Autorius apie save...
Esu gimęs 1922 m., lietuvis, politinėms partijoms nepriklausau. Už ginkluotą pasipriešinimą TSRS santvarkai 1944m. buvau įkalintas Alytaus, Marijampolės kalėjimuose, teistas 10 m. lagerio ( dirbau Vorkutos anglies šachtoje Nr.2 ), po to tremtyje dirbau Turuchansko miško pramonės ūkyje. Dabar gyvenu Lietuvoje ir esu žemdirbys. Šalia pagrindinio darbo duomiuosi mėgėjiška filosofija. Aprašyta tema pradėjau domėtis kalėjime, nagrinėdamas kameros draugų sapnus. Visą teoriją baigiau formuluoti 1953 m. Sibire (aišku, tai buvo dar tik apmastymuose). Dar būdamas tremtyje savo mintimis norėjau pasidalinti su filosofijos žinovais. Parašiau prašymą, kurį įteikiau savo KGB komendantui. Po kelių mėnesių gavau leidimą vykti į Krasnojarsko KGB vadovybę. Tačiau ten gavau paaiškinimą, kad filosofijoje viskas aišku, ir jos klausimai nenagrinėtini... Tad ir toliau teko mąstyti šiuo klausimu vienam.
Tuo tarpu pastarųjų dešimtmečių įvykiai patvirtino mano tyrinėjimų išvadas, bei kai kurias prognozes ( 1953 m. atrastu dėsniu buvo galima progrnozuoti TSRS politinių įvykių eigą ), ir tai mane dar kartą paskatino pasidalinti savo mintimis su mąstančiais žmonėmis. To rezultatas - šis darbas.


Mykolas Blaževičius,
Ašmintos kaimas, Prienų rajonas.

Ženk ramiai tarp triukšmo ir skubėjimo - atmink, kokią palaimą gali rasti tyloje.
Neatsisakydamas savęs, visada, kai tik įmanoma, gerai elkis su kitais žmonėmis. Savo tiesą dėstyk aiškiai ir ramiai. Išklausyk kitų, juk net kvailys ir netikėlis turi savo istoriją.
Jeigu bandysi lygintis su kitais, gali pasijusti tuščias, apkars gyvenimas, kadangi visada surasi geresnių bei blogesnių už save.
Tegul Tavo pasiekimai ir planai bus Tavo džiaugsmo šaltinis. Savo darbą, kad ir koks jis bebūtų kuklus, atlik iš širdies: jis yra tikra vertybė kintančiuose likimo vingiuose.
Būk atsargus savo sumanymuose, nes pasaulis pilnas apgavystės, bet suvok tikrų dorybių prasmę. Daugybė žmonių siekia dorų idealų, ir visur gyvenime rasi daug heroizmo.
Būk savimi, nesistenk nugalėti jausmų, nebūk ciniškas meilėje, kadangi pasaulyje, kupiname nejautrumo ir nusivylimo, ji yra amžina kaip žolė.
Ramiai, be nusivylimo priimk metų naštą, be skausmo ir širdgėlos atsisveikink su jaunyste. Ugdyk sielos tvirtybę, kuri skaudžioje nelaimėje galėtų apginti ir taptų Tavo skydu.
Nesikankink dėl vaizduotės tvarinių. Didelė baimė ir nerimas dažniausiai kyla iš nuovargio bei vienatvės. Laikykis sveikos disciplinos, bet būk sau švelnus. Esi Visatos vaikas kaip medžiai ir žvaigždės. Turi teisę čia būti. Ar Tau aišku, ar ne, neabejok, jog Visata yra tokia, kokia ir turi būti.
Savo troškimuose ir darbuose būk taikoje su Dievu. Ir triukšme, ir gyvenimo sūkury išlaikyk pusiausvyrą.
Būdamas apgaulingas, nuobodus, su savo neišsipildžiusiomis ir išsisklaidžiusiomis svajonėmis, žinok - pasaulis puikus.
Būk atidus. Stenkis būti laimingas.
Anoniminis tekstas (1692,.), surastas senoje
Šv. Povilo bažnyčioje Valtimorėje

