- Gali manyti, kad visą šį laiką tu mokeis ne magijos, o energijos taupymo. Ir ši energija leis tau pasinaudoti energetiniais laukais, kurie dabar yra tau nepasiekiami, - bando įtikinti Karlosą senasis magas. – Štai kas yra magija – tai mokėjimas pasinaudoti energetiniais laukais, kurie nedalyvauja įprasto ir kasdieninio pasaulio kūrime. Magija – tai sugebėjimas suvokt kažką nepasiekiamo įprastam suvokimui. Dėmesio perkėlimas – tai energijos perkėlimas mūsų viduje. Štai kodėl kario disciplina slypi už dėmesio ir emocijų fiksavimo suvokime.


Viskas nėra taip rožėm klota, kaip gali atrodyt. Aplink siaučia pražūtingas ir neaprėpiamas Realybės vandenynas, o už nugaros ir kiek kairiau ištikima palydovė- mirtis. Vienas netaisyklingas žingsnis ir karys virs pelenais. Tam tikra prasme paprastas žmogus yra daug geriau apsaugotas negu karys. Čia iš serijos “mažiau žinosi – ramiau miegosi”.


Eilinis žmogus nemoka perjunginėt dėmesio, negali naudotis laisvos energijos resursais, ir jo kokonas yra aklinai uždarytas: tai uždaras ir kompaktiškas biolaukas. Uždarumas – tai įprasto žmogaus skydas. Karys tokio skydo neturi.

- Jei žmogus nėra Karys, jam nelieka nieko kito kaip tik pasinaudoti savo gyvenimiškom problemom, kad nukreipt sąmonę nuo baisių susitikimų su neaprėpiamom ir nenumaldomom jėgom. Bet panaudot “gyvenimiškus žaidimus” tu jau nebegali – per daug žinai apie jėgas, - įspėja Don Chuanas. – Todėl dabar tu glaudžiai priartėjai prie to, kad turėtum jausti ir veikti kaip karys. Tavo senasis skydas subirėjo.


Naują skydą kiekvienas išsirenka padedamas Mokytojo. Pertraukėlėse tarp košmarų Karlosas rašė detalų dienoraštį. Don Chuanas, kartais tiesiog griežtai liepdavo grįžti prie rašymo:

- Rašyk, rašyk, nes kitaip tu mirsi.


Magai dažnai atlieka siaubingas manipuliacijas su naujokų suvokimu, dėl ko yra priversti brukti jiems į rankas skydą. Tai vyksta kai suvokimas, tiesiog akimirksniu gali imt ir patrukt esant pasiutusiam Realybės spaudimui.


Be Mokytojo nėra ir magijos. Net ir paprasti metodiniai nurodymai sukurti naudojant magiją. Mokytojas įveda mokinį į antrą dėmesį, kur ir dėsto savo pamoką. Grįžęs į įprastą būseną mokinys dažniausiai prisimena tik nuotrupas vykusios pamokos. Būtent taip mes atsimenam sapnavimą.


Mokiniui tenka imtis didžiulių pastangų norint viską prisimint. Šio skausmingo atminties gaivinimo proceso metu, mokinys staiga peršoka į antrąjį dėmesį – tai bent fokusas! Sąmonė staiga prašviesėja ir iš atminties išplaukia užmiršta pamoka. Jei pradedančiajam kariui pavyksta iš naujo išgyventi pamoką, tai laikoma dideliu pasiekimu.

Surinkimo taškas


Ar jums neatrodo, kad dabartinė magija labiau panaši į tiksliuosius mokslus, nei į tauškėjimą apie visokius ten gurų? Kaip pavyzdį paimkite storus su lyg plytom Šri Auropindo tomelius: jei ir išbrisite kada nors iš to ilgo ir painaus daugiažodžiavimo, tai jau praktinės naudos iš to tikrai neturėsite.



Į mūsų kiaušinio formos kokoną įeina ir išeina daugybė spindinčių siūlelių: kiekvienas iš mūsų yra tvirtai įsiūtas į Realybę. Didžioji dalis mūsų auros spinduliavimo yra apšviesta švytinčios dėmelės, kuri yra su lyg teniso kamuoliuku didžio ir yra išsidėsčius 60-70 centimetrų už dešinės mentės.


Grubiai tariant ta dėmė yra tarsi saga, ant kurios užsisega mūsų aura. Energetiniai Realybės pluoštai pereina per tą “sagą” ir veikiami jos švytėjimo susispaudžia į gumulėlį. Šiame gumulėly ir yra mūsų pasaulio suvokimas, ir būtent dėl šios priežasties ta saga yra vadinama surinkimo tašku. Ji nedidelė, tad tik keletas iš milioninių, pripildytų sąmoningumu, energetinių pluoštų fiksuojami jos sferiškame švytėjime. Kiti pluoštai pralekia pro šalį ir lieka už mūsų suvokimo ribų.

- Sąmoningumas atsiranda dėl spaudimo taip vadinamų didelių spinduliavimų, kurie yra kokono išorėje, - su akademišku tikslumu dėsto senasis magas. – Suvokimas atsiranda dėl sąmoningumo, tai yra, kai vidinis spinduliavimas sutampa su juo atitinkančiu dideliu spinduliavimu. Didelis spinduliavimas rezonuoja su gumulėly esančiu spinduliavimu išeinančiu iš surinkimo taško. Kai į rezonansą su dideliu spinduliavimu išskiriamas spinduliavimas gumulėlio iš surinkimo taško kitos auros, atsiranda vieno žmogaus suvokimas kitu žmogum. Tuo pačiu principu veikia suvokimas ir visų kitų dalykų: visi įprasto pasaulio objektai, net šalti akmenys “atsispindi” mūsų surinkimo taško išskirtuose spinduliuose.


Tačiau surinkimo tašką galima išstumt iš įprastos vietos esančios už dešinės mentės. Tuomet surinkimo taškas iš prieblandos ištraukia kaimyninius spinduliavimus, kurių iki tol nepagaudavo. Susiformuoja naujas gumulėlis. Dėl jo mūsų sąmonėje atsiranda naujas suvokimas, kuriuo ir pradedam viską suvokt iš naujo (kitaip nei įprasta): mes pamatysim pasaulį kitokį nei esam įpratę matyti ir tai mus stingdys iš baimės.


Taigi, suvokimas automatiškai kaupiasi ten, kur yra surinkimo taškas. Pas gyvus sutverimus šis taškas visada yra apsuptas sąmoningumo spinduliavimo. Mums atsiveria vis kitoks paveikslas kiekvienoje iš tūkstančių taško pozicijų – toks pat realus ir objektyvus, prie kurio mes esam pripratę. Tiesa pasakius, surinkimo taškas yra trečioji akys, jeigu daleist tą sąlygą, kad jūs mokat ją kontroliuot. Pasikeitus surinkimo taško padėčiai, keičiasi ir žmogaus elgesys, kuris tampa neįprastu dėl pasikeitusio sąmoningumo.


Bet kodėl gi žmonės renkasi vis tuos pačius spindulius, ir niekad nekeičia taško padėties? Atsakymas paprastas: įprasta surinkimo taško padėtys puikiai prisitaikius tam, kad žmogus biologiškai išgyventų - tai rezultatas daugiatūkstantinės kovos už būvį. Šioje padėtyje, kad išgyventų žmogus naudoja minimaliai savo energijos, ir ši padėtis yra užfiksuota daugybės žmonių kartų.


- Visų pirmą, žmogus turi suprast, kad jo pasaulio suvokimas, toks koks jis yra, atsiranda dėl atitinkamos surinkimo taško padėties, - kalba senasis indėnas. – Po to kai žmogus pilnai tai suvokia, galima pakeist šią padėtį, valios pastangomis, įgaunant naujų įpročių.


Geriau vieną kartą pamatyt, negu šimtą kartų perskaityt.


Pradedantysis karys, be perstojo abejojo savo sugebėjimu matyt energiją. Galiausiai Mokytojui tai pabodo ir jis trenkė jam per nugarą tarp menčių taip, kad vargšui net permušė kvėpavimą. Karlosas tarsi akimirkai neteko sąmonės ir pamatė kažką neapsakomo:

- Tai buvo panašu į kažką, kas priminė šviesos stigas, tačiau į nieką, ką aš būčiau anksčiau matęs ar įsivaizdavęs.


Kai mokinys atsipeikėjo, mokytojas paklausė jo:

- Ką tu matei?

- Tavo smūgis privertė mane pamatyt žvaigždes, - atrėžė mokinys.

Į ką Mokytojas atsakė laikydamasis už pilvo ir garsiai juokdamasis:

- Aš priverčiau pajudėt tavo surinkimo tašką, ko dėka tu sapnavime išvydai energetinius visatos pluoštus.


Žinoma, pas nepasiruošusį mokinį surinkimo taškas tuojau pat grįžo į pradinę padėtį. Jeigu jis sugebėtų užfiksuot tą poslinkį tai galėtų ilgam išbūt toje būsenoje, kuri vadinama antruoju dėmesiu. Būtent šioje būsenoje žmones mato vienas kito energetinius pavidalus ir viso kito. Antrasis dėmesys – tai vartai į pasaulį, kurio sau tikrai neprisifantazuosi.


Mokytojas dar ne kartą griebdavosi jau aprašytos priemonės: tai trenkdavo tarp menčiu, tai tiesiog švelniai paplekšnodavo, po truputi pratindamas mokinį prie nesupainiojamo super sąmonės aiškumo.


Surinkimo taško padėtis ne tik apsprendžia pasaulio vaizdą bet ir žmogaus lytį. Intensyviausias švytėjimas sklinda tiesiai iš surinkimo taško centro. Pas vyrus šis akinantis centras tarsi įspraustas į auros vidų, dėl ko vyrų kokonas panašus į pravertą kriauklę su perlu. Moterų surinkimo taškas yra ištrauktas į išorę ir visas kokonas panašus į spiralinę kriauklę.


Daugiau kaip tūkstantmetį metęs iššūkį mirčiai buvo vyru, tačiau vėliau nusprendė, kad būti moterimi yra daug patogiau...ir ištraukė į išorę savo surinkimo tašką. Dabar laikas nuo laiko mūsų pasaulį aplanko nedidukė tamsiaplaukė mergina, kuriai apie 5000 metų. Tiesa, ne ji viena tokia, tiesiog apie ją mums žinoma daugiau nei apie kitas.


Jūs turbūt galvojat, kad mes jau perlenkėm lazdą? Viskuo abejot – normalu mastančiam žmogui. Remdamiesi vien Bernando teorijom, mes vargu ar prieisim astralo slenkstį.


Pasivertimas į gyvūnus taip pat yra surinkimo taško poslinkio padarinys. Kalba eina apie poslinkį žemyn, kuris vadinamas “žvėries padėtimi”. Senieji indėnai meistriškai pasiversdavo į gyvūnus ir kaip dabartiniai šamanai tikėdavo, jog įgyja to žvėries jėgą, vikrumą, išmintį ir žiaurumą.


Didelis surinkimo taško poslinkis veda prie didelio paties kokono pasikeitimo. Tačiau įprastam dėmesiui nėra jokio energetinio kokono, o yra tik įkalintas jame fizinis kūnas. Kaip ten bebūtų dabartiniai magai nerekomenduoja tokių pasivertimų. Juose slypi genetinė atmintis baimių ir siaubų visų tos rūšies gyvūnų, į kuriuos pavirstama. Kai XVI amžiuje į Meksiką įžengė ispanai, jie buvo apstulbę, kai pamatė tai, ką mokėjo vietiniai magai.


Don Chuanas žinojo ypatingą surinkimo taško padėtį, kuri leisdavo jam laikas nuo laiko pavirsti į…varną. Tiesa pasakius, galima paverst save į ką tik nori, net ir į gyvą neorganinė būtybę. Galima net sukurti savo specifišką kūno struktūrą, tik kurk, daryk ir bandyk. Paslinkti surinkimo tašką nėra problematiška. Problematiška yra išlaikyt jį poslinkio padėtyje. Tačiau jeigu nemokat taisyklingai elgtis su surinkimo tašku, geriau jo ir nejudinkite. Netaisyklingai paslinktas taškas gali net ir nužudyt žmogų. Prisiminkit kiek kartų jums teko girdėti apie jaunus žmones, kurie nekuo nesirgo ir tiesiog nepabūdo iš miego. Tai kas nežinoma, kada nors tampa akivaizdžiu dalyku...

Magai taip pat kritikuoja ir taip vadinamus “išilginius” poslinkius: kai surinkimo taškas yra pastumiamas ne į kokono gilumą, o išilgai į kurį nors kraštą (į kairį ar į dešinį). Apie tokius poslinkius liaudyje žinoma ganėtinai seniai. Apie juos daug ir labai dvasingai yra kalbėjęs astralinių klejonių mėgėjas Emanuelis Svedenborgas. Savo laimei jis nebuvo susitikęs su Don Chuanu, nes būtų supratęs kad pusę savo gyvenimo praleido užsiiminėdamas niekais.

Tikintiems piliečiams siūlyčiaus pasilaikyt už ko nors tvirto, nes Don Chuanas tuoj jums suduos smūgį..

- Į abi “žmonių juostos” puses randasi keistos šiukšlių sankaupos, neįsivaizduojama gausybė žmogiško sąvartyno, - nesutrikdamas paaiškina senasis indėnas. – Didžiuliai sandeliai piktavalės žmoniškos patologijos. Šiaip kiekvienas žmogus gali patekt į šį sąvartyną tiesiog sustabdęs savo vidinį dialogą. Jeigu poslinkis būna nedidelis rezultatu tampa taip vadinas “vaizduotės žaismas”. Jeigu poslinkis būna stiprus, atsitinka tai kas vadinama haliucinacijom. Dešinėje pusėje mes randam neišsekančią galybę žiaurumo, prievartos ir žudikiško jausmo pasireiškimą. Kairėje pusėje randame visa tai, kas susieja su dvasingumu, religija ir Dievu.


“Žmonių juosta” vadinama ypatinga plokštuma sudaryta iš grandinės siūlinių pluoštų. Savo energija jie apšviesti daug stipriau negu kiti kokono spinduliai.Ši ryški juosta kerta kiaurai visą kokoną, tarsi stori ašmenys tam pačiam lygyje, kuriame randasi surinkimo taškas. Net jei ir įvyksta nedidelis poslinkis, tačiau poslinkio taškas neišeina iš “žmonių juostos” ribų, pasaulis nors ir tampa keistas, bet yra suvokiamas įprastai.


“Žmonių juosta” yra perverta visokiausių egregorų biolaukų – tai yra kolektyvinės žmonių sąmonės apie nepaprastus dalykus. Būtent egregorus pradeda suvokt žmogus pastūmęs surinkimo tašką į vieną iš kraštų. Patekę į šį egregorišką sąvartyną mes išgyvenam ir rojų, ir pragarą, ir palaimą, ir siaubą. Šimtai milijonų žmonių pripažįsta ir rojų ir pragarą, tad būtent psichinė energija šių žmonių ir sudaro vieną iš galingiausių egregorų. Klajojimas po “žmonių juostos” kraštus yra mėgstamiausias religinių mistikų ir lengvai sujaudinamų damų maistas. Magai vengia patekimo į šiuos emocionalius paveikslus: nuo šių išgyvenimų kariui nėra ramybės. Karys dažniausiai perkelia surinkimo tašką į kokono gilumą - toliau nuo žmonių juostos kraštų. Dar akyliau magai prižiūri, kad surinkimo taškas nesimakaluotų už “žmonių juostos” ribų, nes ten žmogaus suvokimui yra chaosas.


‘Žmonių juostos” supratimas paaiškina taip vadinamus senovės pranašų (Mozės, Zoraostros ir kitų Dievo pranašų) susitikimus su dievybėm, kai jie išvysdavo ugninius kamuolius, kuriems jautė didelę meilę ir prieraišumą. Analogiškai kiti žmonės matydavo spindinčias būtybes.


Magai vadina tokį matymą “žmogišku šablonu”. Tokių vaizdinių vizualizavimas tampa įmanomas, kai mes įveikiam surinkimo taško įprastos pozicijos tvirtumą. Tada mes kartais galime išvysti savęs paties energetinį atspindį Realybėje, kurį išspinduliuoja ta pati “žmonių juosta”. Tai įvyksta kai mūsų šablono spinduliavimas rezonuoja su kokono spinduliavimu. Kiekvienas žmogus mato savo šabloną mirties akimirką, kai kurie gali jį išvysti stipriai psichiškai sujaudinti, bet tik karys gali jį matyti tada kada panorėjęs. Šablonas - tai šaltinis, kiekvieno žmogaus pradžia. Šablonas grupuoja gyvybės jėgą (baltus energijos siūlus) tokiu būdu, kad ji priima žmogaus pavidalą. Todėl natūralu, kad susitikimas su šablonu sukelia religinius jausmus.

- Aš kartą nuėjau prie vandens telkinio ir jis buvo ten, - dalinasi patirtim viena jauna ragana. – Tai buvo švytinti ir spindinti būtybė. Aš negalėjau žiūrėt į jį, nes jis akino mane. Aš jaučiau palaimą ir jėgų antplūdį. Niekas kitas neturėjo reikšmės. Niekas. Man tiesiog norėjosi būti ten. Mokytojas sakė, jog kartais kai yra pakankamai asmeninės jėgos, mes galim išvysti šablono švytėjimą, net nebūdami magais. Kai tai įvyksta mes sakom jog matėm Dievą. Mokytojas sakė, jog mes nesuklysim pavadinę šabloną Dievu. Šablonas – tai Dievas.