PRATARMĖ

Nieko nėra amžino šiame pasauly: kaipogi visa, kas tenai yra, dievo parėdymu anksčiau ar vėliau ilgainiui persikeičia, regis, dėl to vien, idant žmogus ne šio svieto, bet antro gyvenimo geistų. Vienos yra buvusios šiame pasauly tokios atmainos, kurias jam raštai pasako, kitas jam žemės, vandens ir oro ermyderiai rodo, noris raštai tyli, kitos yra tokios, kurias žmogus pats savo amžiuje gali regėti. Ir taip, kur pirma pievos žėlė, plačios pilys, vaisingos dirvos buvo, ten šiandien palšų smilčių vilnys, į trobesį aukštos, spiginamos nuo degančios saulės, po tyrus bangioja arba begalinės jūros užgulusios niūkso; ir vėl atkaliai, kur pirma karšti viesulai, žvildami degančias smiltis, neapregimuose tyruose pujojo arba begalinės jūros tyvuliavo, tenai šiandien dirvos, girios, ežerai ir ūkininkai tarp pilių gyvena. Kokius ermyderių palaikus ne vien senovės raštuose gali rasti įrašytus, bet dar kožnas pats savom akim regėti. Ir taip šiandien tankiai upių grevose yra randami ąžuolai, į geležį supentėję, vandenyje gulintys, kartais keliais klėbiais neapkabinami, po skardžiu trimis, keturiais sieksniais aukštu, ant kurio liemeningos eglės, klėbininkės pušys auga, į padanges ramstydamos, ar ąžuolai, šimtais metų skaitantys, riogso, tačiau nieksai nežino nė pasakomis, koks juos tenai ermyderis ir kuomet pakasė. Įlipus į visų aukščiausią kalną per 45 mylias nuo pažemio, kasant tenai žemes, randami yra sukloti sluoksniai įvairios barvos smilčių, žvizdrų ir akmenėlių, tarp kurių daug yra sraigių kaušelių, jau į akmenį pavirtusių; noris visi tie sluoksniai regimai yra nuo jūros vilnių sukloti, vienok, kada tenai jūra yra gulėjusi, nieksai nė pirm keturių tūkstančių metų, jau rastą žmonėms pramanius, nė pasakų apie tuos ermyderius neįrašė. Žuvėdai turi ant savo uolų ženklus, kurie rodo, jog Žemaičių jūra per 1000 metų yra per kelias uolektis nusekusi. Nes kas pasakys, kiek tūkstančių metų praėjo, lig visų aukštieji šio pasaulio kalnai, kelias dešimtis mylių paties aukščio turintys, iš jūros iškilo. Niekas to šiandien nežino neigi raštuose gali laiką tos noties apsiskaityti. Kas tikėtų šiandien į taip dideliai didelius žvėris, šiame pasauly buvusius, kurių vienos gerankštės sprindžiu negal išmesti, jei tą teisybę nerodytų mums šiandien iškasti žemėje jų kaulai, noris nė vienas raštininkas nuo paties pramanymo rašto nežino jų ir neminavoja. Nuo ko regima yra, jog tuo kartu, jau svietui pradėjus rašyti, nė pasakomis nieksai jų nebminavojo. Taip pat yra senovės raštuose įrašyta, jog ir Žemaičių visas pašalys, šiandien Kuršu, Žemaičiais ir Parusiais vadinamas, ne vien lig Kauno ir Žaliosios girios, bet lig pat Karpatų kalnų buvęs kana kados jūra aptekęs, kuri jūra buvusi susikišusi su Uksine, arba Juodąja, jūra Lietuvos tyruose, šiandien Podolija vadinamuose. Tokią būseną jūros tame krašte, viena, stigavoja daugybė jūrinių varlakaušių, į akmenį pavirtusių, visur randamų, beje, ant kalvų, per 300 kurpių aukštesnių už jūros paviršių. Antra, rodo tą skiltys uolos, nuskilusios nuo tų kalnų, toje daly Žemaičių, kurią senovėj Parusiu, šiandien Parusais, arba Prūsais, vadina, kurios regimai yra buvusios po jūrą vadalojamos, nuo smilčių nudilusios, į jūrą pasuktos per 10 mylių nuo šios dienos Žemaičių pajūrių, lygmėse ant smilčių šiandien dar gulinčios, kad tuo tarpu visame Žemaičių pašaly akmeninio grunto niekame nėra randamo; nuo ko gal spręsti, jog tie uolos sklimbiai, staiga nusenkant jūrai, yra tenai palikę, bet kada tas yra nutikęs, to nė vienas nežino. Trečia, tą buvimą jūros tame krašte dar patvirtina didi daugybė ežerų, buvusių senovėj visame Žemaičių pašaly: nesgi patys vokiečiai, atėję į Žemaičių kraštą pradžioj 13 amžiaus, rado pačiame Parusy 2037 ežerus, tarp kurių vos 90 lig šios dienos beužliko, kiti visi išdžiūvo pakarčiui per 500 metų. Lygia dalia ir toje šaly, kuri iki šiolei Žemaičiais tebsivadina, ne vien pirm 500 metų didi daugybė buvo ežerų, bet dar pradžioj 15 amžiaus daug yra minavojamų privilijose, kurių šiandien jau nebrasi, ką pačios pasakos, tarp žmonių tebesančios, stigavoja, kaipogi tebepasakoja: ten ežeras užrukęs, kitur po žeme palindęs, kitur nuo vienos vietos persikėlęs į kitą. Pačios balos ir versmės Žemaičiuose, 15 ir 16 amžiuje minavojamos nuo raštininkų, rodos tą patvirtinti, jog, staiga jūrai nusekus, kaip viršiau minavojau, paliko jūros duobės pilnos vandens, kurios, dideliai giliomis ir plačiomis būdamos, neišdžiūvo; tuo tarpu jų tarpuose ant nubrindusios žemės girios suaugusios tas jūros duobes nuo saulės ir vėjų užklėstė, ir taip paliko jau ežerais, jau versmėmis ir balomis.
Aiškesnę dar atmainą mūsų krašte regim šiandien savom akim; visi žinom, jog atmenamai dar tiek išteriojo girių ir medžių, kurių kitą kartą per 200 metų nebūtų iškirtę; ir taip, kur pirm 50 metų giriomis vadinamos buvo medės, ten šiandien nė medalių nebėr. Per tokį iškirtimą girių atdengė žiemryčiui vėjui, kursai pavasariop, ledui tirpstant, ir rudenį, plikšalais pūsdamas, ištraukia ir iššaldo ne vien vandenį, bet ir žolių šaknis; dėl to tankiai girdima yra dejuojant, jog pievos neželiančios, javai, lig ūksmės neįgavę, išdžiūnantys. Kitą kartą niekas neminėjo, idant mūsų krašte dideliosios upės - Venta, Nevėžis, Dubioji ir kitos, visų didžiosioms giedroms esant, būtų perdžiūvusios; nugis, nebturėdamos ūksmės, ne vien perdžiūna, bet tūlos būtinai išdžiūna taip, jog žmonės ir gyvuliai vasarvidžiu nebgauna gerti, ir vos rudenį tepradeda tekėti. Jei dar didžiau į mūsų kraštą šiandien stebėsimės, matysim tenai visų didžiausiose giriose, kame pušys, eglės, dviem, trimis klėbiais neapkabinamos, auga ant dirvų, kurių ežios aiškiai matomos ir dirvos arba rėžiai paskaitomi, lygia dalia ten pat regimos šulinės ir tvankos, medžiais ir čiužynais užaugusios, vienok niekas nežino, kuo metu tenai žmonės yra gyvenę ir arę. Taip pat kalnai, vienur ir kitur pilies kalnais šiandien vadinami, pylos per ežerus ir versmes daugioj vietoj randamos, vienok ir tų nieksai nežino, kas tas pilis ir tas pylas per versmes ir ežerus yra pylęs, nes jog yra piltos, tą akys kožnam rodo.
Čia jau regima yra, jog nuo tokių pasaulio ermyderių likusiojo svieto veislė turėjo paskysti po įvairius kraštus, kuriuose ilgainiui gyvendama, įgijo ypatingą sau būdą ir didžiai įvairų povyzių tarp savęs, noris pirma visi vieno tėvo vaikiai buvo; taip vieniems, plikiems be ūksmės ir uždangos vargstantiems smiltynų tyruose, spiganti saulė surietė ant galvų plaukus į garbanas, o jų kailį sudeginusi į anglį, pavertė juos į murinus ir tuo būtinai nuo pirmosios žmogaus veislės atskyrė, kitiems, gyvenant sausuose vėjuose, kailis į rudvarį pavirto, kiti, kitose vietose gyvendami, platų veidą ir ankštas akis įgavo, ir tie tiktai, kurie kalnuose ir giriose gyveno, baltais ir visų grakščiaisiais žmonėmis tepaliko.
Tas dar taip pat yra žinomų, jog ne vieni tokie žemės, oro ar jūrų ermyderiai blaškė ir naikino svietą šiame pasauly, bet dar lygia dalia novijo jį nuomonių ermyderiai apie tikybą ir ūkės rėdą, nesgi vieni vienaip norėjo dievą garbinti, kiti kitaip; taip pat pagal žmogaus būdą visi žmonės liuosais turėjo gyventi, vienok didžturčiai visados neturtinguosius vergė; todėl, norėdami viens kitam jau savo tikėjimą antmesti, jau liuosybę išplėšti, tankiai tankesniai liejo kraują latakais su tokiu įnirtimu, jog nuveiktieji palikini neprieteliams savo turtingus namus, vaisingus kraštus ir didelius lobius išsidangino jau į versmes ir balas, jau į tyrus dėl to vien, idant tenai galėtų kaip tinkami dievą garbinti ir liuosais gyventi. Kožnas, kursai raštą skaito, aiškiai žino, jog tokių ūkės ermyderių, tarp svieto buvusių nuo amžių, pilni raštai yra prirašyti.
Jei tiktai pažvelgsim į pačią Lietuvos tautą, kalnėnų ir žemaičių, aiškiai tenai matysim, jog ta tauta ne vien praėjusiuose amžiuose, bet jau gilioj senovėj yra perkentėjusi didžiai didelius savo ūkės ermyderius, nesgi turi sau ypatingą kalbą, būtinai įvairią nuo kitų kalbų, o aiškesnę ir skaistesnę už visas šiandien kalbamas, kurioje visa gal permanyti ir visa apreikšti; nuo tokios jos kalbos gali kožnas aiškiai numanyti, jog angis yra turėjusi savo ypatingą tikybą, rėdą, vyresnybę ir diduomenę, beje: savo viešpačius, rykius ir kunigaikščius, kurie viena kalba su svietu yra kalbėję; pati tauta plačiai gyvenusi ir didžias pažines yra turėjusi su tolimais kraštais, kurių pirmieji vardai, nuo lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, pramanyti, lig šiai dienai užsiturėjo. Vienok viso to šiandien nebėra: kaipogi pati aptvinusi svetimomis tautomis, jos viešpačiai, karaliai, kunigaikščiai ir patys jos kunigai kalbantys jau svetima kalba, svetimą rėdą, svetimą tiesą sekanti, trumpai sakant, savo pavasario žalių lapelių nieko nebturinti, tiktai vienus minavojamus savo veikalus senovės raštuose, it giria žiemos laiku savo žagams rodanti, tarp kurių tiktai viena pati jų kalba it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi, lig šiai dienai tebžaliuoja, kaipo ženklas viso to buvusio. Nesgi senovės raštai skelbia, jog lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, giminės yra buvusi lopšiu Indų žemė; kaipogi mūsų amžiuje rasti tenai jos kunigų raštai rodo mus su indijonimis brolių vaikais prasenovėj buvusius, nesgi tų raštų kalba nė su viena šios dienos žinomųjų kalbų nėra taip didžiai sutinkanti, kaipo su kalnėnų ir žemaičių kalba. Tas yra dar stebuklingesniu, jog tą prasenovę mūsų kalbos ne raštai mūsų kunigų užlaikė per tūstančius metų iki šiai dienai, nes mūsų išmintingos kalnėnų ir žemaičių motinos savo apkerpėjusiuose tarp girių nameliuose, kurios šiandien dar, išleisdamos savo vaiką į svietą ir įduodamos jam laimės ženklą, sako: "Mirk, vaikeli, ar doru žmogum būk ir namų savo neužmiršk", - tos, sakau, užlaikė mūsų senovės kalbą, kuria mes šiandien, jų vaikai, galim didžiuotis ir girtis, jog nė viena kalba šiame pasauly nėra taip aiški, kaip mūsoji. Nes kokie ermyderiai ūkės ar žemės yra atvarę Lietuvos tautą iš tolimų rytų į šios dienos kraštą ir kuriuo keliu, to nieksai šiandien dar nežino; tas tiktai yra žinomu, jog seniai, pirm gimimo Kristaus, yra jau randama gyvenanti Uksinės jūros pašaliuose, indais, arba indijonais, vadinama, nuo kur ilgainiui išgrūsta nuo nuožmių tautų, liuosybę savo taupydama, įsitraukė į girias ir versmes to krašto, kuriame šiandien lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, gyvena, kurių aš čia užsiėmiau būdą, dabą, tikybą, ūkės rėdą, karybą, prekybą ir mantą, arba pinigus, trumpai išrašyti pagal tą, kaip senovės raštininkai išrašę paliko ir ką dar pačios patarlės, kalboj tebesančios, tvirtina, dėl to vien, idant ilgainiui nepragaištų tie brangūs bočių prabočių palaikai, kurie tarp mūsų dar iki šiai dienai užsitvėrė, minėdamas užvis didžiau ant to, jog šventi vyrai ir svieto išminčiai liepia sekti įpėdin savo bočių prabočių būdą ir aplamiai jo nekleisti. Nes jog ne pats tą pramaniau, ką čia apie tą būdą išrašiau, tai ir vietą parodžiau, kurioje išrašytą radau, ir patarlę, kalboje tebesančią, tvirtindamas senovės raštą, pridūriau; bet jei išgalių visų išreikšti neišgalėjau, tad taikus skaitytojas dovanos man, o išmintingas žinovas ko reikiant paskui pridurs.