Tai iš ties nepakartojamas jausmas matyt savo paties šabloną vidur begalybės. Žmonės net prisipažįsta meile sutiktai šviečiančiai būtybei, prižada amžinai jai tarnaut. Su asmeniu šablonu galima net…pakalbėt ir jis atsakys į krūvą svarbių klausimų. Taip ir Mozė turbūt “sužinojo iš Dievo” tuos gerai žinomus 10 įsakymų, kuriuos iki šiol jau virš 3200metų bando nesėkmingai laikytis žmonija.

Matymas susideda iš dėmesio. Kuo geriau yra išvystytas dėmesys, tuo geresnis matymas.
Dėmesio vystymo technika


Taškų stebėjimas


Matymas susideda iš dėmesio. Kuo geriau yra išvystytas dėmesys, tuo geresnis matymas.

Kadangi jūsų dėmesys nesugeba pastebėti netgi smulkių emanacijų, aš jums siūlau šią dėmesio lavinimo techniką.

Šis, savotiškas stebėjimas, reikalauja energijos. Pasakysiu be užuolankų, jog be stebėjimo technikos išmokti matyti yra neįmanoma, kad ir kaip jūs dėl to nebezdėtumėte. Be stebėjimo matymas jums liks tik pasaka. Pasaka apie Jėgą. Nereikia tikėtis, jog vieną dieną pas jus ateis nagualis ir paslinks jūsų surinkimo tašką į matymo poziciją. Kaip ir nereikia tikėtis, kad sugebėjimas nepriekaištingai matyti staiga nukris jums ant galvos. Va taip va ir mirsite su viltimis ir svajonėmis. Matymas yra vystomas palaipsniui. Surinkimo taškas juda vis arčiau ir arčiau apsoliutaus matymo pozicijos, šioje pozicijoje randasi ir apsoliuti vidinė tyla (vidinio dialogo sustabdymas).

Dabar apie pačią techniką. Iškirpkite balto popieriaus juostelę. Iš kairės į dešinę nupieškite (ar pribadykite) keletą taškų 1mm skersmens. Manau jums bus lengviau ir patogiau jei tai darysite su flomasteriu arba markeriu. Atstumas tarp taškų turėtų būt nuo 6 iki 10mm. Geriau išjunkite kompiuterį, muziką ir televizorių. Ir išvarykite žmones, kurie jums trukdo savo plepalais. Jei to neišeina padaryti, ieškokite ramios vietos, kur jums niekas netrukdytų. Stebėjimas reikalauja ramios aplinkos. Kai tik jūs pašalinsite visus trukdžius, sėskite prie stalo ir pasidėkite priešais save taškuotą juostelę. Atstumas tarp jūsų akių ir juostelės turi būti ~ 30-40cm. Pradėkite stebėti taškus iš kairės į dešinę. Sukoncentruokite savo dėmesį ties pirmuoju tašku taip, kad jis neišbluktų ir nesusidvejintų jūsų akyse. Fokusuokite tašką savo valia. Koncentruokitės į tašką 3-4 sekundės, o tada palaipsniui perkelkite savo dėmesį į kitą tašką (jau antrąjį). Į antrąjį tašką koncentruokitės taip pat 3-4 sekundes, o tada perkelkite savo dėmesį į trečiąjį tašką, ir taip iki pat galo. Po to stebėkite iš dešinės į kairę, ir atgal iš kairės į dešinę. Svarbu yra išmokti jausti(suvokti) koncentracijos laiką ir mintyse neskaičiuoti sekundžių. Labai greitai taškų stebėjimas atsibos. Todėl turite rasti sau dar kai ką, ką galėtumėte stebėti. Tokiai praktikai kuo puikiausiai tinka duonos trupiniai, kruopos, maži varžtai ar šaibutės ir pan. Ši technika labai padeda vystyti sąmoningumą ir sapnavimo dėmesį sapnuose. Tik tam jau naudojami nedideli daiktai, kurie yra sapne. Tokia technika padeda sustabdyti sąmonės “vaizdų užsklandą” (visokias fantazijas, ar šiaip vaizdus, kurie atsiranda mūsų vidiniame ekrane). Kai jūsų dėmesio vystymas pasieks jau atitinkamą lygį, atsiras jau galimybė matyti emanacijas. Kuo geriau ir lengviau pavyksta blokuoti sąmonės “vaizdų užsklandą”, tuo lengviau pavyksta koncentruotis į emanacijas.

Kai mano dėmesys pirmą kartą pastebėjo emanacijas, aš nei kiek tuo nesistebėjau. Man tai jau nebuvo nauja.



Šis straipsns buvo pasiskolintas ir išverstas iš http://castaneda.dzr.ru/forum/

[TABLE]
[TR]
[TD]ribas peržengusių karių pasakojimas

Tylos jėga

(ribas peržengusių karių pasakojimas)

Vidinė tyla


Visų pirmą noriu pasakyt, kad tai nėra kokie nors nurodymai ar praktiniai pratimai kaip pasiekti vidinę tylą. Tai tik visiem supaprastintas ir kelią nurodantis žemėlapis, kuris nukreips jus kelyje.
Žemėlapis ne tik supaprastintas bet ir apkarpytas, todėl kad nėra prasmės į tinklą dėti tiek daug informacijos. O tie kas nori sužinoti daugiau, visada gali šiomis temomis pašnekėti forume.

Pirmasis lygis – tai įtampos monologas, kuris dar kiek jį įtempus ir tuoj, tuoj virs žodžiais. Tai sąmoningas monologas. Juo labai lengva atsikratyti. Jį nugalės kiekvienas net nereikalaudamas iš savęs daug pastangų.

Antrasis lygis. Jis 99% susideda iš mums primesto mąstymo. Su juo mes visi labai sunkiai kovojom gan ilgą laiko tarpą. Tai buvo pats skausmingiausias karas. Kiekvienas, kuris jį praėjo yra nusipelnęs pagarbos, bent jau mūsų tai tikrai. Po šio mūšio žmonės labai smarkiai keičiasi, ir net patys artimiausi draugai ir giminės jaučiasi labai nejaukiai šalia jūsų, kadangi jūs labai staigiai pasikeitėt po mūšio. Po šių minčių išjungimo, mes daug plačiau pradėjome suvokt mus supantį pasaulį. Pradėjome gauti daugiau informacijos apie jį. Jausmas toks, tarsi viskas aplink nušvistų šviesa ir aiškumu.
Čia dar norėčiau pridurti, kad toli gražu ne visiem viskas praeina taip skausmingai. Daug buvo tokių, kurie neakcentuodami savo dėmesio į patį mūšį, gan ramiai praeidavo šį etapą - beveik šaltakraujiškai.
Primestasis dvesia lėtai. Net jei jūs sugebate kiaurą parą išlaikyt vidinę tylą, jis karts nuo karto bandys prasiveržti kažkur iki pusmečio. Šis etapas tai tik proto gudrybė, kitaip ir nepavadinsi. Faktiškai kova su primestuoju padaro mus disciplinuotais.

Trečiasis – tai vaizdai, karts nuo karto išgirsti garsai. Šiame lygyje nieko sudėtingo nėra. Čia mes patys save mokom kontroliuoti protą. Čia toliau vystome discipliną.

Ketvirtasis – tai pojūčiais, panašus į neapykantą, išgyvenimą dėl ko nors, nuoskaudos,..šia dalimi vidinio monologo naudojasi ir primestasis mąstymas, tik iki šio lygio jis jau neišgyvena.
O prie ko čia monologas ? – paklausite jūs. O prie to, kad tai taip pat mūsų dalis, stovinti skersai kelio į nepriekaištingumą (šioje stadijoje šis žodis jau neaktualus, bet kad būtų aiškiau bus paliktas). Žinoma, stalkingo metu šie jausmai labai netgi vietoje, bet tik kaip kontroliuojama beprasmybė/kvailumas (jausmai nėra priimtini šiame kontroliuojamos beprasmybės/kvailybės kontekste, bet frazė palikta).

Šio laikotarpio tarpsnyje pas einantį keliu ateina gylus suvokimas vidinės tylos (kartais ir anksčiau, kai jie pasiekia pirmųjų 15minučių tylos). Čia jau atsiranda naujas terminas – nuojauta. Tai naujų pokyčių, kažko nepaaiškinamo, abstraktaus, ketinimo nuojauta.

Penktasis – tai upės šnabždesys, tai gudrus daikčiukas, jį reikia medžioti visiškoje tyloje. Štai, pavyzdžiui, jūs einate mišku, o ant takelio guli obuolys. Gražus toks. Kaip jūs supratot, kad tai obuolys? Būtent iš ten. Tai kažkas panašaus į balsą, bet panašiau į upeliuką arba upę, kuri tyliai, nepastebimai, ir neskubant čiurlena tiesiai į jus. Pagrindiniu rodikliu jums bus tai, jog paėmę į rankas daiktą jūs nežinosite kas arba kam jis naudojamas. Ar tai būtų obuolys, šakute, lėktuvas ar medis. Nes pas jus nėr kam patarinėt, su kuo jūs turit reikalu. Štai dabar jūs galit atsikvėpti, nes būtent dabar jūs pilnai atsikratėt primesto jums mąstymo (nors jūs jo atsikratote jau daug anksčiau, bet po tokio dalyko jūs galite būti 100% tuo įsitikinę). Šiuo momentu paralelė su primestų mąstymu išnyksta visiškai. Šis čiurlenimas – tai ūžesys jūsų inventorinio sąrašo. Tai inventorinio sąrašo informacija. Būtent iš jo mes sužinom apie mus supančią aplinką, bet tai tik sulyginamoji informacija to, ką mes matome.

Būtent čia prasideda sąmonės karalystė. Žiūrėdami į daiktą jūs jau nebegausite informacijos, kad kėdė tai tik kėdė, o obuolys – tai tik obuolys ir čia nėr ką pridurt. Dabar žvelgdami į daiktą jūs gausite visa informaciją susijusią tik su konkrečiu daiktu, iki pat jo atomų išsidėstymo tvarkos. Bėda ta, kad informacijos tiek daug, jog žmogaus suvokimas nesugeba su ja susitvarkyti. Dar prie viso to, pas daugumą iš jūsų nėra tokių terminų, tokio žodyno, kad galėtumėte žodžiais viską išreikšti. Protas sugeba priimti visa šią informaciją, bet išrinkti iš jos kažką tai naudingo, jis jau nebegali. Dabar viską lemia laikas ir praktika. Protas turi išmokt filtruot informaciją ir išrinkt tik tai, ko jums reikia būtent šiuo momentu.

Kai kurie šį suvokimą pavadins tiesiog matymu (ne energijų matymu, o tiesiog matymu), kai kurie neatkreips dėmesio. Nuo šio laiptelio yra galimybė pereiti prie tikrojo matymo . Jei pasinaudot termino tylos gilumas, tai šis lygis gludi gyliai vidinėje tyloje. Čia mes jau nebepažįstam daiktų, bet pasaulis vis dar laikosi ant mūsų akių tarsi plėvelė. Plėvelė nereali ir virpa tarsi vėjo blaškomas drebulės lapas, bet ji tvirtai laikosi.
Viskas ko dabar reikia – atsisakyt susitarimo matyt šį nerealų pasaulį. Jūs tarsi atmetate iliuziją pasaulio, kuri yra užmauta jums ant akių. Sveikinu, dabar jūs jau matantys energiją.

Šeštasis – labiausiai užšiktas lygis. Tokios krūvos šiukšlių jūs dar niekada nebuvot matę. Tai panašu į lengvus lukštus kylančius į viršų, o daug sunkesni grūdai lieka apačioje. Būtent čia jums teks padirbėti taip kaip jūs dirbote antrame lygyje, tam kad atsikratytumet tokio didžiulio kiekio lukštų. Kaip tai galima aprašyti? Kaip krūvą žinių iš niekur, iš kurių 95% yra melagingos, t.y., netikros, neveikiančios, neatitinkančios tikrovės. Kitaip tariant - lukštai. Bet tarp krūvos įvairiausių lukštų galima rasti keletą grūdų tiesos. Kapstytis tokiame mėšle ganėtinai įdomu, bet tai tik laiko švaistymas. Einam toliau.

Septintasis – galutinis tikslas. Tai nežodinių žinių lygis. Vien tik grūdai. Štai tarp jų ir reikia ieškoti. Beje, šie grūdai yra gan tiksliai ir tvarkingai suskirstyti, tad jei žinai ko ieškai, tai ir rasi.
Nuoširdžiai pasakius, jie nėra taip jau tiksliai suskirstyti. Tai kaip internetas be geros paieškų sistemos. Ketinimas atves į reikiamą vietą, o toliau teks ieškoti pačiam.

Tarp 6 ir 7 lygio jokių pereinamųjų tarpsnių nepastebėjau.

Štai ir gavosi piramidė. Naudokite laiptelius. Ypač, patarčiau atkreipti dėmesį į penktąjį laiptelį, kad išgirstumėte “upės šnabždesį”. Kartais atrodo kad atsikratę upės girdim dar kažką mažesnio, nepaaiškinamo – tai tik ta pati upe. Bandykit visais įmanomais būdais pribaigti ją.

sėkmės

Šis straipsns buvo pasiskolintas ir išverstas iš http://castaneda.dzr.ru/forum/[/TD]
[/TR]
[/TABLE]

Žinia apie Kastanedos mirtį pasirodė tik birželio 18-tą.
Suprask, karys į save žiūri kaip į mirusįjį, todėl jis neturi ką prarasti.
Karlosas Kastaneda

Balandžio 27-tą savo namuose Vestvude, Kalifornijoje, nuo kepenų vėžio mirė Karlosas Kastaneda. Manoma, kad jis turėjo 72 metus. Nevyko jokios laidojimo apeigos; jo kremuoti palaikai buvo išvežti į Meksiką. Pagrindinis dalykas Karloso Kastanedos knygose, aišku, ne antropologinė medžiaga, ne jo “energetinis visatos modelis” ir ne jo augalinių psichodelikų vartojimo receptai. Daugelis iš jo aprašytųjų mistinių technikų egzistuoja ir kitose tradicijose. Svarbiausia – tai įstabaus grožio ir jėgos egzistencinė poezija, kurios raibuliai pasklidę po visas jo knygos, - o pirmąsias keturias iš jų drąsiai galima vadinti didžiomis (aš tokiomis pavadinčiau beveik visas). Iš to ir susideda dono Chuano mokymas – psichodelinis stoicizmas arba šamaniškasis egzistencializmas, kaip kam patinka, ir man visiškai nesvarbu, kas iš tiesų slepiasi už šio mokymo – meksikietis šamanas donas Chuanas Matusas ar amerikietis antropologas donas Karlosas Kastaneda.
Nedaugelis rašytojų kėlė tokį susižavėjimą ir tokį susierzinimą. Šitas susižavėjimas suprantamas – daugelis iš mūsų prisimenam, kaip teko skaityti Kastanedos savilaidos kserokopiją Maskvoje, apkabinėtoje juodųjų magų portretais, arba urmu užpirkinėti dekoratyvinio kaktuso Lophophora Williamsi partijas pas pablūdusius kaktusų augintojus Paukščių turguje – stebimiems įtariančio ir sutrikusio patruliojančio milicininko žvilgsnio. Suprantamas ir susierzinimas – pasaulyje pilna užsikompleksavusių nevykėlių, kurie matuoja jo knygas savo matais. Tais matais yra jie patys, todėl dėl Kastanedos visada bus ginčijamasi. Tik aš abejoju, kad kas nors norės ginčytis dėl šių ginčininkų.
Kastaneda – didžiausias XX amžiaus poetas ir mistikas. Milijonai žmonių dėkingi jam už praregėjimo ir laimės akimirkas, ir netgi jei vėliau paaiškėjo, kad šie praregėjimai niekur neveda, tai ne jo kaltė. Jis pats parašė savo geriausioje knygoje “Tales of Power” (“Pasakojimai apie Jėgą”):

“Tai žodžių problema. Jie priverčia mus patirti nušvitimą, bet, kai mes pasisukam veidu į pasaulį, jie visuomet išduoda, ir baigiasi tuo, kad mes stovime prieš pasaulį tokie patys, kaip ir anksčiau, be jokio nušvitimo.”