SKAIDMA

§ I

Krašto vieta, jos privalumai, oras; tautos menta, daba, būdas ir įpročiai; namai ir kiti trobesiai; apdaras vyrišikų ir motriškų; darbai ir knebiniai; puotos, suvodbos ir viešės.

§ II

Nuomonė apie dievą ir įvairius jo privalumus, apie daugybę dievų, jų žinyčias; žyniai, arba kunigai, įvairūs jų vardai pagal įvairų jų įsiėmimą; aukos ir aukurai, šventės ir vietos, daiktai gyvi ir negyvi, šventais vadinami; budynė, laidojimai, stypa, ilgės, arba atminimas mirusiųjų, žilava.

§ III

Ūkės rėda; vyresnybė, vardai vyresniųjų, kuopos, sueimai; svieto luomai pagal jo veikalus; valdžia visų vyriausio kunigaikščio, duoklės ir mezliavos; sūdžios ir teisybė, įstatytojai ir išminčiai.

§ IV

Karės būdas, vyresnybė, nuo kareivių skiriama, būdas kariavimo savo krašte ir svetimame; karės įrankiai, pabūklės ir ginklai; pilys ir jų gynimos; didybė godos karėj mirusiųjų ir jų minėjimas.

§ V

Prekyba namie ir svetimuose kraštuose; daiktai, kuriais prekiojo; senovėj plačios pažinės Lietuvos tautos; prekybos nustojus, aklybė svieto; žemaičiai nenori nuo jūros atstoti, kaip nuo lango šviesos; nėra akylų žmonių, kas rėdytų prekyba.

§ VI

Senovėj lietuvių pinigai, jų vardai, pirma svaru sveriami, paskui skaitomi; lietuviai turi pinigus aukso, sidabro ir vario, svetimus pinigus lygina į savuosius ir savo vardais juos vadina.

Jeigu žmogaus protas ir širdis neatranda Absoliučios Tiesos ir Absoliutaus Gėrio, jo asmenybėje atsiranda sutrikimų. Galima nesunkiai pasekti tą procesą, kai žmogus Dievą iškeičia į kitus dalykus. Dvasinę energiją galima realizuoti ir žemesniame lygyje. žmogus nesunkiai suranda pakaitalų galutiniam Tikslui ir daug mažesnes vertes paskelbia galutinėmis. Taigi žmogaus vidinė energija gali išsilieti viena ar kita kryptimi: tarnauti nesukurtam Dievui ar paties padarytiems stabams. žmogus noriai apgaudinėja save, paskelbdamas sąlygines vertybes absoliučiomis. šios, kaip Dievo pilnatvės atspindžiai, turi savyje gėrio, tačiau jos nepajėgia pasotinti dvasios. Dvasinę tuštumą gali užpildyti tik Dievas.
“Kryptis vidun”, žvelgimo į Dvasios gelmę pastanga yra savęs gydymo kelias. K. G. Jung kalba apie religinį faktorių, kaip apie empirinę išvadą, padarytą gydant daugybę pas jį besikreipusių ligonių. “Siela iš prigimties turi religinę funkciją. Ne aš priskiriu šią funkciją sielai. Aš tik pateikiu faktus, kurie įrodo, kad siela yra naturaliter religiosa”.
“Ieškojimas Dievo savo širdyje” turi akivaizdžiai terapinį pobūdį. Dvasinės patirties gydomąjį poveikį naudoja daugelis psichoanalizės metodų, pvz., logoterapija ir kt. K. G. Jung tai apibendrina žodžiais: “Per paskutinius trisdešimt metų žmonės iš visų civilizuotų kraštų perėjo per mano rankas… Tarp mano pacientų, kurie buvo persiritę į antrą gyvenimo pusę, nebuvo nei vieno, kurio problemos nebūtų susijusios su religinės pasaulėžiūros sunykimu. Galima drąsiai teigti, kad visi jie susirgo, kadangi neturėjo to, ką per visus amžius savo išpažinėjams duodavo religija, ir nei vienas jų realiai nepagijo, kol neatstatė savo religinės pasaulėžiūros”. Jo išvada akcentuoja seno kaip pati žmonija dėsnio - nosce te ipsum - svarbą: “Mes turime savo pacientus kreipti ten, kur jie galėtų atrasti Vienintelį, visa surišantįjį”.
Nesavanaudišką elgesį galime pavadinti vienu žodžiu – altruizmas. Altruizmas yra aukščiausias žmogiškumo veiksnys, kurio genezę galima paaiškinti remiantis anksčiau išsakytomis mintimis. Būtent dvasinė patirtis perteikia vienumo pažinimą. Suvokus, kad mes, žmonės, augalai ir kiti gyviai - visa gamta - kažkaip ypatingu būdu esame susiję, kyla poreikis mylėti ir rūpintis kitais, atsiranda siekimas kitiems gėrio, atsisakius išskirtinės naudos sau, polinkis be atlygio aukotis kitų labui.
Altruizmas kyla iš dvasinės patirties. Galima išmokti altruistinio elgesio normas ir įprasti jas praktikuoti. Tačiau tik dvasinė patirtis bendrumo išgyvenimo jausmą, pagrindą, kuriuo remiantis galime save vadinti broliais ir seserimis. Dvasinis pažinimas garantuoja, kad altruizmas suformuos asmenybės šerdį ir netaps “nepatogiu laiku” atsižadama teorija.