Ir beje: kas ir kur gyvenime veda žmogų? Kaip sakė Kastaneda, šiame pasaulyje daugybė kelių, ir visi jie veda į niekur. Bet tarp šių kelių yra “širdies keliai”, ir jis, be abejo, ėjo vienu iš jų.
Jis rašė, kad žinantis žmogus turi keturis priešus – tai baimė, jėga, aiškumas ir senatvė. Pastarasis priešas – pats žiauriausias. Noras nusileisti gali “sulaužyti visą jo aiškumą, visą jo jėgą, visą jo pašaukimą. Tačiau jei žmogus įveikia savo nuovargį ir išgyvena savo likimą iki galo, tuomet jį galima vadinti žinančiu žmogumi. Jeigu bent vieną trumpą akimirką jis atrems savo paskutinįjį priešą! Šios aiškumo, jėgos ir žinojimo akimirkos užtenka”. Aš tikiu, kad Kastanedos gyvenime tokia akimirka buvo. Jis tai pavadino “having to believe”.
Ar iš tiesų Kastaneda miręs? Nuo šešiasdešimtųjų metų jis mirė jau kelis kartus. Kelis kartus atgimė. Kelis kartus prisikėlė. Ir apskritai, ar Kastaneda yra Kastaneda? Man, tiesą sakant, kilęs gilus įtarimas, kad jis ir vėl su pasitenkinimu pudrina mums smegenis, o po metų, dvejų išnirs iš Meksikos, pareikšdamas pasauliui, kad buvo priverstas “sutraukyti svetimų minčių srautus sukoncentruotus į jį, kad išsamiai peržiūrėtų asmeninį sąrašą prieš pereinant į trečiąjį dėmesį”. Būtų visiškai jo dvasia. Jis gali ir neišnirti iš Meksikos, jeigu iš tiesų nusprendė įeiti į šitą patį trečiąjį dėmesį tiesiog su batais ir skrybėle, kaip donas Chuanas. Aš manau, kad čia geriausia būtų pasinaudoti viena iš jo poetinių metodikų ir atidėti sprendimą. Bet jeigu jis visdėlto numirė, kas tada?
“Niujorker” žurnale neseniai buvo atspausdinta labai juokinga karikatūra – kažkieno laidotuvės, niūrus veidas su raginiais akiniais, žvelgiantis iš karsto, liūdinčiųjų grupė ir labai panašus į mirusįjį ponas, tariantis paskutinįjį žodį: “Business person mirtis ypatingai liūdina”. Kurgi ne. Reikia manyti. Bet poeto, kario ir mago mirtis – tai ne tragedija. Tai tiesiog paskutinis jo pokštas. Jis neturi ką prarasti – ir jis nepraranda nieko. Prarandame mes.

Viktor Pelevin

[TABLE]
[TR]
[TD][TABLE]
[TR]
[TD][TABLE]
[TR]
[TD]Apmokymo populiarizacija

Kituose mūsų pokalbiuose Karlosas kalbėjo man, kad nors daugeliu aspektų senieji ir naujieji matantieji buvo neetiški, yra kai kas, kuo jie niekada neabejojo: būtinybė slėpti žinias. Jie pavertė toltekų kalbą metaforų mišku, kuriame beveik kiekvienas dalykas galėjo būti nusakomas beveik bet kokia žodžių kombinacija. Jie buvo tais, kurie ikiispanų laikų bendruomenėms uždėjo nepakeliamą ritualų, procedūrų ir slaptažodžių svorį. Vietoje to kad sustiprintų magiją, jie ją susilpnino.

„Paslapties palikimas vis dar kabo virš žinių žmonių grupių, nors aš bandžiau nupurtyti tai.“

Aš jo paklausiau apie priežastį dėl kurios magai stengiasi paslėpti mokymą.

Jis atsakė, kas kiekvienas matančiųjų ciklas turėjo savo nuosavas priežastis tam.

„Senieji pradėjo nuo suvokimo, kad mes esame laikini, bet jie leido sau susigundyti viliojančiomis išgyvenimo idėjomis. Rezultate, jie prisipildė puikybės ir nusirito į kraštutinumus. “

Jie buvo kaip piramidės, kurias jie statė: tokie pat matomi ir iššaukiantys, kaip ir uždari bei neprieinami. Jie mėgavosi neprisileisdami žmonių iš liaudies, kuriuos jie laikė nevertais to ir skendinčiais nežinioje. Bet, tuo pat metu, jie negalėjo apsieiti be pasekėjų dėmesio. Šis prieštaravimas iššaukė ilgus karus dėl vadovavimo bandoje ir sugriovė didžiają dalį tikrojo žinojimo.

„Asmeninis susireikšminimas ir jo nemalonūs giminaičiai: slaptumas ir išskirtinumas – maistas surinkimo taško fiksacijai. Dėl šios priežasties, senieji daug dėmesio skyrė tam, kad sukurtų griežtas tradicijas, ir tokiu būdu gautų maksimalų stabilumą visuomenėje. Faktiškai, jų interesas dvasiai buvo stipriai sumaišytas su jų ambicijomis turėti laikiną valdžią.“

„Naujieji matantieji nutraukė visa tai. Jie pastatė į pirmą planą surinkimo taško paslankumą. Jie pastebėjo, kad kai tik šis taškas pajuda, slaptumo idėja tampa kvailyste, todėl kad energijos karalystėje nėra aiškių ribų tarp sąmoningų butybių. To pasekoje tai turėjo jiems didelę reikšmę, kad atsisakytų nuo spekuliacijų ir išskirtų praktinę kelio pusę.“

„Bet labai greitai jie susidūrė su karčia realybe, paprasti žmonės nesuprato jų. Priešingai – jie bijojo jų ir stengėsi sunaikinti visur, kur tik jie juos matė. Naujųjų matančiųjų uždarumas buvo įtakotas strategijos, o ne viršenybės jausmo kaip pas jų pirmtakus. Jie buvo priversti gyventi nuolatinio persekiojimo sąlygomis ir jie buvo priversti gintis.“

„Tai – istorijos ironija, kad nepaisant skirtingų jų motyvų, laikui bėgant, naujųjų matančiųjų strategija privedė juos prie to pačio rezultato, kaip ir senuosius puikybė. Po uždarumo šimtmečių visa jų energija buvo sunaudota tam, kad paslėpti žinias, ir daugelis baigė tuo, kad užmiršo tai, ką jie saugo.“

„Dabar mūsų laiko modalumas greitai keičiasi. To rezultate taipogi keičiasi ir tai, kas atrodė nepakeičiama – žinių perdavimo būdas. Šiais laikais nagvaliai priversti ieškoti naujų kelių energijai, net jeigu tai reikštų labiausiai įsišaknijusių papročių suardymą.“

„Kodėl įvyko šis pokytis?“

„Kadangi aplinkybės aplenkė tradicijas, toliau laikyti žinias slaptai nėra gyvybiškai svarbu. Yra tokių, kurie gali jus kritikuoti dėl magijos, bet šiandien niekas neužmušinėja dėl šios priežasties. Todėl užsitęsusi žinių dalių slėpimo praktika tapo katastrofa visam magijos tikslui. Nes kai slėpimasis nebūtinas, tolesnis jo naudojimas tampa maitinimo šaltiniu įsikšaknijusiam susireikšminimo jausmui. “

„Mano kaip nagvalio pirmas veiksmas – padaryti galą mano pirmtakų uždarumui sudeginant paslaptis. Tikrų karių pasirinkimas – laisvė. Šiandien mes galime kalbėti tai, ką norime ir pastatyti, tuos kurie mūsų klauso, į padėtį, kurioje jie priima tai arba palieka tai. Tai sukėlė neįprastą pasekmę, kuria naudotis negalėjo nagvaliai pirmtakai: apmokymo populiarizaciją.“

„Populiarizacija – mūsų saugumo vožtuvas. Jūs galite apgauti žmogaus protą, todėl kad galų gale protas nėra tai kas jam pilnai priklauso. Bet jūs negalite supainioti švytinčios masės šimto ar tūkstančio ketinimų, kurie bendrai susikoncentravę ties laisvės tikslu.“

„Masė – energija, o energija leidžia laužyti dėmesio sąstingį. Stebėdamas kolektyvinę maginių pasų praktiką, tapau realaus energijos pasireiškimo visame pasaulyje liudininku, kažko tokio, kas man pirmą kart leido patikėti mano užduoties įvykdymu. Mano draugės ir aš buvome tuo taip sujaudinti, kad neturėjome žodžių, tam apsakyti. “


Maginės pasos



Daugelio metų bėgyje Karlosas mokė mažas grupeles tam tikrų judesių, kuriuos jis vadino „maginėmis pasomis“. Jo teigimu, jie buvo tinkami norint išvengti energijos sąstingio ir „burbulų“ susidarymo. Tarp jų buvo „būgno garsas“, žaizda nuo strėlės kairei ir dešinei pusei“, „dinamo“ ir kai kurie kiti.

Jis pasakė, kad don Chuanas atlikdavo juos bet kokiu metu ir bet kokioje vietoje. Dažniausiai jis darydavo juos po sunkaus darbo arba kada ilgai būdavo vienoje padėtyje.

Šis klausimas labai mane domino, nes aš ir pats praktikavau kaikuriuos rytų pratimus ir turėjau didelį potraukį fiziniams pratimams. Todėl pirmai galimybei pasitaikius aš jo paklausiau, kur jis sužinojo apie magines pasas.

Jis atsakė:

„Jos – senųjų matančiųjų palikimas“.

Tais laikais jų nerodė viešai. Bet palaipsniuj uždarumas buvo susilpnintas ir didelės grupės žmonių pradėjo jas praktikuoti. Dėl populiarizacijos Karlosas pradėjo keisti pasų formą, darydamas jas sudėtingesnes ir skirstydamas jas į kategorijas. Jis baigė jų formavimą duodamas joms pavadinimą paimtą iš architektūros – Tensegrity. Jis pasakė mums, kad tai buvo dviejų terminų kombinacija: įtampos ir vientisumo.

Iš pat pradžių atsirado užgautų žmonių, kurie nesistengė įvertinti šių pratimų praktinės naudos, o pradėjo kalbėti apie tai, kad nagvalis pats jas sugalvojo.

Kai aš jam išsakiau savo susirūpinimą šiuo klausimu, jis buvo ryžtingas:

„Tensegrity – mano ketinimas! Nagvalis turi galią ir tai yra mano dovana pasauliui.“

„Don Chuanas ir jo kariai mokė savo mokinius daugelio specialių judesių, kurie pripildydavo mus energijos ir gerovės būsenos, bei padėjo mums nusimesti svetimo proto pančius. Mano užduotis buvo truputi pakeisti juos – išimti iš jų tai kas skirta konkrečiam asmeniui ir pritaikyti jas dideliam žmonių skaičiui, tam kad jos būtų naudingos kitoms praktikuojančių grupėms. “

Jis papasakojo man, kad metodas, kurį jis pasirinko pačioje pradžioje apmokyti maginių pasų mažas grupeles, buvo tam tikra prasme nesėkmingas, kadangi tų, kas apsispręsdavo praktikuoti jas, buvo per mažai kad sukaupti pakankamą „energijos masę.“ Todėl šioje naujoje stadijoje jis sukūrė sistemą galinčią paveikti daugelio žmonių sąmonę.

„Mano draugės ir aš prakirtome didžiules duris energijai. Šis plyšys toks didelis, kad nebus uždarytas amžių bėgyje, ir tie kas artinasi prie jo, kad pažiūrėti į jį, bus praryti kito pasaulio. Tensegrity pagalba aš stengiuosi apmokyti susidomėjusius taip, kad jie atlaikytų šį perėjimą. Tie gi, kurie neturi pakankamai disciplinos – žus ketinime.“

„Mokymo populiarinimo planas – trylikos metų praktikos ir eksperimento rezultatas. Kaip žmogus ir Nagvalis aš padariau viską ką galėjau dėl to, kad jis veiktų. Nes aš žinau, kad surinkta daugelio karių masė gali iššaukti mūsų laiko modalumo supurtymą.“



Paveldimosios linijos pabaiga



Skirtingais atvejais Karlosas tvirtino, kad Dono Chuano Matuso paveldimoji linija baigiasi juo. Bet kada aš panorau sužinoti ką nors dar apie tai, jis patikino, kad kol kas jis negali atskleisti kitų detalių.

„Aš negaliu tiksliai žinoti, koks bus jėgos ketinimas. Kas aš toks, kad nustatinėčiau ką nors panašaus? Aš žinau, kad tradicinė paveldimosios linijos forma, kuriai aš priklausau, užsibaigs kartu su manimi, bet tęsis ar ne nauja forma ateityje – spręndžia aukštesnė jėga“.

Jis man pasakė, kad praleido ilgus metus laukdamas nepertraukiamumo ženklų – konkrečiai, žmogaus, kuris turėtų tinkamas energetines charakteristikas būti nauju nagvaliu, bet šie ženklai nepasirodė.

To pasekoje, jis nuspręndė veikti nepriekaištingai – taip, lyg jis būtų paskutinis nagvalis žemėje. Iš to kyla visas jo pasiryžimas papasakoti apie viską.

„Pasakykite, kad aš suklydau!- pasakė jis man. – Aš atsisakysiu visko ką aš dariau.“

Susikrimtęs aš jo paklausiau, ar tai reiškia, kad su juo baigiasi žinių perdavimas.

Jis atsakė:

„Ne. Mano paskirtis yra uždaryti liniją, ir tik tai. Aš įsitikinęs, kad dvasia suras būdą judėti į priekį, todėl kad žinojimo tekmė negali sustoti.“

„Paveldimų magų linijų išnykimas arba naujų atsiradimas – pastovūs incidentai energijos bangavime. Aš žinau kelias karių partijas, gyvenančias dabartyje, kurios ruošiasi baigiamąjam šuoliui, ir aš taip pat galiu numatyti naujo ciklo pradžią, atnaujintų kultūrinių paradigmų perdavimą ateinančiam tūkstanmečiui.“



Kelio Evoliucija



Šį rytą Karlosas paprašė manęs kruopščiai atrinkti savo klausimus, todėl kad pas jį buvo mažai laiko pakalbėti su manimi, prieš išskrendant jo lėktuvui.

Aš pasakiau, kad jo knygose skaičiau apie karių ciklus, kuriuos jis vadino senaisias ir naujaisiais matančiaisiais, bet aš negaliu suprasti skirtumo tarp jų.

Jis atsakė, kad aš išrinkau gerą temą pokalbiui, nes būtina suprasti, kad pagrindinis skirtumas buvo tame, kad siekta išvengti klaidų padarytų senųjų.

Jis paaiškino, kad kaip ir viskas šioje visatoje, magų kelias evoliucinis. Dėl šios priežasties nagvalis visada priverstas prieiti prie apmokymo nauju būdu. Šios strategijos pasekmėje, nagvalizmas, kaip tikslinė praktikų sistema, dalinamas į kastas arba ciklus.

„Nuo to laiko kai prasidėjo žmogaus nuotykiai ieškant dvasios, ir iki šių laikų, buvo mažų mažiausia trys magų ciklai: pirmieji matantieji, senieji matantieji ir naujieji. Pirmieji magai gyveno prieš daugelį tukstantmečių ir labai skyrėsi nuo mūsų. Šiandien mes vos besuprantame jų pasaulėžiūrą, bet mes žinome, kad jie išgyveno tokiomis sunkiomis sąlygomis, kokiose bet kuris iš mūsų žūtų.“

„Senieji matantieji buvo to pirmojo ciklo ištobulinimas. Jie prisitaikė prie Amerikos sąlygų ir sugebėjo sukurti čia realias civilizacijas. Narsūs žmonės, kurie naudojo ketinimą, mums nepasiekiamame lygyje. Jie buvo apgirtę nuo jėgos. Jie galėjo perkelti gigantiškus akmenis, skraidyti ir savo noru pasiversti bet kuo. Jie gyveno su neorganinėmis būtybėmis ir sukūrė kultūrą jų matavimuose, pilną neįtikėtinų istorijų. “

„Legendos pasakoja apie jų pasiekimus. Tie magai – mūsų mitologijos herojai. Jie ieškojo kaip išgyventi bet kokia kaina, ir jie tai gavo!“

„Senieji pradėjo perkelinėti savo surinkimo taškus su jėgos augalų pagalba. Po to jų neorganiniai mokytojai pasakė jiems, kaip daryti įvairius dalykus. Jie buvo suinteresuoti tiktai tuo, kaip suprasti kas yra šis pasaulis. Šis susidomėjimas privedė juos prie to, kad jie išrado pačius ekstraordinarius suvokimo tyrinėjimo metodus.“

“Bet negalvok, kad senieji buvo tik veiksmo žmonės. Jie taip pat buvo didieji mąstytojai, kurie išvystė suvokimo meną iki žmogaus dėmesio ribų. Palyginus su jais, mes – gyvuliai. Šiandienos žmogus nesidomi priežastimi, kodėl jis gyvena, būtent todėl jis neieško pasaulių, kuriuose jis neegzistuoja. Mes galime daug ko pasimokyti iš tų pirmtakų, kurie rado kelią iš aklavietės, į kurią mes dabar papuolėme.”

„Kokią aklavietę tu turi omenyje? “

„Mūsų objektų pasaulio vaizdinį. Toks matymas buvo labai naudingas, bet tuo pačiu metu, jis – blogiausia iš mūsų bėdų. Šiuolaikinio žmogaus interesai, tokie pat kaip ir pas plėšrų gyvūną: išnaudoti, valdyti, sunaikinti. Šį gyvūną prisijaukinome patys, begyvendami materialaus inventoriaus apsuptyje. Kadangi kiekvienas objektas, kurį naudojame turi ilgą istoriją, šiuolaikinis žmogus gyvena pasimetęs savo kūrinio viduje.“

„Iš kitos pusės, senųjų interesas buvo begalybės ir žmogaus, kuris numirs, santykis. Jie nebuvo pamiršę fakto, kad mes tik keliautojai, kurie sustojo stotelėje.“

Aš jo paklausiau, kodėl atėjo laikas, kai senųjų ciklas buvo pakeistas naujųjų ciklu, jei senųjų pasaulio matymas buvo teisingas.

Jis man atsakė, kad matymas tai dar ne nepriekaištingumo garantas.