Vienas svarbiausių humanistinės psichologijos srityje tyrinėjamų fenomenų yra asmenybė, nagrinėjama kaip žmogiškumo išsivystymo žmoguje per jo patirtį produktas. Ir būtent per savosios būties patirtį įvairiapusiškame žmonių pasaulyje, per bendravimo patirtį.

Humansitinės psichologijos požiūrio į žmogų skirtumas nuo kitų labiausiai žinomų psichologijos mokyklų pažiūrų, tokių kaip psichoanalizė ir biheviorizmas, yra tas, kad pats svarbiausias asmenybę sudarantis faktorius yra ne tiek ir ne tiktai supančioji tikrovė - aplinka, bet visų pirma pats žmogus, jo vidinė motyvacija.

[HEADING=2]Vienas iš žymių mūsų mokyklos atstovų - prancūzų psichiatras ir psichologas P. Žanė (Pierre Janet) kartą išsakė mintį apie tai, kad "žmogaus psichika vystosi bendradarbiaujant su kitais žmonėmis". Tiktai kontaktuose su kitais žmonėmis žmogus gali nuodugniai pažinti pats save ir tobulinti save.[/HEADING]
Žmogaus asmenybę galima sąlyginai padalinti į tris sąlygines zonas:

I zona - vidinė, asmenybės branduolys.

Asmenybės branduolys - tai tos įgimtos žmogaus savybės, su kuriomis jis įžengia į pasaulį. Šios zonos turinys yra fenomenas, kuri galima atskleisti savyje, bet negalima pakeisti sąmoningomis pastangomis. Tai yra turinys, egzistuojantis tiktai vidinėje zonoje. Šioje zonoje randasi jausmai, pojūčiai, poreikiai, prisiminimai. Būtent šita zona sintezuoja poreikius, nukreipia juos ir motyvuoja asmenybę. Vidinė zona sugeba reaguoti į pasaulį be iškraipymų. Tačiau pilnavertis kontaktas su ja - tai retas žmogaus harmonijos atvejis.

II zona - vidurinė, asmenybės apvalkalas.

Asmenybės apvalkalas - tai tos kintamos asmenybės savybės, kuriomis ji prisitaiko prie kintančių supančios aplinkos sąlygų, tame tarpe ir socialinės aplinkos. Pagrindinė jos funkcija - adaptacinė. Šioje zonoje gyvena mūsų suvokimas, pažiūros, socialinės normos ir tos asmenybės galimybės, kurių pagalba galima siekti poreikių atpažinimo ir patenkinimo. Toje pat zonoje randasi visos mūsų psichologinės gynybos priemonės, patirties interpretacijos ir projekcijos. Jos pagalba mes, besigindami, nesąmoningai manipuliuojame ir iškreipiame pasaulį. Toje pat zonoje randasi visos "ne mūsų" tiesos, tai, ką mes priėmėme į save kaip supančios aplinkos fenomeną – be kritinio apdorojimo ir įsisąmoninimo, be pajautimo, kaip gyvenimo faktą.

Psichoanalizė užsiiminėja būtent šia asmenybės zona. Humanistinė psichologija – visomis trimis zonomis.

III zona - išorinė, asmenybės ribos.

Asmenybės ribos – tai ta asmenybės dalis, kuria mes sueiname į kontaktą su supančiu pasauliu, su viskuo, kas nėra Aš. Šioje zonoje randasi mūsų Persona ir įsisąmoninti elgesio modeliai, o taip pat mūsų Ego-Idealas – toks paties savęs įsivaizdavimas, kurį norėtųsi atitikti, kokiu norėtųsi atrodyti kontaktuose su pasauliu, su supančia aplinka. Ši zona duoda mums informaciją iš realybės. Per ją iš socialinio pasaulio mes priimame arba atsisakome priimti tą informaciją, kuri apjungia pažiūras, kitų žmonių nuomonę apie mus, jų vertinimus apie mūsų poelgius, savybes ir mūsų asmenybę visumoje. Šios zonos pagalba mes mokomės, įvaldome įgūdžius ir realizuojame poreikius. Т.y. vykdome apykaitą su aplinka.

Šioje zonoje mes – išorinio pasaulio fenomenai. Nors kartu ir turime didžiąja dalimi slaptą vidinį turinį. Biheviorizmas tyrinėjo tiktai šią zoną. Humanistinė psichologija, kaip jau sakėme aukščiau – tyrinėja visas tris asmenybės zonas.

Humanistinėje psichologijoje priimta nenagrinėti žmogaus atskirai nuo aplinkos. Žmogus kaip socialinė būtybė kontaktuoja su kitais, būdamas savo aplinkos, savo istorijos lauke. Ir šio lauko esmė yra santykio asmenybė-aplinka vientisumas. Visa tai kartu ir sukuria tą fenomenologinį lauką, kuris yra humanistinės psichologijos tyrinėjimų objektas. Humanistinė psichologija, tyrinėdama žmogų, sprendžia tokius klausimus: KAIP žmogus suvokia pasaulį, KAIP daro pasirinkimus, KAIP kuria savąją patirtį, KAIP tvarko pasaulį ir save jame. Svarbu, kad visa tai nagrinėjama ne struktūros – tam tikros sustingusios asmenybės savybių kompozicijos - požiūriu, o dinamiškai - adaptacijos prie situacijų ir asmenybės vystymosi naujos patirties įgavimo pagrindu proceso požiūriu.

Humanistinėje psichologijoje yra ir sąvoka – įšaldyta fenomenologija, t.y. sustingę elgsenos paternai, kuriais asmenybė į pasikeitusią aplinką reaguoja rigidiškai (nelanksčiai), nuo aplinkos nepriklausomas vienatipiškas elgesys. Įšaldytos fenomenologijos problema - tai viduriniosios zonos, jos žemo adaptacinio gebėjimo problema. Žmogus su įšaldyta fenomenologija nutraukė savo vystymosi procesą, jis nevykdo apykaitos su išorine aplinka. Tarp asmenybės apvalkalo ir branduolio nėra vystymuisi būtinos sąveikos ir abipusio praturtėjimo.

O dabar pabandysime panagrinėti konkrečiau per keturių galimų bendravimo lygmenų pavyzdžius tą žmogaus sąveiką su pasauliu, su supančia socialine aplinka, kuri inicijuoja jau suaugusio žmogaus asmenybės vystymosi procesą.

Priklausomai nuo distancijos, kurioje žmonės bendrauja vienas su kitu, priimta išskirti 4 bendravimo lygmenis. Nors šis skirstymas sąlyginis ir priimtas dėl supratimo patogumo. Realybėje visi keturi bendravimo lygmenys gali būti persidengę ir atrodyti kaip vienas fenomenas.

1 lygmuo. Informacinis-intelektualinis.

Šiame lygmenyje pagrindinis išjudinantis suartėjimo faktorius yra interesas ir tas įspūdis, kurį žmonės patiria vienas iš kito.

Čia mes kontaktuojame asmenybių ribomis, mūsų Personomis, sąmoningais elgesio modeliais. Socionikoje - tai SUPER-EGO blokas: mažiausio pasipriešinimo kanalas ir rolinė funkcija.

Šitame lygmenyje mūsų aktyvumo šaltinis - gyvenimas, pasaulis. Tai, ką mes gauname - praktinė bendravimo su visais žmonėmis patirtis. Mes gauname grįžtamąjį ryšį. Ir realizuojame savo pačius bendriausius vaizdinius apie žmones ir troškimus iš žmonių pasaulio.

Problemos, atsirandančios šiame lygmenyje, susiję su nerimastingumu, kylančiu dėl nepasitikėjimo pasauliu, gautu vaikystės traumų pasekoje. Susiformavusi pasaulio baimė, iškreipia vaizdinius apie pasaulį ir atima galimybę įgyti naują patirtį – žmogui norisi savo asmenybės sieną padaryti neįveikiamą išoriniams poveikiams. Maždaug tokį pat efektą gali sukelti bendravimo su žmonėmis arba pasauliu trūkumas.

Mažiausio pasipriešinimo kanalas ir rolinė šiuo atveju dirba kaip sargai, nepraleidžiantys naujos vystymosi patirties опыт. Ir kaip vidinis apribojimas. O ne kaip gynėjai nuo pernelyg didelės pasaulio agresijos, kas vyksta sėkingo vystymosi ir pasitikėjimo pasauliu jausmo atsiradimo atveju.

2 lygmuo. Socialinis.

Šiame lygmenyje svarbiausi išjudinantys faktoriai yra išorinio vertinimo ir socialinio priimtinumo poreikiai. Čia mes taip pat ir patys vertiname aplinkinius ir pasirenkame tuos socialinius kontaktus, kurie labiausiai priimtini. Čia vystosi tokie santykiai kaip partnerystė, simpatijos, flirtas, bičiulystė, ir daugelis tradicinių kontakto formų - giminystės, religijos, nacionalinės, korporacijos...

Ir čia mes realizuojame priėmimo poreikį iš socialinės aplinkos pusės. O taip pat patys kjuriame savo socialinę aplinką.

Psichologijos požiūriu čia įjungtos vidinė ir išorinė zonos.

Socionikos požiūriu - blokai Ego (tikslinė ir kūrybinė funkcijos) ir Super-Ego. Jos sąveikauja ir ši sąveika padeda spręsti savo socialinės aplinkos pasirinkimo uždavinį besikeičiančio ir įvairaus šiame keitimęsi pasaulio sąlygomis. Taip pat šiame lygmenyje mes ir toliau tebesaugome save nuo išorinės agresijos. Bet darome tai dar ir interpretuodami aplinkinių žmonių elgesį, o taip pat pateikdami jiems asmenybinius vertinimus.

Šio lygmens bendravimo problemos gali turėti savyje ankstesnio lygmens problemas ir formuotis jų pagrindu – šiuo atveju žmogus nepereina į normalų bloko Ego funkcionavimą, nuolat likdamas informacinio kontakto su pasauliu įtampoje pagal Super-Ego, nuolatinio nepasitikėjimo būsenoje, plintančioje jau ir į socialinių ryšių pasaulį.

Bet taip pat problemos gali susiformuoti jau tiktai šiame lygmenyje. Pačių aktualiausių problemų tarpe (o visų dabar nenagrinėsime - tai atskiro tyrinėjimo dalykas) – nepakankamas aplinkinių vertinimas tų savybių, kurios pačiam žmogui reikšmingos, vedantis į savigarbos netekimą; asmenybę žlugdančios griežtos artimiausios socialinės aplinkos nuostatos – kas veda į asmenybės apvalkalo dominavimą prieš jos branduolį; identifikatorių (t.y. žmonių, su kurias jautiesi panašus) trūkumas – veda į izoliacijos pojūtį.

Mažiausio pasipriešinimo kanalas ir rolinė šiuo atveju ir toliau dirba kaip sargai, o bloko Ego vystymasis patiria deformacijas. Žmogus mato iliuzoriškai žmones, save ir interpretuoja juos ir savo elgesį neteisingai, manipuliuoja savo stipriųjų funkcijų pagalba. Atsiranda daugybė rigidiškų gynybų. Tolesnis suartėjimas su žmonėmis įšaldomas, lieka manipuliaciniame-informaciniame lygmenyje.

Sėkingo vystymosi ir šios vystymosi fazės įveikimo atveju Ego vystosi sqveikaudamas su Super-Ego, formuojasi stabilus asmenybės branduolys ir mobilus, lankstus apvalkalas adaptacijai prie socialinių kontaktų. Žmogus pasiruošia perėjimui į kitą suartėjimo lygmenį. Jis moka pasirinkti žmones ir keistis su žmonių pasauliu savybėmis – įgyti sau naujų, atsisakyti senų remdamasis sąmoningu savo asmenybės, jos branduolio pasirinkimu. Ir žmogus moka pasirinkti tas sąlygas, kuriose jam komfortiška gyventi ir vystytis. Tačiau tai kol kas Ego ir Super-Ego - kontroliuojančiųjų asmenybės dalių - pasirinkimas.

3 lygmuo. Psichologinis.

Šiame lygmenyje žmogus realizuoja draugystės, priėmimo ir nepriėmimo poreikį. O taip pat įsimylėjimo ir paviršutiniškų fizinių kontaktų poreikį – tokių kaip rankos paspaudimas, apsikabinimas, prisilietimas, šokiai ir kt, įskaitant žvalgybinius seksualinius eksperimentus.

Šio lygmens bendravimo šaltinis yra labiau artimi kontaktai, susiję su suartėjimu, viens kito pažinimu, daugiau ar mažiau ilgalaikiais ir gilesniais santykiais, atvirumu, emocijomis ir netgi jausmais.

Ir sutrukdyti visam tam žmogiškojo bendravimo žavesiui gali tos problemos, kurios susikaupė per du ankstesnius socialinio vystymosi etapus. Šios problemos jau įsitvirtino, ir virto vidiniais konfliktais. Dėl proceso dinamiškumo žmogus turi iš viso du pasirinkimus - degradacija rigidiškų gynybų sustiprėjimo ir sutvirtėjimo pavidalu arba vystymasis, susijęs su išsivadavimu nuo rygidiškų gynybų.

Vidinę jausmų, poreikių ir pojūčių zoną veikia vidurinės ir išorinės zonų diktatas. Ir per šį diktatą visa, kas jautriausia žmoguje, prasikala su dideliu vargu arba su dideliais iškraipymais.