„Senieji nesugebėjo nuo savo praktikų atskirti didelės dozės asmeninio susireikšminimo. Kadangi jie mėgaudavosi valdžia, jie niekada nesugebėjo aiškiai susikoncentruoti į pilnos laisvės siekimą. Nežiūrint į tai, kad jie buvo nepralenkiami matantieji, jiems buvo neįmanoma numatyti, kad jų pasaulio tyrinėjimo entuziazmas baigsis įsipareigojimų, iš kurių jie nebesugebės išsilaisvinti, prisiėmimu.“

„Dauguma šiuolaikinių magų – senųjų matančiųjų palikuonys. Ignoruodami kario principus, jie nuvertino žinias. Jie pavirto į pasakotojus, žolininkus, žiniuonius ir šokėjus, jie prarado surinkimo taško kontrolę. Daugeliu atvejų jie netgi neprisimena, kad šis taškas egzistuoja.“

„Naujieji matantieji pabandė sustabdyti visa tai. Jie savo reikmėms naudojo senųjų matymą ir buvo labiau išmintingi bei harmoningi. Jie kultyvavo nepalenkiamą ketinimą ir atkreipė savo dėmesį į kario kelią. Tokiu būdu jie pakeitė globalujį praktikų ketinimą. Užbaigus savo energijos formavimą, kai kuriems iš jų pavyko nukreipti dėmesį į aukštesnį tikslą, nei antrojo dėmesio nuotykiai, ir pagalvoti apie galimybę būti laisviems.“

„Matymo dėka naujieji atrado kai ką baisaus: senųjų entuziazmas buvo maistas kai kuriems sąmoningiems gyviams – energijos čiulpikams. Iš pradžių kontraktas tarp šių padarų ir žmonių atrodė labai geras – mes duodam dalį savo energijos, o jie mus apdovanoja nauju instrumentu: protu. Bet laikui bėgant paaiškėjo, kad kontraktas buvo apgavystė. Protas geras tik tam, kad inventorizuoti daiktus, bet ne tam, kad juos suprasti. Be to jis turi šalutinį poveikį (kurį matantieji mato kaip membraną, kuri apsupa mūsų švytėjimą) - asmeninį susireikšminimą.“

„Naujiesiems matantiesiems tai buvo nepakenčiama, vien todėl kad jie galvojo apie tikslą, kurio senieji matantieji sau nebuvo nustatę: galimybę susilieti su visata tiesiogiai, nesinaudojant neorganinių būtybių pagalba.“

„Naujieji matantieji buvo pragmatiški magai, aistringi tikrintojai. Jų noras ištrinti iš savo praktikų visus ego likučius padarė juos nepatikliais žmonėmis. Jų metodas buvo pašalinimas visko, kas tiesiogiai neatitiko jų absoliučios laisvės tikslo. To rezultatas buvo tai, kad jie galėjo sujungti savo ketinimą su pačiu ketinimu, tapdami vieningi su juo. Nelaimei, tas metodas privertė juos paaukoti didelę dalį žinių.“

„Jų ketinimas buvo toks aršus, kad pavertė juos uždarais. Jie pripildė savo mokymą paslapčių. Kadangi socialiniai santykiai nebuvo svarbūs jų tikslams, jie izoliavosi nuo visuomenės, sukurdami savo pačių mažas grupeles. Beveik visi jie išėjo į kalnus, miškus arba dykumas, kur jie ir dabar tebegyvena, įgaudami etnines charakteristikas. Aišku tai nepadėjo jiems tobulinti sėlinimo (stalkingo) meno, ir galų gale baigėsi tuo, kad jų laisvės paieška tapo retoriniu tikslu.“



Naujosios eros matantieji



Senieji ir naujieji matantieji yra to pačio iššūkio dvi kraštutinės pozicijos, kurios buvo priimtos atsižvelgiant į istorines aplinkybes. Bet šiandieną laikai pasikeitė.

Pagal erelio užmaščias, mažų mažiausiai viena iš naujųjų matančiųjų paveldimųjų linijų sugebėjo peržiūrėti savo užduotį. Paskutiniai 27 mano linijos nagvaliai bandė sugražinti bebaimę senųjų dvasią, tuo pačiu išlaikant naujųjų tikslus. Tokiu būdu mes galime surinkti pakankamai energijos pabandyti sukurti naują ir labiau subalansuotą mokymo adaptaciją.

“Pagal Doną Chuaną šiais laikais energijoje vyksta dideli pokyčiai, kurie neišvengiamai iššauks naujo karių ciklo pasirodymą. Kad atskirti juos nuo pirmtakų, aš juos pavadinau šiuolaikiniais matančiaisiais arba naujosios eros matančiaisiais.”

Prieš pratęsiant pasakojimą Karlosas paaiškino man, kad jo naujosios eros terminas nesusijęs su jokiu šiuolaikiniu mistiniu judėjimu, tai greičiau senovės meksikos tikėjimo į istorinius ciklus tąsa.

Aš paklausiau jo, kodėl jis nieko apie tai neužsiminė savo knygose.

Jis man atsakė:

“Mano knygos aprašo mano apmokymo stadiją, liečiančią mano benefaktorių ir jo bendražygius. Nors jie suprato naują ciklą kaip strateginę būtinybę, bet tai nebuvo jų gyvenimiškos patirties dalimi. Jie realizavo savo pačių sprendimus, kada spręndė ir vykdė žinių populiarizaciją, kokią ją nusako naujųjų matančiųjų taisyklė. Bet jie leido man naudoti mano paties kriterijus ieškant atitinkamų terminų, kad aprašyti tai kas vyko.”

“Kokiu momentu šie matantieji pradėjo atsirasti?”

“Jie tik pradeda atsirasti.”

“Viskas prasidėjo nuo Meksikos užkariavimo. Naujieji matantieji laikė šiuos pokyčius ženklu, ir jie suprato, kad reikia peržiūrėti tradiciją. Nors vargu ar būtų kas nors stipriai pasikeitę, jei ne būtybės pasirodymas mūsų paveldimojoje linijoje, kurią mes vadiname “metusiu iššūkį mirčiai.” Jis sugražino naujiesiems matantiesiems nuotykių jausmą ir nežinomybės žavesį. Kontaktas su šiuo asmeniu buvo lemtingas mums. ”

Su nekantrumu aš jo paprašiau papasakoti apie metusį iššūkį mirčiai, vieną iš nepapraščiausių ir nesuprantamiausių personažų jo knygose.

Jis man atsakė:

“Metęs iššūkį mirčiai – aukščiausio sąmoningumo asmuo. Jis gimė kažkur prieš dešimt tūkstančių metų. Bet fiziškai pasirodė mūsų paveldimojoje linijoje nagvalio Sebastiano laikais – 1723 metais.”

“Metęs iššūkį mirčiai – žmogus?”

“Jis buvo žmogus tais senais laikais, kada buvo gyvas žinių alkis, o žmogus buvo persisunkęs meile žemei. Jis tipinis tų laikų mentaliteto pavyzdys. Jeigu tu kalbėtum su juo, pastebėtum, kad mes turime tokį pat ilgesį draugiškiems ryšiams ir interesą plėsti savo sąmoningumą. Bet tu taip pat pamatytum ir keistų dalykų. Jis gyvena kitokioje pasaulėžiūroje. Jo “aš” suvokimas smarkiai skiriasi nuo mūsų, todėl kad jo “aš” apima labai platų jausmų diapazoną. Jis neturi lyties, amžiaus, tautybės ar tam tikros kalbos. Jis neturi nei draugų, nei giminaičių, ir dar blogiau jis neturi panašių į save. Jis vaikšto pasauliu kaip vaiduoklis ir didžiąją savo laiko dalį jis randasi kažkokioje gilioje sapnavimo nišoje.”

“Jo įnašas į mūsų paveldimąją liniją, tiek techninėmis, tiek ir teorinėmis žiniomis, buvo monumentalus. Tas karys žinojo visas senųjų praktikas ir dar daugiau! Mes galime sakyti, kad su jo pasirodymu atsirado naujųjų matančiųjų ciklas.”

“Antru ženklu, kuris parodė, kad artinasi pokyčių laikas, buvo nagvalio Luchano atsiradimas paveldimojoje linijoje. Kaip Jūs jau žinote, Luchanas buvo kinietis. Nepaisant to, kad jis gavo savo šalyje aukštą išsilavinimą, dėl savo nuotykių ieškančio charakterio jis tapo jūrininku ir keliaudamas po visą planetą jis vedė padriką gyvenimo būdą, kol vieną dieną likimas atvedė jį į jėgos kelią.”

“Jaunasis Luchanas išsilaipino Verakruzo uoste ir vaikštinėjo ieškodamas pramogų. Tuomet jis pakliuvo į pavojingą incidentą, kai svirduliuodamas išėjo pro baro duris ir susidūrė galvomis su nagvaliu Santiestebanu, kuris nesuspėjo sureaguoti. Toks atsitikimas yra nebūdingas mago gyvenime, todėl buvo suprastas kaip jėgos ženklas.”

“Tu gali įsivaizduoti naujųjų matančiųjų sutrikimą! Dvasia kalbėjo kuo aiškiausiai ir įsakė, paslaptis saugomas daugelio karių kartų, perduoti į rankas visiškam nepažįstamąjam. Tokiu būdu Luchanas buvo priimtas kaip naujas Nagvalis, o jo kovos menų žinios tapo paveldimosios linijos palikimu.”

“Bet šių ženklų patvirtinimas pasirodė tik po dviejų šimtmečių, kada kitas nagvalis, kurio švytinčioji konfiguracija nebuvo įprasta, papuolė į senojo Chuano Matuso keistas rankas. Nei jis, nei aš tuo metu to nežinojome, bet naujųjų matančiųjų žinios buvo užanspauduotos.”


Intelektualinis pasiruošimas


Viename iš paskutiniųjų pokalbių, kuriuos mes turėjome, Karlosas charakterizavo šių laikų matančiuosius kaip karius, kurie išsiskiria savo atvirumu. Jie nekenčia slapto bendravimo, kuris tradiciškai būdingas magams; ir jie atsisakė visų doktrinų, kurios nėra skaidrios kaip stiklas, ir kurių neįmanoma tiesiogiai patikrinti.

„Kita ypatybė, kuri daro juos skirtingus nuo savo protėvių, yra ta, kad jie visi kartu vadovaujasi laisvės siekiu. Senieji matantieji galvojo apie laisvę kaip apie teorinį tikslą, kaip apie kažką, kas yra už jų konkrečių galimybių ribų. Kiti, naujieji matantieji laisvę suvokė kaip išskirtinai individualią užduotį. Šių laikų matantiesiems, atvirkščiai, - būti laisvu, yra kolektyvinis grupės tikslas, bei jų veiksmų esmė ir priežastis egzistuoti. “

„Šiuolaikiniai kariai – nepalenkiamai atsidavę viens kitam. Jie paaukotų savo individualius interesus, dėl naudos grupei. Jų įsipareigojimas jėgai verčia juos nuolat mesti iššūkį, bet neprarasti budrumo, o jų kario priesaika grindžiama tikslu visiems kartu pasiekti trečiajį dėmesį. Kaip niekad anksčiau, būdami taip arti laisvės, šie kariai daug daugiau nepriklausomi ir savarankiški nei jų pirmtakai.“

„Bet geriausia juose – jų sugebėjimas peržiūrėti. Šiais laikais žinių ieškotojai priversti tyrinėti viską kas buvo pasakyta praeityje, atidžiai derinant tradicines žinias prie šių dienų realijų taip, kad kario kelias būtų tikrai suprantamas žmonėms.“

„Tam kad kaprizai neįtakotų peržiūrėjimo rezultatų, naudojamas matymas. Švytinčios pasaulio energijos matymas leidžia mums rinktis, be klaidos galimybės, pačius tinkamiausius simbolius idėjų perdavimui.“

„Mano kaip nagualio užduoties dalis yra specifikacijos atnaujinimas. Žodžiai išsitrina. Pats Don Chuanas naudojo terminus, kurie mano manymu buvo archaiški, todėl kad jie susiję su senovės Meksika, o ne su šiuolaikiniu pasauliu. Bet dėl laiko trūkumo aš šiam klausimui neskyriau pakankamai dėmesio. Šią užduotį aš palieku tiems, kas nori ją priimti.“

„Žinios, atskleistos mano knygoje, laužo nagualizmo kursą dviejose vietose. Priėjau išvados, kad reikia akcentuoti sveiko proto ir nuolankumo paiešką, bei grupinius metodus, siekiant sulaužyti uždarumo pančius ir parodyti magines pasas atvirai.“

„Šiuolaikinių matančiųjų tikslas šiandieną, kaip niekad ankščiau,- absoliuti laisvė, bet kad ją pasiekti reikia naudoti subtilią strategiją. Tai jokiu būdu ne visuomenės apmokymas, kuri nustojo persekioti magus. Mūsų užduotis dabar – ieškoti naujų sričių panaudoti mūsų potencialioms galimybėms.“

„Pagal Doną Chuaną geriausia iš minėtųjų sričių, kuri garantuoja, kad strategijos populiarizacija ir adaptacija veiks teisingai yra intelektas. Neišmanymas daugiau nebepageidautinas, laukinių magų laikai jau praėjo. Senosios gvardijos magai buvo užblokuoti savo tradicijose ir prarado savo bilietą į amžinybę. Mes nenorim to paties ir mums.“

„Todėl pagrindinė taisyklė naujosios eros matantiesiems ir jų skiriamasis bruožas yra pasiruošimas. Jie turi būti pasiruošę ne tik magijos menuose, bet taip pat privalo išsiugdyti savo protą, kad suprastų ir žinotų viską. Intelektas šiandieną – tolteko papuošalas, lygiai taip pat, kaip senovėje juo buvo polinkis į ritualus.“

„Don Chuanas kalbėjo, kad kiekvienas naujojo ciklo karys privalo turėti, mažų mažiausia, universitetinį išsilavinimą.



Nagualio užduotis

„Ar Jūs galėtumėte papasakoti man, kokią užduotį Jums paskyrė Chuanas Matusas?“

Karlosas nustebęs pasižiūrėjo į mane.

Paprastai jis slėpė savo atsakymus tarp žodžių, arba jis duodavo juos palaipsniui, bekalbant su juo. Bet šį kartą jis pakeitė taktiką.

Jis pasakė man, kad mano klausimas toks ekstraordinarus, kad jis neturi kito pasirinkimo, kaip panaudoti jį kaip ženklą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakymas jam buvo patikėtas asmeniškai, tai jis gali jį perduoti man tiktai atitinkamoje vietoje. Jis pasiūlė man susitikti ateinančią dieną „Takubos“ kavinėje, viename iš Dono Cuano mėgstamiausių restoranų.

Po pusryčių jis man iškilmingu tonu pasakė, kad aš privalau sustabdyti vidinį dialogą, nes mes aplankysime šventą vietą, kurioje buvo palaidotas žymus senovės karys. Jis pridūrė, kad diena šiam reikalui idealiai tinka, nes nuo pat aušros virš miesto kaba tamsus rūkas.

„Ir kadangi viskas pranašauja kataklizmą, šiandieną mūsų ženklai ateis iš kairės pusės.“

Iš pradžių aš buvau dėkingas už jo pastangas padėti man. Bet, mums judant link centrinės Meksiko aikštės „Zokalo“, aš pradėjau vis labiau ir labiau jaudintis.

Mes įžengėme pro mažas ir gražias Meksiko katedros šonines duris ir patekome į gigantišką pagrindinę salę. Karlosas iš karto priėjo prie baseinėlio su švestu vandeniu, suvilgdė savo pirštus ir persižegnojo. Mano dėmesį patraukė jo judesių laisvumas, lyg praeityje jis būtų pastoviai dalyvavęs mišiose.

Pastebėjęs mano susidomėjimą, jis paaiškino man, kad karys privalo gerbti visus susitarimus, ypač tokių institucijų kaip katalikų bažnyčia, kuri per šimtmečius šventai tarnavo magams.

Mes atsisėdome ant centrinės salės suoliuko ir kurį laiką sėdėjome tylėdami. Atmosfera buvo labai rami, o šią valandą žmonių buvo labai mažai. Aš pastebėjau, kad jis sėdi labai tiesiai, o jo akys, nei atmerktos, nei užmerktos, atrodė klaidžioja centrinio altoriaus meniškų papuošalų raizgalynėje.

Lengvas žvakių aromatas atsklisdavo iki mūsų suolo, kaip ir vaikiškų balsų garsas, kurie repetavo chore; arba, galimas daiktas, tai buvo magnetofono įrašas.

Palaipsniui aš nugrimzdau į save ir praradau suvokimą kas vyksta aplink. Jo balsas išgąsdino mane:

„Užduotis, kurią man patikėjo mano mokytojas, ir mano kaip nagualio misija ateinančiai epochai yra žemės surinkimo taško perkėlimas.“

Aš laukiau bet ko, tik ne tokio globalaus dalyko. Keletą sekundžių mano protas nereagavo; tiesiog aš neturėjau nė menkiausio supratimo apie ką kalba Karlosas. Bet staiga užduoties baisingumas sukrėtė mano protą ir aš pastebėjau, kad galvoju, jog Karlosas arba išprotėjo, arba kalba su manimi apie tai, apie ką aš neturiu nė menkiausio supratimo.

Jis, rodės, žinojo apie mano mintis, ir kad sustiprintų mano sumišimą, jis truputi palingavo galva ir sušnibždėjo:

„Tai – toks kelias. Reikia būti bepročiu, kad leistis būti įtraukiamam į šį kelią, ir dar didesniu bepročiu, kad tikėti tokios užduoties įmanomumu.“

Aš paklausiau jo, kaip tai įmanoma, jog žmogus galvotų apie panašų žygdarbį.