Vidinė zona, atstovaujama bloko Super-Id (socionikoje – vaikiško bloko: sugestyvinės ir referentinės funkcijų) užslopinama. Ir žmogus iš esmės netenka galimybės patirti savo norus tiesiogiai. Norai praeina per vidinės ir išorinės cenzūros filtrą. (aprašyti visas šio proceso peripetijas čia nėra galimybės). Žmogus išmoksta pasitenkinti manipuliaciniu būdu. Ir pagrindinės problemos atrodo kaip - nemokėjimas ir negalėjimas bendrauti artimoje distancijoje; atstūmimo baimė; negalėjimas adekvačiai sureaguoti į negatyvią patirtį; priklausomybės; neurozės; ryšiai su netinkamais traumuojančiais partneriais ir t.t. Iškreipiama jau ne tiktai išorinė realybė, bet ir vidinė.

Gerai dirbant vidinei zonai žmogus išmoksta pasitikėti savo troškimais, jam kyla norai, ir energija jų realizavimui. Jis sėimgai pasirenka tinkamą partnerį. Moka imti ir duoti santykiuose – vykdo apykaitą ir sąveikauja. Vidinė zona, asmenybės branduolys yra abipusiškai praturtinančioje sąveikoje su vidurine zona, kuri adaptuojasi prie besikeičiančių sąlygų. Vyksta būtina asmenybės integracija, jos harmonizacija. Ir žmogus tampa pasiruošęs kitai - paskutinei ir pačiai artimiausiai bendravimo stadijai.

4 lygmuo. Psichofiziologinis.

Šiame lygmenyje žmogus realizuoja susiliejimo, ilgalaikės draugystės ir meilės, kaip ilgalaikių tobulinančių ir praturtinančių santykių, poreikius. Savęs atskleidimo ir pasitikėjimo konkrečiu žmogumi poreikį, bet ir vienumos ir adaptacijos prie santykių arba pasitikėjimo netekimo poreikį.

Šaime lygmenyje žmogus gali pilniausiai realizuotis kaip žmogus, t.y. visoje savo žmogiškumo įvairovėje ir gilumoje. Šaime etape žmogus įgauna harmonijos ir savo asmenybės integracijos maksimumą.

Čia žmogus geriausiai ir visų giliausiai pažįsta save ir kitą žmogų.

Blokų Ego ir Id sąveika suteikia galimybę giliai jausti ir pajusti. Pažinti visus meilės ir sekso sunkumus ir džiaugsmus. Ir dėka būtent tokio gilaus pajautimo žmogus tampa pajėgus pažinti pasaulį ir save visiįkai kitame kokybiniame lygmenyje.

Na o problemos nesėkingo vystymosi atveju taip pat stiprėja ir tampa visiškai nepakeliamos dėl aktualių uždavinių sudėtingumo. Visa ši asmenybės problemų įvairovė, pažįstama psichologams ir psichiatrams, o ir paprastiems gydytojams, kadangi galima psichosomatika. Tai sadistiniai santykiai, susitapatinimo santykiai, isterijos, anorgazmija ir impotencija, neurozės, psichotinės ir ribinės būsenos, ambivalentiški jausmai, žudymai ir savižudybės ir daug daug kas kt... Deja, artimų santykių lygmenyje kaip niekur kitur žmogus jaučia savo nepilnavertiškumą ir pažeidžiamumą. Ir į iš tiesų artimus santykius žmonės sueina ne taip dažnai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Dažniausiai santykių ir bendravimo vystymasis baigiasi socialiniame lygmenyje. Įsimylėjimas, simaptija kaip neilgas žybsnis pereinant š psichologinį lygmenį ir toliau - nuosmūkis ir poros funkcionavimas socialinių stereotipų rėmuose. Taip žmonės ginasi nuo artimų santykių, galinčių paaštrinti vidines problemas ir grėsti vidinės zonos deformacija.

Na o tie, kam pasisekė arba tie, kurie įveikė savo problemas (laimės kūdikių, patekusių į vystymuisi palankias aplinkos sąlygas, pagal statistiką apie 5%) arba išsprendė jas, išvengdami jų įsisąmoninimo (tai taip pat reta, bet įmanoma), arba savarankiškai – tie jaučia gyvenimo pilnatvę, savo žmogiškumo pilnatvę, vientisumą su žmonėmis ir pasitikėjimą savimi.

Vėliau aš ketinu išnagrinėti meilės rūšių arba tipų įvairovę. Taip pat susiedama su asmenybės zonomis ir socioninėmis funkcijomis. Tema jautri ir, manau, aktuali daugeliui.

Jelena Zamanskaja
Vertė: Audronė Liepa

(Acara-kanda 1. 113)
•••
18. Žmogus visada gauna tai, ką užtarnavo; visi praėjusių gyvenimų darbai sugrįžta jam atoveikiais šiandieną.

19. Kiekvienas patiria paties uždirbtą laimę, kančią. Net įsčios, į kurias patenka, -nulemtos praeitų gyvenimų veiklos.

20. Ir neįmanoma jau atliktų darbų atsisakyti – palikti juos aukštai danguj ar jūros gelmėje, kalnų viršūnėj. Sugrįš atoveikis už juos net būnant savo motinai ant kelių.

21. Net Ravana prieš laiko galią krito. O jo tvirtovė buvo Trikuta kalnai, kurią aplinkui vandenynas juosė; kariai jo – Rakšasai; veiksmai – nepriekaištingai suplanuoti, suderinti su šastromis išminčiaus Šukros.

22. Juk viskas atsitinka žmogui iš anksto numatytam amžiuj, paskirtą dieną, naktį, nulemtą valandą, akimirką – tokia yra taisyklė.

23. Ar jis pakils aukštai aukštai į dangų, ar nukeliaus į požemius žemai žemai, ar apkeliaus jis visas keturias šalis pasaulio – negaus tikrai jis to, kas nepriklauso pagal karmą.

24. Laikas praleistas pažinimo siekiant, kažkam padovanoti pinigai, – visi veiksmai, kuriuos žmogus atliko, - keliauja netgi skubančio priešakyje.

•••

28. Įvairios ligos – kūno, proto – dėl karmos gimsta kūne. Kaip strėlės jos, kurias įgudęs lankininkas leidžia vieną paskui kitą. Todėl protingasis į viską žvelgia šastrų šviesoje, atsimena, ko moko jos, – ir nepaklysta.

30. Lygiai taip pat, kaip vėtra gena valtį, - atveda karma žmogų ten (net ir iš tolimos šalies), kur turi jis sulaukti atpildo už savo darbus.

31. Žmogus tikrai sulauks to, ką jam lemta gauti. Netgi dievai yra pavaldūs tam. Todėl stebėdamas, kas vyksta, aš nesielvartauju, taip pat nesistebiu. Neištrinama esti linija likimo.

32. Žaltys, kai jį kas veja, slepiasi šulinyje; dramblys – miške; pelė į savo urvą skuba; aplenkt tačiau likimo niekam nepavyksta – greitesnis jis už bėgančius nuo jo.

33. Pilnai suvoktos žinios niekada nemenksta; supranta vis daugiau žmogus, besidalinantis jomis. Jos lyg vanduo šulinyje – jį semiant, jo gausėja.

34. Nedingsta dorybingom pastangom uždirbtas turtas. Daugėja jo, jeigu žmogus teisus. Todėl, jei trokšti turtų, - tai atmink ir siek dorybės. Šlovingu šitaip tapsi.

35. Dorybės siekiantis netampa nelaimingu. Sunkumų nešvengia. Nedidesni tačiau sunkumai jo už skurdžiaus – o jis gyvena vien dėl maisto.

•••

44. Aš gavau tai, ko neprašiau. Vėliau sugrįžo tai - iš kur atėjo. Argi yra čia dėl ko sielvartauti?

45. Atėjus nakčiai, paukščiai visada susirenka ir ilsisi būreliais medy. Rytais jie išsiskirsto. Argi yra čia dėl ko sielvartauti?

46. Visa tai – neišvengiama. Jie išsiskirstys būtinai. O jeigu vienas nuskrenda anksčiau truputi – argi yra čia dėl ko sielvartauti?

48. Jei neatėjo laikas mirti – nemirs net pervertas šimtu strėlių žmogus. Tačiau jeigu atėjo – neišgyvens jis netgi bakstelėtas kuša žolele.

49. Žmogus gauna tik tai, kas lemta; jis nukeliauja tik į tas šalis, kur pagal karmą turi nukeliauti; kenčia ar mėgaujasi tik todėl, kad šitai jam priklauso.

50. Viskas, kas žmogui atsitinka, - tai jo karma. Kodėl tada turėtų pykti ar apgailestauti jis? Gėlė juk nežydės ilgiau, negu jai skirta - net jeigu raginsi, įkalbinėsi ją. Nesužydės ji ir anksčiau. Karmai galioja tokia pat taisyklė.

53-56. Lygiai taip pat, kaip atpažįsta motiną veršelis, net jeigu ji tarp tūkstančių kitų būry, - praeities karma atpažįsta ir suranda atlikėją. Visada džiaukis tuo, ką gauni, o žmogau! Argi yra, dėl ko tau piktintis ar sielvartauti? Visiškai viskas, ką dabar darai, seks iš paskos tau – gera, bloga.

57. Niekingieji visada pastebi kitų ydas, net jei jos mažos, kaip aguonos grūdas. Tačiau nemato jie savų – net didelių, tarytum bilva vaisiai.

58. Žinok, tokie - pilni geismų, pavydo – laimės nesuras. O laimė – dvasioje, - tai supratau aš daugel mąstęs.

62. Po malonumo visada ateina skausmas, o skausmą malonumas seka. Kaita ši neišvengiama – taip kaip diena - naktis.

63. Tai, kas praėjo, – dingo amžiams. O tai, kas dar tik turi atsitikti – ateityje toli. Tik tas, kuris dabartimi gyvena, - nesielvartauja niekada.

Versta iš J.L. Shastri. Garuda Purana, Ancient Indian Tradition and Mythology vol. 12 Motilal Banarsidass Publishers Pvt. Ltd. 1978, 1990. Vertimas į lietuvių kalbą T. Jurevičius 2005 ©.

Išsilaisvinęs iš destruktyvios švytuoklės priklausomybės, gaunate laisvę. Bet laisvė be tikslo - tai neapibrėžta būsena. Jei įsitraukėt į jus supančių švytuoklių žlugdymą ir stabdymą, galite atsidurti vakuume. Anksčiau vykę konfliktai kažkur dingo, jus kankinę rūpesčiai pasitraukė, nesusipratimų pasitaiko vis rečiau, rūpesčių ir neramumų neliko. Visa tai vyksta nepastebimai, lyg lėtai rimstanti audra.
Tačiau netrukus pastebėsite, kad yra ir kitas lazdos galas. Anksčiau buvote veiksmų centre, o dabar viskas vyksta kažkur toliau nuo jūsų. Aplinkiniams nebesate toks reikšmingas, jie vis rečiau kreipia į jus dėmesį. Rūpesčių sumažėjo, bet nauji norai į jų vietą neateina. Išorinio pasaulio spaudimas susilpnėjo, bet dividendų niekas nemoka. Problemų sumažėjo, bet pasiekimų ne padaugėjo.
Kas gi vyksta? Reikalas tas, kad visa žmogaus egzistavimo aplinka sudaryta iš švytuoklių. Jei visiškai izoliuosi te save nuo jų, atsidursite dykumoje. Neapibrėžta būsena nėra geriau nei priklausomybė nuo švytuoklės. Pvz., vis kuo aprūpinti vaikai paprastai kankinasi, nes „nebėra ko norėti". Jie patys kankinasi ir kankina aplinkinius savo užgaidomis. Žmogui nuolat reikia ko nors siekti.
Jūsų laisvė - nepriklausomybė nuo svetimų švytuoklių. Tačiau egzistuoja jums naudingos švytuoklės. Tai jūsų švytuoklės. Kitaip tariant, reikia atpažinti primestus tikslus, kurių siekdami vis tolsite nuo laimingo gyvenimo. Jūsų užduotis - likti laisvam, pasirinkti savo gyvenimo liniją, kurioje pasieksite tikros sėkmės ir asmeninės laimės.
Švytuoklės nėra visiškas blogis sąmoningai veikiančiam žmogui. Žmogus negali būti visiškai laisvas nuo jų. Svarbiausia nepasiduoti švytuoklės poveikiui, bet sąmoningai panaudoti jas savo tikslams. Transerfingas siūlo konkrečius metodus, kaip tai padaryti. Visiškai išsivaduoti iš švytuoklių poveikio neįmanoma ir nereikia. Atvirkščiai, būtent švytuoklės paverčia žmogaus svajonę realybe.