Jis atsakė:

„Lygiai taip, kaip kitas pasaulis turi savo mobilų vienetą – neorganines būtybes, žemė taip pat jį turi – mus. Mes – žemės vaikai. Pakankamo kiekio karių surinkimo taškų judėjimas gali pakeisti laiko modalumą, ir visa tai yra užduotis, prie kurios aš dabar dirbu.“

Jis man paaiškino, kad žemės surinkimo taško pozicija daug kartų keitėsi praeityje ir darys tai ateityje. Praėję kartai rutuliojosi ilgai trunkančiu keliu vedančiu link proto srities.

„Ir tai nuostabu, nes vos tik tai bus pasiekta, žmonija turės galimybę judėti į kitą pusę – į suvokimą. Ateities karių iššūkiu bus viso to palaikymas tam tikrą laiko tarpą, kad tai taptų nuolatine planetos pozicija – nauju centru, į kurį mes galėsime kreiptis bet kokiu momentu su absoliučiu natūralumu.“

„Žemės dėmesio perfokusavimas – daugelio nagualių kartų vieningų veiksmų rezultatas. Naujieji matantieji sumanė tai kaip galimybę ir atrado kad tai buvo Taisyklės dalis. Jie patikrino tai savo patirtimi ir nustatė, kad atakos momentas jau atėjo.“

„Kokie bus šio judėjimo rezultatai?“

Perkelti planetos fiksaciją – vienintelė išeitis iš dramatiškos vergovės būsenos, kurioje mes atsidūrėme. Mūsų civilizacija neturi ateities, nes mes izoliuoti atokioje kosmoso vietoje. Jeigu mes neišmoksime keliauti suvokimo plotais, pateksime į tokias nusivylimo ir nevilties būsenas, kad žmonija susinaikins. Mūsų dabarties pasirinkimas – kario kelias arba išnykimas.“

„Kita vertus, aš nežinau visų mano užduoties pasekmių. Žemės surinkimo taškas yra labai didelis ir turi didelę inerciją. Mano misija yra tik dagčio pritvirtinimas, bet ateis laikas sukrauti didelį laužą. Faktiškai, ši užduotis yra ne tik mano, bet ir visų matančiųjų, kurie privalo pasirodyti, tikslas.“

„Surinkimo taško žinojimas – negirdėta dovana, kurią dvasia padovanojo šiuolaikiniam žmogui, ir tai – katalizatorius šių laikų modalumo pokyčiui. Tai – ne utopija, o reali galimybė, kuri laukia ten, už kampo.“

„Aš nenoriu spėlioti kokias galimybes aš turiu sėkmingai įvykdyti savo užduotį, bet aš nesitraukiu, nes tai viskas, ką aš galiu padaryti. Asmeniškai aš neturiu abejonių. Aš tikiu, kad mūsų ateitis bus šviesi, nes ateitis priklauso suvokimui, o magams tai reiškia priklausyti nagualizmui.“[/TD]
[/TR]
[/TABLE][/TD]
[/TR]
[/TABLE][/TD]

[TD][/TD]
[/TR]
[/TABLE]
[TABLE]
[TR]
[TD][/TD]
[TD][/TD]
[TD][/TD]
[/TR]
[/TABLE]

Keliaujant į begalybę, magai būtinu dalyku laikė savo socialinių šablonų panaikinimą, demontavimą. Pasak jų, keliauti begalybėje neatsisakius socialinio bagažo yra savižudybė. Čia pateikta socialinių šablonų klasifikacija, pagal “nuevo videntes”. Šia klasifikacija jie vadovavosi kaip žemėlapiu prieš imantis demontavimo darbų. Rimtai klasifikacijų priimt nereikia, nes “naujieji matantys” rimtais veidais konstruodavo didžiausias klasifikacijas, o paskui plyšdami juoku išmesdavo jas į šiukšlyną arba dar labiau juokdamiesi jomis vadovavosi.

K. Kastaneda savo knygose pasakoja, kad Dono Chuano grupės magai, kaip beje ir visi kiti magai priklausantys “naujųjų matančiųjų” maginei tradicijai žmogaus socialinius šablonus skirstė į tris grupes: myžniai, bezdaliai ir vėmaliai.

Žmonės, priklausantys pirmai grupei, yra idealūs sekretoriai, pagalbininkai, kompanjonai. Jų asmenybė pasižymi dideliu paslankumu, bet šis paslankumas nėra kūrybingas. Vienok jie yra atidūs, rūpestingi, labai prisirišę prie namų, gana išradingi, turi humoro jausmą ir geras manieras, meilūs ir dilekatūs. Kitaip tariant gerenių žmonių ir nesurastum. Bet jie turi vieną didelį trūkumą – jie negali veikti savarankiškai. Jiems visalaik reikia ko nors, kas jiems vadovautų. Būdami kieno nors valdžioje, kad ir kokia griežta ji būtų, jie nuostabūs, netekę to, jie žūsta.

Žmonės, priklausantys antrai grupei, priešingai – visiškai nemalonūs. Jie smulkmeniški, kerštingi, pavydūs, priekabūs, egoistiški. Jie kalba tik apie save ir reikalauja, kad aplinkiniai pritartų jų požiūriams. Jie visada paima iniciatyvą į savo rankas, netgi jei ji jiems suteikia nepatogumų. Jie visalaik jaučiasi lyg nesavi bet kokioje situacijoje, todėl jie niekada nebūna patenkinti. Ir kuo labiau jie darosi nepatikimi, tuo labiau jie tampa pavojingi. Jų lemtingas trūkumas yra tas, kad dėl lyderiavimo jie pasiryžę viskam, netgi žmogžudystei.

Trečiai grupei priklauso žmonės, kurie nei malonūs, nei atstumiantys. Jie niekam nepaklūsta, taip pat kaip ir nesistengia padaryti įspūdžio. Jie abejingi tam. Pas juos labai išvystyta nuomonė apie save, kuri yra išskirtinai svajonių ir apmąstymų apie savo troškimus rezultatas. Dalykas, kuriame jie pirmauja – tai būsimų įvykių laukimas. Jie laukia kada juos atras ir užkariaus ir su neįtikimu lengvumu kuria iliuzijas apie tai, kad priešakyje jų laukia daugybė žygdarbių, kuriuos jie žada įgyvendinti. Bet jie nieko nesiima, nes iš tikro neturi tam būtinų priemonių.

Iliustruoti šiems tipams spausdinamos maginės istorijos. Jas pasakoja vienas talentingas sapnuotojas, kuriam šias istorijas sapne perteikė meksikos nagvalis. Tas nagvalis priklausė vienai iš maginių linijų, kuri yra giminingos Don Chuano magų linijai.

Maginės istorijos pasakotojo pastabos:
Turiu vieną magišką istoriją, papasakota nagvalio, su kuriuo aš esu pažįstamas. Bet žodžio “papasakota” nereikia suprasti paraidžiui. Šią istoriją dabar pasakoju aš, būdamas Pirmąjame dėmesyje. Tas nagvalis man ją perdavė kažkokiu tai nesuprantamu būdu – netardamas nė žodžio. Man kol kas sunku paaiškinti kaip jis tai padarė. Tai buvo kažkas iš jo pusės vidinės tylos lygyje. Antrajame dėmesyje, jis, taip “pasakoja” visas savo istorijas.

Maginės istorijos:
Šios istorijos apie tai, kaip šio nagvalio benefaktorius sudaužydavo kiekvieno savo mokinio socialinį asmenybės šabloną.
Jis sudaužydavo šiuos šablonus Nedarymo technika. Kas bus nedarymas Bezdaliaus šablonui? Nedarymas bus tik tada, jei bezdalius paklius į dar didesnio bezdaliaus įtaką nei jis pats. To nagvalio atveju jo benefaktorius ir vaidino stipresniojo bezdaliaus vaidmenį. O jis pats buvo bezdalius papuolęs į šiuos spastus. Tai buvo karas! Jis kelis kartus vos nesusimušė su savo benefaktorium – taip stipriai jis jį nervindavo. Bet jis būdavo priverstas tvardytis, nes gerai suprasdavo, kad jo benefaktorius daug kartų už jį stipresnis ir, jei kas, jis gautų į dūdą pagal programą. Bet susierzinimas benefaktoriumi palaipsniuj peraugo į baimę jam. Tai buvo jo socialinio šablono baimė, kuriam, kaip sakoma, išmušė žemę iš po kojų. Jis nežinojo, kaip jam į visa tai reaguoti, todėl kad įprasti būdai kaip reaguoti į tokio tipo nepatogumus neveikė. Ir ši nežinomybė gimdė jame baimę. Nepertraukiami konfliktai su benefaktoriumi, kurios jis visalaik baigdavo pralaimėjęs ir pažemintas, tapo jam visiškai nepakeliami. Ir tada jis pabėgo nuo magų. Viskas! Benefaktorius sužeidė jo socialinį asmenybės šabloną ir būsimasis nagvalis pabėgo iš vyresniojo nagvalio globos. Jis tai sugebėjo padaryti, bet pabėgti nuo Dvasios buvo ne jo jėgoms. Ten, kažkur toli nuo savo benefaktoriaus, Dvasia rado jį ir užgriuvo ant jo. Ištisa virtinė įvykių nubloškė jį į patį socialinį dugną, kur jis tapo nelaimingo atsitikimo auka. Jis jau buvo klinikinės mirties būsenoje, kai daktarai jį atgaivino. Bet atgaivino jau būtybę visiškai praradusią savo socialinį asmenybės šabloną. Iš to šablono jame liko tik maža uodegėlė tam atvejui, jei jam tektų naudoti kontroliuojamos kvailybės techniką.

Kita istorija apie tai, kaip benefaktorius laužė kitų savo mokinių Myžnių šablonus. Mano pažįstamas nagvalis visa tai matė savomis akimis ir, kiek leisdavo tada dar silpnos jo jėgos, padėdavo šiame reikale savo benefaktoriui. Dauguma jo benefaktoriaus mokinių buvo myžniai. Kas bus nedarymas myžniaus šablonui? O nedarymas bus štai kas. Benefaktorius iš pradžių pasirodydavo myžniams kaip galingas magas, išmintingas mokytojas ir atsakingas vadovas, vadovaujantis dvasingų būtybių grupei, ir pasiūlydavo myžniams prisijungti prie jo ir jo grupės. Kai myžniai suvokdavo šį jo pasiūlymą, jie tiesiog apsisisiodavo iš laimės. Kaip puiku! Jie pagaliau rado tai, ko ieškojo visą savo gyvenimą – išmintingą mokytoją, kuris vadovaus ir mokys juos! Fantastika! Po viso to šio nagvalio Benefaktorius pradėdavo su jais žaidimą, vaidindamas visišką niekalą. Mokiniai palaipsniui, atsitikimas po atsitikimo pradėdavo suprasti, kad šis žmogus yra ne toks, kokiu save vaizduoja. Jis nėra išmintingas, nieko nežino ir pastoviai daro klaidas. Jeigu jo klausyti ir nuolatos sekti jo patarimais, tai atvedavo myžnių į visišką aklavietę, iš kurios būdavo labai sunku išsivaduoti. Štai šioje vietoje, kai myžniai bandydavo nuo jo pabėgti ir susirasti kitą mokytoją, benefaktoriui reikėdavo išlaikyti situacijos kontrolę. Benefaktoriui reikėdavo padaryti taip, kad kiekvienas naujas mokytojas, kurį jie surasdavo po jo, taipogi pasirodytų jų akyse tokiu pat kvailiu kaip ir jis. Todėl visi kiti “mokytojai” šių myžnių gyvenime, kuriuos jie susirasdavo, būdavo arba aktoriai – kiti kariai iš šio benefaktoriaus partijos, arba tikri perėjūnai, kuriuos (nežinant net patiems perėjūnams) benefaktorius atvesdavo pas mokinius. Todėl anksčiau ar vėliau jie suprasdavo, kad yra vieniši ir kad niekas negali jų nukreipti teisinga linkme arba atsakyti į jiems iškylančius klausimus. Ir kad reikia pasirinkti: arba palikti Žinių kelią ir palikti neatsakytus klausimus, kurie jiems kyla, arba pradėti ieškoti į juos atsakymų savarankiškai. Pirmu atveju jie nebebūna kariais, antru atveju sunaikina savo socialinę asmenybę. Visi to benefaktoriaus mokiniai, kurie turėjo myžniaus šabloną, Dvasiai juos užpuolus ir gavus paliepimą būtinai ir skubiai rinktis, pasirinko atsisakyti savo socialinio šablono.

Na ir pagaliau istorija apie Vėmalius. Tiksliau vieną vienintelį vėmalių. Toje karių partijoje buvo trys bezdaliai, vienas vėmalius, likusieji buvo myžniai. Tuo vėmalium buvo vyras. Be to vyras, kurio seksualinė oriantacija buvo netradicinė. Trumpiau sakant, buvo žydras. Kas butų nedarymas vėmaliaus šablonui? Vėmaliai visame kame stengiasi laikytis nuošalyje. Jie didieji tinginiai: niekur nesikiša, niekur nedalyvauja. Nedarymo praktika jiems bus atsistoti į patį įvykių epicentrą! Dalyvauti visur! Kuo grandioziškesnė ir masiškesnė užduotis tuo geriau! Ir visame tame jiems reikia dalyvauti pagrindiniuose vaidmenyse. Taip sakant priešakyje. Todėl to žmogaus benefaktorius susipažino su tuo vėmalium ir privertė įsimylėti. Jie netgi susituokė! J Tai padarė todėl, kad vėmalių reikėjo pastatyti į patį įvykių epicentrą, o tai reiškia, kad jis nuolatos bus greta nagvalio. Padaryti tai buvo įmanoma, tik jeigu jis apsiženys su nagvaliu – viskas pagal socialinį elgesio modelį. Jie susituokė San Franciske, kadangi Meksikoje vienos lyties santuokos uždraustos, o Amerikoje, konkrečiai San-Franciske tada į tai žiūrėta pro pirštus. Tam į San Franciską gyventi persikėlė visi magai bei mokiniai. O nagvalis tai paaiškino tuo, kad jis turi didelę šeimą ir negali jos palikti. Na ir prasidėjo! Vėmalius pastatytas į patį bendro veiksmo vidurį, sulūžo labai greitai. Būti greta maginės linijos lyderio, dalintis su juo vadovavimą karių partijai, jam pasirodė nepakeliama! Ir tada Dvasia užgriuvo jį priversdama rinktis – ko jam labiau norisi? Laikytis savo vėmaliaus šablono ar pilnavertiškai dalyvauti bendrame veiksme? Be to jis stipriai mylėjo savo benefaktorių. Faktiškai, nerasdamas atsakymo, jis draskomas tarp meilės benefaktoriui ir savo socialinio šablono, kuriam visa tai buvo nepakeliama, pabandė baigti gyvenimą savižudybe. Bet benefaktorius viską kontroliavo ir suspėjo ištraukti iš kilpos bei atgaivinti jau beveik mirusi žmogų. Po viso to atgijęs žmogus turėjo tik vėmaliaus uodegėlę, pats socialinis vėmaliaus šablonas jame numirė visiems laikams. Jis liko Žinojimo kelyje kadangi čia jį laikė meilė savo benefaktoriui.

Ir baigiant pasakojimą galima pridurti, kad kiekviena iš šių istorijų benefaktoriui, to nagvalio su kuriuo esu pažįstamas, suteikė tikrą pasimėgavimą. Jis dalyvavo jose linksmindamasis iš širdies. Jo vardas buvo Don Serchijo.

“Šiandieną kalbėsime apie sustabdymą. Norint “sustabdyti” reikia vieno dalyko: nuspręsti būti kariu ar ne”
“Susitelkimo taškas” natūraliai juda miegant. Taip pat jei esi paveiktas psichodelikų, gilios meditacijos, badavimo, jutimo netekimo”
“Kiekvienas iš mūsų “mato”, kad ir dabar. Bet neturime pakankamai žinių ir energijos tam suvokti. Kūdikiai suvokia energiją tiesiogiai. Kai jie paauga, jiems “mokytojai” įveda įprastinio pasaulio suvokimą. Vietoj beformės energijos “matymo’ energija surenkama į žaislą, šunį, medį. Kiekvieną transformaciją moko “mokytojai”.
“Pirma ir svarbiausia, kad mes gyvename energijos pasaulyje. Tiktai antrinis dalykas tai, kad mes gyvename objektų pasaulyje. “Susitelkimo taško” pozicija determinuoja kokią realybę mes sugriebsime”
“Magai siekia užfiksuoti “susitelkimo taško” pozicija. (nevien išjudinti), suklijuoti energiją iš naujo, naujoje objektų nustatymo vietoje ir įšokti į naują realybę”
“Šitas pasaulis nėra toks svarbus, kaip mes darome tokį jį. Mūsų kalba iškrypusi. Mes vadiname tai realybę, nors tai tėra viena iš daug galimų “susitelkimo taško” padėčių. Patogumui protas leidžia mums nuspręsti, kad tai yra įprasta ir vienintelė realybė”
“Visada “mokytojai” padaro savo darbą, padeda mums suvokti įvairias skirtingas energijos konfiguracijas kaip “objektą”. Taip “susitelkimo taškas” užfiksuojamas ir nuo to laiko žymiai nejuda”
“Mes priverstinai palaikome šitą pasaulį iki tol kol mirštame”
“ Mirtis toli gražu nėra greitas procesas taip kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. “Susitelkimo taško” švytėjimas išblanksta greitai, bet visi kiti energijos pluoštai, kurie sudaro švytintį kiaušinį, išsisklaidyti jiems prireikia daugiau laiko. Šitą procesą galima sulėtint jeigu pavyzdžiui jūs būsite palaidotas švininiame karste arba tiesiog sudegintas tuoj pat po mirties”
“Alternatyva būti užstrigusiam vienoje “susitelkomi taško” pozicijoje yra disciplinos pagalba jį išjudinti ir užfiksuoti”
“Disciplina nėra tokia, kokią vienuolyne praktikuoja katalikų mergaitės. Tai nėra atsikelti anksti ryte ir daryti aerobikos pratimus, ar sveikai maitintis. Čia yra įpročiai, rutinos. Tai ne „kario“ disciplina”
“Karys būna : “stalkeris” (sėlintojas) , „dreameris” (sapnuotojas). Disciplina yra abstrakti – nepalenkiamas tikslo siekimas. Tam reikia plieninės drąsos. Nėra laiko dvejonėms ar abejonėms, kurios visada nuneša tave į susierzinimą ar mėgavimasi ir nuolaidžiavimą sau”
“Disciplinai reikia harmonijos, gero būvio ir balanso kiekvieną gyvenimo dieną, kitaip tai bus nuolaidžiavimas sau”
“Nepalenkiamas tikslo siekimas, štai ko reikalauja disciplina laisvės ieškojimui”
“Tu negali mokytis būti kariu. Tai yra sprendimas kurį turi atlikti vieną dieną, tavo paties sprendimas. Prašyti kažko, kad tave išmokytu būti kariu, tai blogas kreipimasis. Tai “aš“ vargšas kūdikis” sindromas “
“Pats svarbiausias pasikeitimo įvykis kario kelyje yra tai, kas tūno jo buvimo kariu pamatuose. Kokie motyvai? Pirma karys turi sutikti su savo mirtimi. Tai kario pamatas. Negalvok, kad tu nemirtingas.”
“Mirtį ir amžinybę galima sutikti naktį pažvelgus į veidrodį”
“Kai mirtį pasirinksi kaip patareją, daugybę nereikalingų šiukslių kamavusių tave atkris”
“Prisiimk atsakomybę už savo pasaulio percepciją. Ketink pajudinti “susitelkimo tašką” į naujas sviečiančio kiaušinio pozicijas. Jei tu pakankamai susiverši savo gyvenimo diržą, apribosi kitus dalykus savo gyvenime, “susitelkimo taškas” tiesiog pajudės be jokių tavo rutinų ar pratimų. Magijoje svarbiausia ne tai ką priimi, bet tai ką atmeti.“
“Kita buvimo kariu taisyklė yra užmokėti skolas. Karys yra labai kilniaširdiškas. Jis ar ji nežiūri į pasaulį ką kiti žmonės yra jam ar jai skolingi. Karys žiūri į pasauli ir kada „mato“ tinkamą progą užmoka savo skolas, taigi karys nėra amžinai surištas su kitaisi”
“Šitoks skolų užmokėjimas leidžia kariui išlikti viskam objektyviu. Mes manome, kad objektyvumas ir švelnumas kitiems yra keitimasis paslaugomis. Karys duoda švelnumą nesitikėdamas nieko gauti. Tai nereiškia, kad karys bando būti bejausmiu asmeniu. Kario prisirišimas yra toks nešališkas, objektyvus. Kad jis atskleižia kiekvienos dienos menkiausius ryšius su bet kuo. Karys toks nešališkas, kad kai jis patenka į kitą realybę, jo jausmai paliečia tos realybės butybes”
“ Jei kas nors TIKRAI tave sužeidė, už tai taip pat reikia užsimokėti. Įsiskolinimo užmokėjimo koncepcija nėra sentimentali koncepcija reikalaujanti susigrąžinti gerus ryšius. Esmė yra prarasti visus ryšius. Jei tu surištas su tuo kas tave tikrai sužeidė, tu gali atskirti ryšį užmokėdamas sužeidimu. Taigi, tai nėra moralinė problema. Galima eiti dviem keliais”.
“Kario kelias yra kažkur eiti išardžius kasdieninį gyvenimą. Kai einama nežinomybėn nėra laiko šlamštui, baimei, nuolaidžiavimui sau, apgailestavimui ir nostalgijai”
“Nepalenkiamas ryžtas vienintelis pasirinkimas, kitaip, kai tu sakaupsi pakankamai energijos tau atsitiks siaubingi dalykai. Jėga ateis ir įspirs tau į šikną”
“Tu negali būti pusiau pasiruošęs, pusiau norėti ar tik savo dalina energija naudotis”
“Susigrąžink prarastą energiją kasdieniniame pasaulyje ( mirties patarimų, skolų uzmokėjimu) . Kasdieninis pasaulis tai tarsi gigantiški rūmai, bet pailsėti galima tik trejuose kambariuose :
1) Kaip mes pristatome save pasauliui, kaip mes priderame socialinėje struktūroje. Rekapituliacija leidžia apgalvoti apie visa tai, leidžia stebėtojo dėmesiu pamatyti kaip mes esame įsitraukę į socialinę struktūrą,, pamatyti kaip kiti mato tave, tavo baimes ir viltis. Visa tai leidžia sutaupyti ir susigrąžinti energiją. Tu pamatai kaip tu elgiesi mirties akivaizdoje, kokie būdingi tavo elgesio, mąstysenos, manieruų bruožai. Koks atitinkamas intensyvumas šių procesų vyksta tavyje”
2) Antrasis poilsio kambarys yra mūsų biologinis potraukis poruotis ir reprodukuoti (atgaminti). Mes esame socialiniai gyvūnai. Magui reikia energijos, todėl jis turi išsilaisvinti iš socialinių šokinėjimų ir biologinių imperatyvų. Jis atsisako būti šio rato eigos dalyviu – gyventi ir propoguoti veislę. Saugumas šeimoje yra vienas iš stipriausių pritraukimų socialinėje taisyklėje. Nenumaldoma baimė gyventi ir mirti vienam. Magas ilgai mokosi būti vienas. Vis viena vieną dieną mes liksime vieni su savo mirtimi. Kodėl taip baisu neturėti antros pusės ir draugų? Ilgo laiko tarpo vienuma labai svarbi proto tylai, proto vienatvei. Pasaulis tada sugrius stojus vidinei tylai. Sapnavimas taip pat yra vienuma, mes ten vieni susitinkame su stebuklais ir siaubais”
“Šiandien mes kalbame apie SUSTABDYMĄ, kuris naudojamas vienumoje. Kaip moterys, mes nenorime būti sena tarnaite - pasipiktinusia tarnaite su apgamais ir ūsais ant veido. Mes mokomės būti gražiomis ir turėti daug gerų pažinčių, mes išleidžiame pinigus kosmetikos industrijai savo baimėms ir nerimui numalšinti. Rekapituliacijoje mes pamatome visai tai, tada turime progą alternatyvoms”
“ Kario kelias (nepatekti į biologinio imperatyvo spąstus poruotis ir nešokti pagal socialinio konsensuso muzika). Kario kelias, vietoj to, yra neriboti jausmai. Kario jausmai tokie neriboti, kad jis lengvai gali ištrūkti iš socialinės tvarkos ir būti bet kuo, paslinkti “susitelkimo tašką” bet kur, kad ir į univerumo nezinomybę ir likti visvien pilnam jausmų”
3) Trečias poilsio kambarys kasdieninėje realybėje yra labai subtilus, tai savęs svarbumas ir jo atsisakymas. Klaidingai suprantamas “savęs svarbumo jausmas“ gali atvesti iki savižudybės. Visi domisi savęs svarbumo jausmu, vienur ar kitur, ar tai noras kažkur būti geriausiu ar gailėtis savęs ir žaisti kankinį, būti blogiausiu. Tai garbės sindromas. Neiškeis paprastumo ir kuklumo į savęs svarbumo jausmo išdidumą. Visatos dėsnis yra toks : Tu neesi už bet kokį gyvą dalyką svarbesnis ar už kazkokį gyvą dalyką nesvarbesnis. Tu vienodai svarbus ir vienodai nesvarbus. Galvoti kitaip yra klaidinga. Prieš savo mirtį visi lygūs. Skruzdė tu ar žmogus. Pvz. Tu gali atsistoti prie skruzdėlyno ir ruoštis užminti jas, skruzdėm tu būsi mirtis. Visą gyvenimą šalia mūsų stovi kažkas, kas bet kada nepriklausmomai nuo tavo jausmų, minčių, poelgių ruošiasi tave sutrypti. Savęs svarbumas yra tiktai socialinės struktūros dovanotas atlyginimas. Kaip narkotikas kuris smegenims suteikia palaimą ir padaro priklausomą nuo socialinių taisyklių. Geriau vietoj to sutaupyti energijos ir išsilaisvinti iš šito”
“Selektorius” (atrinkėjas) - labai paprastas mechaninis modelis, tiesioginė energijos kryptis gaunama “susitelkimo taško” paslinkimui. “Selektorius” (atrinkėjas) daro viską tik tau, jei turi pakankamai energijos. Kai esi susigražinęs energiją rekapituliacija, nebereikalingi monotoniški ritualai “susitelkimo taškui” paslinkti. Mes nežinome, kaip veikia “selektorius”. Jis kaip dvasia nusileidžia į pasirinktą žmogų kuris turi ketimą. Mes privalome sutikti su juo - nepermaldaujamu “selektoriaus” spaudimu”
“Stalkingas – naudojama elgsena pastumti “susitelkimo tašką”, padaryti pažintinio disonanso maksimumą. “Tu, kada gyveni kaip stalkeris negali pasirinkti kur pastumti “susitelkimo tašką”, nes jei tu pasirinksi, tu neturėsi pažintinio disonanso tarp seno taško ir naujo taško.Štai kodėl kariai yra didžiuliame spaudime, nes “selektorius” – ar dvasia – parenka naują, sunkią poziciją kuri tokia baisi ar nepažįstama, kad kartais
karys didžiuliame spaudime pradeda virpėti vietoje. Jei karys pradeda kalbėtis savo „vidiniame dialoge“ apie tai kas vyksta su juo, tada taskas nepriklausomai nuo vibracijų nepersikelia ir nuvažiuoja į įprastos realybės poziciją”
“Susitelkimo taško” pastūmimas reikalauja didžiulio spaudimo ir viskas ką reikia padaryti išlaikyti tą spaudimą viršuje, tai turi būti harmoningas suspaudimas, kitaip galima išeiti iš proto. Kada tu turi energijos ir nepalenkiamą ketinimą “susitelkimo taškas” pajudės lengvai, be problemų ir jei darai rekapituliacija jis pajudės kartais kada tu nebūsi informuotas apie tai”
Taisha Abelar pasakoja kaip ji visiškai save padarė kita asmenybe. Tai buvo visiškas savęs panardinimas į kitą asmenį 24 valandas per parą su naujo asmens jausmais, išgyvenimais, mintimis. Pirmas asmuo ji buvo Sheila Walters, verslo moteris turinti daug draugų ir pažįstamų. Kiti Taishos Abelar įsiasmeninimai buvo amerikietė imigrantė, Teksase gyvenanti nekalta mergina su geltonais plaukais, išprotėjusi valkata.
“Būtina būti visiškai sklandžiam, takiam, nestabiliam. Tai visų “ne- darymo” pratimų pagrindas.Taigi, kai esi sklandus “selektorius” išjudins tavo “susitelkimo tašką” ir tu savo disciplina turėsi jį užfiksuoti.”
“Išvada – niekas nėra realu. Tiktai elgsenos manipuliacijos. Rezultatas atsitiktinės “susitelkimo taško” fiksacijos nuo gimimo. Štai kodėl stalkeriai mokosi būti bet kokia asmenybe. Visi žmonės netikri – kaip fantomai, stalkeriai tai žino. Mes puoselėjame savo dabartinią “susitelkimo taško” poziciją. Bet jei tu paslenki “susitelkimo tašką” į kitą poziciją, buvusioji asmenybė lieka kaip fantomas, šmėkla, kaukė”
“Tai trunka daug metų rekapituliacijos, kad būtų pajaustas realybės jausmas. Kažkada aš pasukau kario keliu, kad išvengčiau cinizmo spąstu. Savo reakcija pasukau į “valdomos kvailystės” pasaulį. “Valdoma kvailystė” – kario džiaugsmas.
“Žinok, kad tu jau esi miręs, tu esi fantomas kaip ir visa kita ir prarask savęs svarbumo jausmą”
“Niekas nėra realu”
“Po „rekapituliacijos“ ir „ne-darymo“ tu gali „matyti“”
“ Judėjimas į kitą šviečiančio kiaušinio ruožą yra kaip mirimas, nes tavo įsisąmoninimo švytėjimas apie kasdieninį pasaulį išnyksta. Įsisąmoninimas lieka, bet tu suvoki kitą realybę. Įprastinėje realybėje tu esi dingęs, miręs”
“ Yra panašumu tarp kiniečių akupunktūros teorijos ir mago paaiškinimo apie šviečiantį kokona. Jeigu tu nupieši pagrindinio kūno meridiana, forma bus panaši kaip kiaušinio. Taip pat kiniečių teorija teigia, kad gimstama su ribotu vidinės energijos limitu, taip teigia ir magai.
Mes manome, kad “susitelkimo taškas” iš pradžių yra embrionas embrione ir tiktai persikelia į išorę,kai “mokytojai” jam nustato įprastos realybės vaizdą. Vieni žmonės gimsta energetiškai stipresni už kitus. Kaip pavyzdį: Jei abu tėvai yra energingi ir kūdikis auga maitindamasis motinos pienu. Bet nenusimink jei tu negimei su ypatinga energijos gausa, viskas ko tau reikia tai išsaugoti savo energiją.
“ Nyčė sako : “Kas tik manes nežudo, padaro mane stipresnį”. Tuo paremtos visos šamanų praktikos.

Magų veiklumas yra sapnuoti save. Visuomenė orentuojasi į “vargšo kūdikio” sindromą.
Mes tai pat turime poravimosi/meilikavimosi potraukį. Mes save pristatome pasauliui kaip “vargšą kūdikį”. Savęs stalkingas parodo kaip tu gyveni. Viso to paaiškinimas yra tai, kad žmonijos “susitelkimo taškas” yra toje “vargšo kūdikio” pozicijoje. Tu gali nustumti savo “susitelkimo tašką” į kitą poziciją ir šitą veiksmą daro magai. Kaip nustumti “susitelkimo tašką” ? Reikia sutaupyti energijos. Tai galima pasiekti “nedarant” savęs pristatymo kiekvieną gyvenimo dieną ir nustojant siekti meilikavimosi ir piršimosi - apriboti energijos skurdumą. Padeda:
1) Rekapituliacija
2) Nutildyti vidini dialoga ( Meditacijos ir kvėpavimo technikos taip pat padeda tai padaryti pvz. Trys iškvėpimai, vienas įkvėpimas)
Praktikuokis būti bepriekaištingam. Sužinosi, kas yra bepriekaištingumas, kai neturėsi savo interesų ir tolesnės veiksmo perspektyvos. Veiksmas be atpildo ir grąžos. Bepriekaištingas veiksmas paslenka “susitelkimo tašką” į “vietą be gailesčio”. Tada įvyksta įsisąmoninimo padidėjimas. Kai “susitelkimo taškas” pajuda pakankamai, tada tu gali „matyti“ kitus pasaulius. Tu pajusi tai, kai būsi tenai, tu būsi tylus, nepažįstamas sau, tu jausi vienatvę bet ne vienišumą. Antrininko, eterinio kūno energija ateis pas tave ir bus tavo gidas. “Vargšas kūdikis” nusiaubia energiją. Įsisąmoninimo didinimas durys į begalybę.
Sapnavime naudok sapnus padidinti savo įsisąmoninimą, pabudink energijos kūną. Sapno menas – paslinkti “susitelkimo tašką” medotiškai. (Sapne surask savo rankas). Stalkingo menas – kai “susitelkimo taškas” juda tu turi fiksuoti jį. Padaryk sapną tikrovę, ištirinėk jį, leiskis į nuotykius.
Žemė taip pat turi savo „susitelkimo tašką“.
Yra kitu pasaulių, nevien šitas kuris sudarytas konsensuso pagrindu. Nagualis išreiškia: NĖRA-VISKO
Klyksmas padaro “susitelkimo tašką” paslankiu ir sukietina energijos kūną. Pas įprastą žmogų “susitelkimo taškas” yra už kairio peties per ištiestą ranką. Vienintelis būdas pakeisti energijos kūną uždegti kitas energijos gijas, pluoštus. Atmintis vėl susikimba iš skirtingų energijos registravimų. Pasikeitimas įvyksta iš vidaus. Pasikeiti tu, pasikeičia pasaulis.
Rekapituliacija – sudaryk sąrašą visų žmonių kuriuos pažinojai savo gyvenime, pradėk paskutiniu asmeniu. Kvėpuok nuo dešinės peties galva sukdamas kairėn, tada iškvėpk atgal. Įsivaizduok praėjusius įvykius su tais žmonėmis ir kvėpuok. Gerai būtų ,kad tai darytum tamsoje ar tylioje ankštoje patalpoje.
“Nedaryk” savęs “vargšu kūdikiu” . “Nedaryk” nieko ką jau „darei“ ir ką moki „daryti“. Praktikuok “kontroliuojamą kvailystę” Tu matysi situacija ir tu nieko “nedarysi”, tu nebusi teisėjas, teisėjas - mirtis.
Neorganikai yra paplitę visuose univerumo karalystėse. Jie prasiskverbia pro vieną į kitą tuneliais. Antruose sapnų vartuose galima sutikti šiuos dalykus – chimeras\vampyrus\šešėlius. Jie apgyvendinti šioje uždaroje karalystėje ir minta mūsų energija.
Įdėmiai žiūrėk į žvyrą/lapus/mėnulį/debesis. Tai padės sapnavimui. Bus gerai jei turėsi rekapituliacijos blaivumą. Neorganikų būtybės ateina per tunelį. Ignoruok jas.
Tu gali atlikti savo sapnų rakapituliacija arba rakapituliuoti sapne, jei jame esi pakankamai sąmoningas. Normaliame gyvenime rakapituliacija atliekama sukant galvą ir įkvepiant iš dešinės į kairę, iškvepiant iš kairės į dešinę. Sapne atvirksčiai.
Geriausia “susitelkimo taško” pozicija – begalybė kitų pozicijų. Dvasia( intent) leis tau jį paslinkti. Geriausia tarpinė “susitelkimo taško” pozicija – “vieta be gailesčio”
Pratimas “savęs stalkingas”- Paimk pieštuką ir popieriaus lapą. Rašyk savo vidinį dialogą.Ieškok jame “vargšo kūdikio” sindromo.
Po rakapituliacijos galima naudoti seksualinę energiją ne vien seksui. Jei nori paslinkti “susitelkimo tašką” naudokis laisva seksualine energija “sapnavime”.
Antrieji sapnų vartai yra suklydusių magų kapinės. Po rekapituliacijos yra tiktai DABAR. Kad paslinktum “susitelkimo tašką” :
1) Atsikratyk draugų ir pažįstamų.
2) Bendraudamas su jais naudok “kontroliuojamą kvailystę”
Pasaulis turi daugybę realybių.
“Nedarymo” pratimas – vaiksčiojimas atbulai ar vaiksčiojimas keturiomis ant kelių.
Paslėpk veidrodžius. Jie sustiprina dėmesį į save.
Savęs stalkingas:
Žiūrėk į pasaulį, neprarask budrumo
Pradėk rakapituliacija.
Sapnuok ir surask rankas sapne.
“Nedarymas” pabudina miegantį energijos kūną. Sulaužyk rutinas. Atsisakyk savęs dėl bet ko. Atsisakyk ir tuo pat metu valdyk save”

Sėdėti su don Chuanu ir tylėti buvo vienas nuostabiausių dalykų pasaulyje. Mes patogiai įsitaisėme minkštuose krėsluose vidiniame jo namo kiemelyje vidurio Meksikos kalnuose. Pūtė lengvas vėjelis. Leidosi ryškiai raudona saulė. Jos gęstančioje šviesoje didžiuliai medžiai kiemo gilumoje pasipuošė žalsvais šešėliais. Medžiai supo visą don Chuano namą ir slėpė nuo akių miestą, kuriame jis gyveno. Tai visados sudarydavo laukinio krašto įspūdį.
- Šiandien mes panagrinėsime svarbiausią magijos dalyką. Pradėsime nuo pokalbio apie energetinį kūną.
Anot don Chuano energetinis kūnas yra energetinių laukų sankaupa, veidrodinis jų, sudarančių fizinį kūną ir matomą kaip energijos sruvenimą visatoje, atspindys. Energetinis kūnas mažesnis, tankesnis ir kompaktiškesnis nei švytinti fizinio kūno sfera.
Don Chuanas aiškino, kad kūnas ir energetinis kūnas - tai dvi energijos laukų sankaupos, kurias suspaudė į vieną visumą keista jungianti jėga. Jis ypač pabrėždavo, kad senosios Meksikos magai manė, jog toji jėga yra pati paslaptingiausia visatoje, visatos grynoji esmė, viso ko bendroji suma.
Jis tvirtino, kad fizinis kūnas ir energetinis kūnas yra vieninteliai subalansuoti energijos dariniai mūsų, žmogiškųjų būtybių karalystėje. Don Chuanas nepripažino jokios kitos panašios poros. Ryšį tarp kūno ir proto, tarp kūno ir dvasios jis vadino tik sugalvotais dalykais, neturinčiais jokio energetinio pagrindo.
Don Chuanas kalbėjo, kad padedant disciplinai energetinį kūną galima priartinti prie fizinio. Paprastai atstumas tarp jų yra milžiniškas. Kadangi energetinis kūnas egzistuoja kažkokioje kiekvienam individui skirtingoje erdvėje, bet kuris iš mūsų laikydamasis disciplinos gali paversti jį tikslia fizino pavidalo kopija, tai yra trijų matavimų kietuoju kūnu. Štai iš kur magų sumanymas apie kitą arba antrininką. Be to, ta pati disciplina gali paversti mūsų trijų matavimų kietus kūnus tikslia savo energetinio kūno kopija, kitaip tariant, eteriniu energijos užtaisu, nematomu paprastai akiai kaip bet kuri kita energija.
Išklausęs tokias don Chuano kalbas paklausiau, ar šios galimybės nėra pasakos. Jis atkirto, kad magai niekada pasakų nesekė; jie visados buvo praktiški žmonės ir tai, ką kalbėjo, buvo visiškai tikra bei žemiška. Anot don Chuano, magų atliekamus dalykus sunku suvokti dėl skirtingų pažinimų sistemų.
Taigi kai mudu sėdėjome jo namo kiemelyje, jis pareiškė, kad energetinis kūnas turi lemiamą reikšmę viskam, kas vyksta mano gyvenime. Jis matė, kad mano energetinis kūnas ne tolsta, kaip įprasta, bet didžiuliu greičiu artėje prie manę. Don Chuanas pavadino savo teiginį energetiniu faktu.
Ką reiškia, kad jis artinasi prie manęs? - paklausiau.
Ogi tai, kad kažkas ketina smarkiai tau vožtelėti, - šypsodamasis atšovė don Chuanas. - Milžiniškos galios valia ims valdyti tavo gyvenimą, bet tai bus ne tavo, o energetinio kūno valia.
Vadinasi, mane valdys kažkokia išorinė jėga?
Ir dabar tave valdo daugybę išorinių jėgų, - ėmė aiškinti don Chuanas. - Aš kalbu apie valią, kuriai apsakyti mūsų kalboje trūksta žodžių. Ji tavo paties, bet tuo pat metu ir netavo. Jos neįmanoma klasifikuoti, tačiau tikrai galima patirti jos poveikį. Svarbiausia ją irgi įmanoma valdyti. Ir tai yra naudinga, bet vėl ne tau, o tavo energetiniam kūnui. Žinoma, enregetinis kūnas - tai tu; taip kalbėdami esame panašūs į šunį, gaudantį savo uodegą. Kalbos sistema čia netinka. Šitie dalykai yra anapus jos.
Staiga sutemo, ir lapija, kuri ką tik švytėjo žalia spalva, tapo tiršta ir juoda. Don Chuanas pasiūlė žvelgti į medžių tamsumą, bet ne fokusuotu žvilgsniu, o akies kampučiu; tokiu būdu priešais save galima išvysti judantį šešėlį.
Dabar tinkamas paros metas padaryti tai, ką siūlau, - kalbėjo jis. - Tereikia akimirka suturėti dėmesį ir lakstantis šešėlis tau pasirodys.
Lapijos fone aš ištikrųjų pastebėjau kažkokį tamsos žaismą, nors ten, regėjos, buvo ne vienas, o daug šešėlių, judančių ir iš kairės į dešinę, ir iš dešinės į kairę, ir vertikaliai. Jų visuma panėšėjo į storą juodą žuvį, didžiulę žuvį, gal į milžinišką kardžuvę, sklandančia ore. Man pasidarė baisu. Tapo visai tamsu, lapijos nesimatė, bet aš vis dar regėjau juodus, nerimstančius šešėlius.
Kas tai, don Chuanai? - paklausiau. - Visur pilna tamsių, greitų šešėlių.
Tai visatos šėlsmas, - atsakė jis. - Neišmatuojamas, neįrėminamas, anapus sintaksės. Senosios Meksikos magai pirmieji išvydo šiuos judančius šešėlius; jų buvo pilna visur. Regėjo taip, kaip tu regi dabar, ir matė kaip energiją, sruvenančią visatoje. Ir magai atskleidė nepaprastą paslaptį
Don Chuanas nutilo ir pažvelgė į mane. Jis visados padarydavo pauzę tinkamiausiu metu - kai drebėdavau iš nekantrumo.
Kokią paslaptį, don Chuanai? - nedelsdamas pasiteiravau.
Jie atskleidė, kad mes turime amžinąjį gyvenimo bendrakeleivį, - aiškiai tardamas žodžius prakalbo don Chuanas. - Tai grobuonis, atklydęs iš visatos gelmių ir valdantis mūsų gyvenimus. Žmonės yra jo belaisviai. Šis grobuonis - mūsų valdovas ir šeimininkas. Jis padarė mus paklusnius ir bejėgius. Jei bandome maištauti, nuslopina mūsų maištą. Jei mėginame veikti savarankiškai - neleidžia.
Aklina tamsa, atrodė, susiurbė visas mano emocijas. Dienos šviesoje gal būčiau nusikvatojęs, dabar, nakties tamsoje, jaučiausi visiškai nuslopintas.
Aplink juoda naktis, juoda kaip derva, - ištarė don Chuanas, - bet tik žvilgtelėk akies krašteliu ir visur išvysi nerimstančius šešėlius.
Jis buvo teisus. Nuo šešėlių šokio man svaigo galva. Don Chuanas įjungė žibintą ir jie išnyko.
Tu priartėjai, vien savo paties pastangomis, prie dalyko, kurį senosios Meksikos šamanai vadino viršūnių viršūne, - tęsė don Chuanas. - Ne sykį visokiais netiesioginiais būdais bandžiau įrodyti tau, kad kažkas mus laiko nelaisvėje. Taip, mes tikri kaliniai! Senovės magams tai buvo energetinis faktas.
Don Chuanai, kodėl šis grobuonis, anot tavęs užėmė valdžią? - paklausiau. - Turėtų būti logiškas paaiškinimas.
Yra paaiškinimas, - atsakė Don Chuanas. - Ir pats paprasčiausias pasaulyje - jie užvaldė mus, kadangi esame jų maistas; jie sunkia mus, nes esame jų gyvybingumo šaltinis. Kaip mes auginame viščiukus vištidėje, taip grobuonis augina žmones fermose, humaneros. Taigi jie visados turi maisto.
Pajutau, kad mano galva smarkiai kratosi į šalis. Kūnas išreiškė tai, ko nesugebėjau pasakyti žodžiais - nepasitenkinimą ir nerimą. Nevalingai drebėjau nuo galvos iki kojų.
Ne, ne, ne - galop išgirdau savo balsą. - Don Chuanai, tai nesąmonė. Kokius siaubingus dalykus tu kalbi! Tai negali būti nei magų, nei paprastų žmonių tiesa - niekieno.
Kodėl? - šaltai atkirto don Chuanas. - Kodėl negali? Ar todėl, kad tai tave siutina?
Taip, tai mane siutina! - sušukau. - Tokie teiginiai baisūs.
Ką gi, - tęsė don Chuanas, - dar ne viską išgirdai. Luktelėk, pamatysim, kaip tu jausies. Ketinu tave visiškai sudoroti. Sutriuškinsiu tavąjį protą siaubingu smūgi, o tu negalėsi pasprukti, kadangi esi pagautas. Ne todėl, kad aš laikau tave nelaisvėje, ne, kažkas tavyje neleidžia pabėgti, nors kita tavo dalis nori draskytis iš įsiūčio. Taigi valdykis.
Jaučiau, kad ištikrųjų trokštu pykti ir vaidytis. Don Chuanas, kaip visados, neklydo - nė už ką neišvažiuočiau iš jo namų. Vis dėlto klausydamasis tokių jo išvedžiojimų nejaučiau jokio malonumo.
Noriu kreiptis į tavo analitinį protą, - kalbėjo jis. - Pamąstyk ir atsakyk, kaip galėtum paaiškinti prieštaravimą tarp inžinieriaus intelekto ir jo bukų įsitikinimų ar kvailo, nenuspėjamo elgesio. Magų manymu, tokią nuostatų sistemą, gėrio ir blogio sąvokas, socialinias normas mums įpiršo tie grobuonys. Tai jie apkrėtė mus vilčių, troškimų, svajonių bacilomis. Būtent grobuonys padarė mus pernelyg pasitikinčius, nuobodžius ir egocentriškus.
Bet kaip jie tai padarė, don Chuanai, kaip, kaip, kaip? - šaukiau vis labiau pykdamas. - Gal mums miegant pažnibždėjo ausin?
Žinoma, ne. Kokios nesąmonės! - nusijuokė don Chuanas. - Jie veikia kur kas efektyviau ir organizuočiau. Jų tikslas - paklusnūs, silpni, romūs žmonės, ir šito grobuonys siekia stulbinančiu būdu, stulbinančiu, žinoma, žvelgiant kovojančio stratego akimis. Žiauriu būdu, jei žiūrėsime akimis tų, kuriems jis skirtas. Tie grobuonys davė mums savo protą! Ar girdi mane? Jie davė savo protą, kuris tapo mūsų protu. Grobuonies protas įmantrus, prieštaringas, niūrus, perpildytas baimės, jog bet kurią minutę gali būti demaskuotas.
Žinau, kad tu niekada nebadavai, - kalbėjo toliau don Chuanas, - bet nerimauji dėl duonos kasdieninės. Tai tas pats grobuonies nerimas, baimė būti bet kada nugalėtam, baimė prarasti maisto šaltinį. Per protą, kuris, kaip sakiau, yra jų protas, grobuonys įskiepijo žmogaus gyvenimui tai, kas jiems, grobuonims, patogu. Taip jie užsitikrina pakankama saugumo jausmą, kuris slopina baimę būti užkluptiems ir likti be maisto.
Don Chuanai, neteigiu, kad negaliu viso to priimti už gryną pinigą, - pasakiau, - bet visa tai taip šlykštu, jog man darosi tiesiog bloga. Tai verčia mane priešintis. Beje, jei jie mus valgo, tai kaip?
Don Chuanas plačiai nusišypsojo. Jis buvo labai patenkintas. Paskui ėmė aiškinti, kad magai mato žmogiškąją būtybę kaip keistą, švytintį energijos kiaušinį, kurį visą dengia žėrintis apvalkalas, tarsi plėvelė glaudžiai apgaubianti energijos kokoną. Anot don Chuano, grobuonys ryja būtent šią švytinčią sąmonės aurą. Kai žmogus sulaukia garbingų metų, iš švytinčios sąmonės lieka tik siauras karčiukų sluoksnelis - nuo žemės iki kojų pirštų galiukų. Šis sluoksnelis leidžia žmogui egzistuoti, bet tik egzistuoti.
Kaip per sapną klausiausi don Chuano Matuso aiškinimo, kad jis manąs, jog žmonės yra vienintelė gyvosios gamtos rūšis, turinti švytinčią sąmonės aurą. Ir tas sluoksnis tampa lengvu grobiu kitokio pasaulio sąmonei, niūriai grobuonio sąmonei.
Tada don Chuanas pasakė labiausiai pribloškiantį dalyką. Pasak jo, toji siaurutė sąmonės juostelė yra savęs išreiškimo centras, į kurį žmogus pateko lyg į spąstus. Žaisdami saviraiška, vieninteliu mums paliktu suvokimo būdu, grobuonys provokuoja sąmonės suaktyvėjimus, o tada suryja ją, negailėstingai ir plėšrūniškai. Jie pakiša mums beprasmiškas problemas, verčiančias sąmonę blaškytis, veikti, ir skatina gyventi taip, kad nuolat galėtų misti mūsų kvailų rūpesčių energetinėmis iškrovomis.
Matyt, don Chuano žodžiuose buvo tiek alinančios jėgos, kad mane ėmė pykinti. Praslinko kelios minutės, kol aš, šiek tiek atsigavęs, paklausiau.
Bet kodėl senosios Meksikos ir visi šių dienų magai, galintys matyti grobuonis, su jais nekovoja?
Nei tu, nei aš nieko negalime jiems padaryti, - atsakė don Chuanas sunkiu, liūdnu balsu. - Mes galime tik lavinti save, kad taptume jiems neprieinami. Bet kaip tu priversi žmones laikytis tokių griežtų reikalavimų? Jie pasišaipys iš tavęs, o piktesni ir aptalžys. Ir ne vien dėl to, kad nepatikės. Kiekvienos žmogiškos būtybės gelmėse glūdi paveldėta iš protėvių nuojauta apie grobuonių egzistavimą.
Mano analitinis protas tįsčiojo tarsi žąsiukas anr gumos. Jis palikdavo mane ir vėl sugrįždavo, vėl dingdavo ir vėl atsirasdavo. Tai, ką teigė don Chuanas, atrodė taip absurdiška, taip neįtikėtina. Tuo pat metu tai buvo protinga ir paprasta. Ši versija pagrindė visus man žinomus žmonių prieštaravimus. Bet argi galima tokius dalykus vertinti rimtai? Don Chuanas stūmė mane į laviną, kuri pasiglemžtų amžiams.
Vėl pajutau sėlinančio pavojaus dvelksmą. Baimė sklido ne iš manęs, bet tarsi prilipo prie kūno iš išorės. Don Chuanas kažką man darė; poveikis vienu metu buvo paslaptingai geras ir siaubingai blogas- tarsi kažkas bandyų atplėšti ploną plėvelę, prilipusią prie manojo kūno. Don Chunas nemirksėdamas ilgai spoksojo į mane, paskui nusuko akis ir prakalbo.
Kai tik abejonės užgrius tave pavojingu svoriu, elkis apdairiai. Išjunk šviesą. Įsistebeilik į tamsą, įsižiūrėk į viską, ką gali matyti.
Jis pakilo norėdamas užgesinti žibintus. Aš sustabdžiau jį:
Ne, ne don Chuanai, negesink. Man baisu.
Apėmė dar niekad nepatirtas jausmas - tamsos baimė. Net mintis apie ją stingdė kraują. Savyje aš tikrai kai ką žinojau, bet nedrįsau prie to prisiliesti, nei ištraukti į paviršių - nė už ką gyvenime!
Tu matei medžių fone šmirinėjančius šešėlius, - pasisukdamas krėsle tarė don Chuanas. - Tai tiesiog puiku. Dabar norėčiau, kad išvystum juos šiame kambaryje. Tu nieko nematai. Regi tik besiblaškančias figūrėles. Tam turi pakankamai energijos.
Baiminausi, kad don Chuanas pakils ir išjunks šviesą, ir jis tai padarė. Po poros sekundžių šūktelėjau kaip išprotėjas. Aš ne tik pastebėjau tų judančių figūrėlių šmėkščiojimą, bet ir išgirdau jų zvimbimą prie ausies. Don Chuanas įjungė šviesą ir susiriesdamas kvatojo.
Koks temperamentingas jaunuolis! - riktelėjo jis. - Visiškas netikintysis, didysis pragmatikas. Susitvarkyk su savo vidinine kova. Kitaip išsipūsi kaip didžiulė rupūžė ir sprogsi.
Don Chuanas smeigė savo ietį vis giliau ir giliau.
Senosios Meksikos magai, - kalbėjo jis, - grobuonį matė. Jie pavadino jį skraiduoliu, kadangi šis šokinėja ore. Vaizdelis ne iš maloniūjų. Tai didžiulis, neperreginmai juodas šešėlis, besiblaškantis ore. Paskui jis nusileidžia ir prisiploja prie žemės. Senieji magai taip ir nesugebėjo suprasti, kada grobuonis pirmą kartą aplankė Žemę. Jie manė, kad žmogus privalo būti visapusiškai išsivystęs, stulbinančiai įžvalgus, atlikti sąmoningumo žygdarbius. Šiandien tai skamba kaip graži legenda. Viskas, regis, prapuolė, ir mes dabar teturime žmogų - rimtuolį.
Norėjau piktintis, apšaukti jį paranojiku, bet mano teisumas visados atskubantis į pagalbą, šį kartą vėlavo. Kažkas taip pat trukdė užduoti sau mėgstamiausią klausimą: „O kas jei visa tai tiesa?“ Šią naktį, kai don Chuanas dėstė tuos klaikius dalykus, širdies kertelėje jaučiau, kad jis teisus; tuo pat metu, lygiai taip pat nuoširdžiai žinojau, jog tai visiškas absurdas.
Ką sakai, don Chuanai? - išlemenau. Sugniaužė gerklę ir aš vos vos kvėpavau.
Sakau, kad tai, su kuo susidūrėme, nėra paprastas plėšrūnas. Jis ypač apsukrus, protingas ir apgalvotai daro mus niekam tikusius. Žmogus, kuriam buvo lemta tapti magiškąją būtybę, daugiau nebėra magiškas. Dabar jis tiesiog mėsos gabalas. Dingo žmogiškieji troškimai, teliko gyvulio norai. Banalaus, rambaus, silpnapročio gyvulio, kuris auginamas tik tam, kad taptų mėsos gabalu.
Don Chuano žodžiai sukėlė keistą kūno reakciją, labai panašią į šleikštulį. Rodės aš tuoj vėl pradėsiu vemti. Tačiau šleikštulys kilo ne iš pilvo, o iš pačios mano esybės, iš kaulų smegenų. Nevalingai susiriečiau. Don Chuanas čiupo mane už pečių ir stipriai papurtė. Mano galva ėmė blaškytis į šalis, tačiau tai iš karto padėjo. Nurimau ir jau galėjau save šiek tiek kontroliuoti.
Šis grobuonis, - tęsė jis, - kuris, žinoma, yra neorganinė būtybė, skirtingai nuo kitų neorganinių darinių, mums visiškai nematomas. Manu, kad vaikystėje mes grobuonį visgi pastebime, bet kadangi jis būna toks baisus, stengiamės apie tai negalvoti. Vaikai, be abejonės, gali sutelkti į jį žvilgsnį, tačiau suaugusieji atkalba juos nuo tokio užsiėmimo.
Žmonės turi ginklą, - discipliną, - kalbėjo don Chuanas. - disciplina yra vienintelė grobuonio atbaidymo priemonė. Nereikia manyti, kad kalbu apie griežtą dienotvarkę. Anaiptol nenoriu pasakyti jog reikia kelti kas rytą pusę šešių ir iki pamėlynavimo apsipylinėti šaltu vandeniu . Magams disciplina - tai sugebėjimas ramiai sutikti netikėtus nemalonumus. Jiems disciplina - menas susidurti su begalybę nedrebant iš baimės, ir ne todėl, kad yra stiprūs bei ištvermingi, o todėl, kad jaučiasi perpildyti pagarbos šiai jėgai.
Kodėl magų disciplina gali atgrasinti grobuonį? - paklausiau.
Magai tvirtina, kad disciplina švytinčią sąmonės aurą padaro skraiduoliui neskanią, - atsakė don Chuanas, tyrinėdamas mano išraišką ir tarsi ieškodamas menkiausios abejonės ženklų. - Susidūrę su tokiu pasipriešinimu grobuonys sutrinka. Manau, jog jie nesugeba perprasti, kaip švytinti sąmonė gali būti nevalgoma. Priblokšti jie neturi kitos išeities, tik atsisakyti savo nedorų kėslų.
Jei grobuonis nors trumpą laiką negraužia mūsų švytinčios sąmonės auros, ši pradeda didėti. Kalbant ypač paprastai, magai savais metodais atbaido grobuonis tam tikram laikui, per kurį švytinti sąmonė ugtelėja virš kojų pirštų galiukų. Senieji Meksikos magai sakydavo, kad ji panėšėja į medį. Negenima išauga iki natūralaus dydžio ir apimties. Sąmonei praaugus kojų pirštų lygį, visi pažinimo sunkumai tampa lengvai įveikiami.
Didysis senovės magų triukas - apkrauti skraiduolių protą disciplina, - pasakojo toliau don Chuanas. - Jie ištyrinėjo, kad svetimkūnį apsunkinus vidine tyla, jis išnyksta, o tada kaip tik geriausia įsitikinti, jog tave valdė svetimas protas. Žinoma, svetimkūnis grižta, bet, patikėk, jau ne toks stiprus; prasideda įtemptas kasdieninis skraiduoliu proto marinimo darbas. Ir vieną sykį jis išnyksta visiems laikams. Ach, tai iš tiesų sunki diena. Nuo šiol gali pasikliauti tik savo paties išmone, kurios galima sakyti, nebeliko. Niekas nepatars, kaip elgtis. Svetimo proto, kuris įsiūlydavo įprastas ir mielas kvailystes, daugiau nebėra.
Mano mokytojas, nagvalis Chuljanas, įspėdavo savo mokinius, kad tai bus sunkiausia magų diena gyvenime. Patyrimų visuma išnyko, tikrasis protas po ilgų svetimkūnio viešpatavimo metų tapo baikštus, nepatikimas, silpnas. Mano įsitikinimu, tikroji magų kova prasideda būtent šią akimirką. Visa kita buvo pasirengimas.
Mane vėl apėmė nerimas. Norėjosi sužinoti iš don Chuano kuo daugiau, bet vidinis balsas maldavo liautis. Šmėkštelėjo mintis apie sunkias pasekmes ir bausmę. Jaučiausi kaip supykdęs Dievą, kuris užsirūstino už kišimąsi į tai, kas priklauso tik jam. Reikėjo milžiniškų pastangų, kad leisčiau nugalėti smalsumui.
Ką... ką... ką reiškia, - išgirdau savo balsą, - apsunkinti skraiduolio protą?
Svetimą protą sutramdo disciplina, - atsakė don Chuanas. - Tokiu būdu per discipliną magai silpnina svetimkūnį.
Jo teiginiai mane glumino. Don Chuanas buvo neabejotinai psichiškai nesveikas, o jo kalbos tokios bauginančios, jog stingdė visą mano savastį. Vis dėlto greitai atgavau sugebėjimą atmesti visus jo teiginius. Po trumpo panikos priepuolio pradėjau taip smagiai kvatoti , tarsi don Chuanas būtų papasakojęs liksmiausią anekdotą. Netgi šūktelėjau:
Don Chuanai, don Chuanai, tu nepataisomas!
Atrodė, šis supranta visu mano išgyvenimus. Vaizduodamas didžiausią neviltį jis pakraipė galvą, užvertė akis į dangų ir tarė:
Aš toks nepataisomas, kad ketinu suduoti skraiduolio protui, tūnančiam tavyje dar vieną smūgį. Noriu atskleisti tau neįtikėtiną magijos paslaptį. Papasakosiu apie atradimą, kurį patikrinti ir kuriuo įtikėti magai sugaišo tūkstanmečius.
Don Chuanas valiūkiškai nužvelgė mane ir tęsė:
Skraiduolio protas išnyksta amžiams, jei magui pavyksta suvaldyti vibruojančią jėgą, sutelkiančią ir išlaikančią energijos laukus kartu. Jeigu jis pakankamai ilgai suturi šią jėgą, skraiduolio protas žlunga. Ir tai yra būtent tas dalykas, kurį tu padarysi: suvaldysi energiją, jungiančią tave į visumą.
Mano reakcija buvo visiškai netikėta. Kažkas manyje krustelėjo tarsi po smūgio. Pasinėriau į nepamatuoto nerimo būseną, kurią kaipmat susiejau su religiniu auklėjimu.
Don Chuanas atidžiai apžiūrinėjo mane.
Bijaisi Dievo rūstybės, ar ne? - ištarė jis. - Nusiramink, juk tai ne tavo baimė. Tai skraiduolio išgąstis, kadangi jis žino , jog tu pasielgsi taip, kaip tau sakau.
Tie žodžiai manęs nė kiek nenuramino. Jaučiausi vis blogiau. Traukuliai tampė mano kūną, o aš nežinojau, kaip juos numalšinti.
Nesijaudink, - ramiai kalbėjo don Chuanas. - Gerai žinau, kad tokie priepuoliai labai greitai praeina. Skraiduolio protas nėra toks stiprus.
Po akimirkos viskas baigėsi, kaip ir žadėjo don Chuanas. Pasakyti, jog suglumau, vadinasi nieko nepasakyti. Pirmą kartą gyvenime, būdamas vienas šalia don Chuano, nepajėgiau suvokti, kur link mane neša. Norėjosi atsistoti ir pasivaiksčioti, tačiau mirtinai bijojau. Buvau kupinas ir blaivių svarstymų ir vaikiško išgąsčio. Nubertas šalto prakaito ėmiau giliai kvėpuoti. Iš kažkur atsirado grėsmingas reginys; kad ir kur tik pažvelgdavau, visur šokinėjo juodi, virpantys šešėliai.
Užsimerkiau ir padėjau galvą ant krėslo atramos.
Nebežinau, kaip elgtis, don Chuanai, - ištariau. - Šį vakarą tu mane visai supainiojai.
Tave plėšo vidinė kova, - atsiliepė don Chuanas. - Širdies gilumoje žinai, kad nepajėgsi paneigti to fakto, jog tavo svarbiausioji dalis - švytinti sąmonės aura - gali būti nesuvokiamas maisto šaltinis tokioms pat nesuvokiamoms esybėms. O kita tavo pusė iš viso galios priešinasi tokiems teiginiams.
Magai nuo kitų žmonių skiriasi tuo, - tęsė don Chuanas, - kad neketina gerbti susitarimų, kuriuos kažkas sudarė jiems už nugarų. Niekas manęs neklausė, ar sutinku būti ėdamas kitokio sąmoningumo esybių. Tėvai tiesiog įstūmė mane į šį pasaulį, kad kaip ir jie, tapčiau maistu - štai ir visa istorija.
Don Chuanas atsistojo, pasirąžė ir tarė:
Sėdim čia jau kelias valandas. Laikas eiti į vidų. Aš ruošiuosi užkąsti. Tu valgysi su manimi?
Atsisakiau. Pilve vis dar jaučiau netvarką.
Regis, tau geriau atsigulti, - pasiūlė don Chuanas. - Mano ataka tave išsekino.
Daugiau įkalbinėti nereikėjo. Griuvau į lovą ir užmigau kaip užmuštas.
Grįžus namo bėgant laikui skraiduolių idėja nepaliko manęs ramybėje. Galop jau neabejojau, kad Don Chuanas buvo absoliučiai teisus. Kaip įmanydamas stengiausi paneigti jo logiką, bet veltui. Kuo daugiau apie tai galvojau, kuo dažniau apie tai kalbėjau, kuo akyliau stebėjau save ir aplinkinius, tuo labiau stiprėjo įsitikinimas, kad kažkieno skatinami mes negalime atlikti nė vieno veiksmo, negalime bendrauti, negalime mąstyti taip, kad savasis „aš“ netaptų visko ašimi. Mane, kaip ir visus kitus, su kuriais teko bendrauti arba kuriuos pažinojau, domino vien tik tai. Tokį visuotinį vienodumą galėjo paaiškinti tik don Chuano teiginiai apie grobuonį.
Lyg apsėstas įnikau tyrinėti mitus ir legendas, Šis užsiėmimas pagimdė manyje keistą, dar nepažistamą savybę kiekvienoje perskaitytoje knygoje įžvelgti mitų ir legendų interpretaciją. Visuose kūriniuose galėjai pajusti vienodos struktūros protą. Knygų stiliai skyrėsi, bet visada, netgi rašant tokia abstrakčia tema, kaip mitai ir legendos, už žodžoų slėpėsi autoriaus mėginimas įterpti šį tą ir apie save. To negalėjai paaiškinti vien temų artumu, ne, taip buvo pataikaujama sau. Anksčiau į tai neatkreipdavau dėmesio.
Tokią permainą tikriausiai sukėlė don Chuano įtaka. Neišvengiamai kildavo klausimas: arba jis tiesiog privertė į viską pažvelgti kitomis akimis, arba mūsų poelgius iš tiesų nulemia svetimas protas. Norom nenorom vėl pradėjau abejoti don Chuano versija ir karštligiškai blaškytis tarp tikėjimo ir neigimo. Kažkas manyje žinojo, jog tai, ką pasakojo don Chuanas, yra energetinis faktas; ne mažiau svarbi mano esybės dalis tvirtino, kad visa tai nesąmonė. Tokia vidinė kova manyje sukėlė keistą nuojautą: atrodė, jog artinasi neišvengiama nelaimė.
Atlikau didžiulės apimties antropologinius tyrinėjimus bandydamas kitose kultūruose aptikti bent užuominą apie skraiduolį, bet nieko panašaus neradau. Šia tema galėjau pasikalbėti tik su don Chuanu. Tad kai mes vėl susitikome, be jokių įžangų prašnekau apie tai:
Bandžiau būti šiuo klausimu visiškai nešališkas, tačiau man nepavyko. Kai kada aš visiškai sutinku su tavąją grobuonies versija.
Pakalbėkime apie tuos judrius šešėlius, kuriuos tau teko matyti, - šypsodamasis ištarė don Chuanas.
Pasakiau, jog šie besiblaškantys šešėliai galutinai pribaigs mano racionalųjį gyvenimą. Mačiau juos visur. Po ano apsilankymo pas don Chuaną negalėjau miegoti tamsoje. Šviesa man netrukdė, bet kai pabandydavau išjungti lempą, viskas aplinkui imdavo šokinėti. Niekada nemačiau kokios nors figūros ar kontūrų - vien besiblaškančius šešėlius.
Skraiduolių protas tavęs dar neapleido, - aiškino don Chuanas. - Bet jis sunkiai sužeistas. Jis iš paskutiniųjų bando atstatyti su tavimi ankstensį ryšį, bet tavyje kažkas jau skilo. Skraiduolis tai žino. Jis stengsis nugalėti išvargindamas ir gali priversti tave liautis kovojus žaisdamas priešprieša tarp to, ką sakau aš, ir tarp to, ką kalba jis.
Suprask, skraiduolio protas neturi varžovų - tęsė don Chuanas. - Kai jis ką nors pasiūlo, tai pats sau ir pritaria, taip versdamas tave galvoti, kad nuveikei kažką vertingą. Skraiduolio protas sako, kad tai, ką šneka Chuanas Matusas, yra absoliuti nesąmonė, paskui tas pats protas pritaria savo paties teiginiui: „Taip, žinoma, nesąmonė“. Šiuos žodžius jau ištaria tavo lūpos. Štai kaip jie mus įveikia. Skraiduoliai yra esminė visatos dalis ir juos reikia atitinkamai vertinti - kaip bauginančią, siaubingą jėgą. Jie yra priemonė, kuria visata mus tikrina.
Mes - energetiniai zondai, sukurti visatos, - kalbėjo don Chuanas tarsi užmiršęs, jog esu šalia, - kadangi turime sąmonę, žinančią, kad esame priemonė, su kurios pagalba visata suvokia pati save. Skraiduoliai yra nepermaldaujami priešininkai. Juos reikia tik taip ir vertinti. Jei mums pasiseks tai suvokti, begalybė leis žengti toliau.