Kai žmogui priskiriamos savybės, kurių jis iš tikrųjų neturi - tai pervertinimas. Mentaliniame lygmenyje tai pasireiškia, rodos, visai nekaltų iliuzijų pavidalu. Tačiau energetiniame lygmenyje sukuriamas perteklinis potencialas. Potencialas susidaro ten, kur atsiranda kokybės ar kiekybės slenkstis. Pervertinimas - tai mintimis modeliuojamos ir koncentruojamos tam tikros savybės, kurių iš tikrųjų nėra. Čia egzistuoja du variantai. Pirmasis variantas - kai vieta užpildyta, t. y. egzistuoja konkretus žmogus, kuriam priskiriamos jam nebūdingos savybės. Kad būtų pašalintas nevienodumas, pusiausvyros jėgos turi sukurti atsvarą.
Pvz., romantiškas ir svajingas jaunuolis įsivaizduoja savo mylimąją kaip „tyro grožio angelą". O realybėje ji visiškai žemiška, mėgsta pasilinksminti ir visiškai neatitinka svajingo įsimylėjėlio fantazijų. Kai žmogus susikuria garbinimo objektą ir užkelia jį ant pjedestalo, visada anksčiau ar vėliau mitas išsisklaido.
Labai pamokanti Karlo Majaus, garsių kūrinių apie „laukinius Vakarus", istorija. Jis sukūrė Tvirtąją Ranką, Vinetu ir kitus žinomus veikėjus. Visus romanus Karlas Majus rašė pirmuoju asmeniu ir susidarė įspūdis, kad jis iš tiesų dalyvavo aprašytuose įvykiuose ir yra iškili, verta pasigėrėjimo asmenybė. Karlo Majaus kūriniai tokie tikroviški ir spalvingi, jog buvo manoma, kad juos parašyti galėjo tik realus įvykių liudytojas. Skaitai knygą, ir, rodos, žiūri kino filmą. Siužetai tokie patrauklūs, kad Karlą Majų pavadino „vokiškuoju Diuma".
Daugelis Karlo Majaus gerbėjų buvo įsitikinę, kad autorius yra ryškiausias knygų veikėjas Taiklioji Ranka, kurio vardu pasakojamos istorijos. Kitokios minties gerbėjai neturėjo. Juk jie surado garbinimo ir sekimo objektą, o jei numylėtinis gyvena šalia, tai dar įdomiau. Visi nustebo sužinoję, kad Karlas Majus niekada nebuvo Amerikoje, o kai kuriuos kūrinius parašė kalėjime. Mitas buvo nuvainikuotas ir garbintojai pavirto neapykantos kupina minia. O kas gi kaltas? Juk jie patys sukūrė savo garbinimo objektą ir priklausomybės santykius: „Tu būsi mūsų didvyris su sąlyga, jei visa tai teisybė".
Antrasis variantas - kai meistriškai kuriamų iliuzijų vietoje iš viso nieko nėra, kai sukuriamos rožinės svajonės ir oro pilys. Svajotojas sklando debesyse, bandydamas pabėgti nuo nemalonios realybės. Taip jis sukuria perteklinį potencialą. Pusiausvyros jėgos, bandydamos sugriauti oro pilis, nuolat panardins tokį romantiką į rūsčią realybę. Net jei jis sugebės savo idėjomis pritraukti daugybę žmonių ir sukurti švytuoklę, utopija yra pasmerkta, nes perteklinis potencialas sukurtas tuščioje vietoje, ir pusiausvyros jėgos anksčiau ar vėliau sustabdys šią švytuoklę.
Štai dar vienas pavyzdys, kai pervertinimo objektas egzistuoja tik kaip idealas. Tarkim, moteris įsivaizduoja idealų vyrą. Kuo tvirčiau ji įsitikinusi, kad jis turi būti būtent toks, tuo stipresnis potencialas sukuriamas. Jį užgesinti gali tik asmuo, kurio savybės visiškai priešingos įsivaizduojamoms. Vėliau belieka tik stebėtis: „Kurgi aš žiūrėjau?" Jei moteris aktyviai neapkenčia girtuokliavimo ir šiurkštumo, ji patenka į alkoholiko ir storžievio pinkles. Žmogus gauna tai, ko aktyviai nepriima, nes skleidžia savo energiją antipatijos dažniu ir, be to, dar kuria perteklinį potencialą. Gyvenimas dažnai sujungia visiškai priešingus žmones, kurie, rodos, visiškai netinka vienas kitam. Šitaip pusiausvyros jėgos suvienija žmones su visiškai priešingais potencialais ir bando tuos potencialus užgesinti.
Ypač ryškiai tų jėgų poveikis pasireiškia vaikuose, nes jie energetiškai jautresni nei suaugę ir elgiasi natūraliai. Jei vaiką be reikalo girsite, jis tuoj pat pradės aikštytis. Jei imsite jam meilikauti, jis jus niekins arba bent jau negerbs. Jei iš visų jėgų stengsitės išauklėti gerutį vaiką, jis tikriausiai susidės su blogais draugais gatvėje. Jei bandysite išauklėti vunderkindą, jis praras bet kokį norą mokytis. Kuo aktyviau vaiką versite lankyti įvairius būrelius bei mokyklas, tuo didesnė tikimybė, kad jis taps pilka asmenybe.
Auklėjant vaikus (ir ne tik) tinkamiausias elgesio principas - nesudaryti perteklinio potencialo, t. y. su jais elgtis kaip su svečiais, rodyti dėmesį, pagarbą ir duoti pasirinkimo laisvę, bet neleisti užlipti ant sprando. Šie santykiai turi būti kuriami analogijos principu - jūs taip pat tik svečias šioje žemėje. Jei priimate žaidimo taisykles ir nepuolate į kraštutinumus, jums leidžiama rinktis viską, kas yra šiame pasaulyje.
Teigiamas santykis vienų su kitais paplitęs taip pat kaip ir neigiamas. Egzistuoja neapykanta ir meilė. Geri subalansuoti santykiai nesukuria perteklinio potencialo. Potencialas sukuriamas, kai ženkliai nukrypstama nuo nominalaus dydžio. Poslinkių skalėje nuliniu tašku galime vadinti besąlygišką meilę. Jau žinote, kad tokia meilė nesukuria priklausomybės santykių, ji nesukuria perteklinio potencialo. Tačiau tokia grynoji meilė pasitaiko itin retai. Dažniausiai grynoji meilė papildoma poreikiu valdyti, priklausomybe ir pervertinimu. Sunku atsisakyti teisės turėti, turėti meilės objektą visiškai natūralu ir normalu, kol neperžengiamos ribos ir puolama į kraštutinumus.
Pirmas kraštutinumas - noras valdyti mylimą žmogų, kuris jums visiškai nepriklauso ir net neįtaria apie jūsų norą. (Žinoma, suprantate, kad kalbu ne tik apie fizinį aspektą.) Tai klasikinis meilės be atsako variantas. Meilė be atsako visada sukelia daug kančių. Tačiau viso to mechanizmas ne toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Prisiminkim pavyzdį su gėlėmis. Jums patinka vaikščioti tarp gėlių ir gėrėtis jomis, bet jūs, matyt, niekada nepagalvojote, ar gėlės myli jus. Dabar pabandykite pamąstyti, ką apie jus galvoja gėlės. Iš karto gimsta nemalonios mintys: baimė, įtarinėjimai, antipatija, abejingumas. O kodėl jos turi jus mylėti? Tarkim, jūs užsimanėt laikyti jas rankose, tačiau negalima. Jos auga gazone arba brangiai kainuoja. Tai jau ne meilė, o priklausomybės santykiai, ir jums kyla neigiamos emocijos.
Taigi vienoje pusėje yra jūsų meilės objektas, o kitoje esate jūs, jūs norite jį turėti, t. y. sukuriate energetinį potencialą. Galima daryti prielaidą, kad tas potencialas priartins geidžiamą objektą prie jūsų, panašiai kaip oro masės iš aukšto oro slėgio zonos juda į žemo slėgio zoną. Būtų gerai! Pusiausvyros jėgoms visiškai nesvarbu, kas padės pasiekti pusiausvyrą, todėl jos gali pasirinkti kitą kelią - nustumti jūsų meilės objektą dar toliau, o jus neutralizuoti, t. y. sudaužyti širdį. Be to, kaskart patyrę nesėkmę dramatizuosit situaciją (ji/jis manęs nemyli!), todėl tokios mintys nustums jus į gyvenimo liniją, kur nėra abipusės meilės.
Kuo labiau trokštate turėti ir patirti abipusę meilę, tuo stipresnės pusiausvyros jėgos. Žinoma, jei jos pasirinks jūsų suartinimo su mylimuoju/mylimąja variantą, viskas baigsis laimingai. Pusiausvyros jėgų veikimo kryptį nesunku nustatyti vos gimus meilei. Jei jums ramybės neduoda mintys, kaip užkariauti kito žmogaus meilę, o iš pat pradžių kažkas nesiseka, reikia griežtai pakeisti taktiką, t. y. mylėti nereikalaujant atsako. Tada nestabilius pusiausvyros jėgų svyravimus galima paveikti ir priversti dirbti jums. Kitaip situacija, kaip slenkanti lavina, taps nekontroliuojama ir nieko nebepakeisite.
Peršasi viena išvada: jei norite pasiekti abipusių santykių, reikia tiesiog mylėti, o ne stengtis būti mylimam. Tokiu atveju, pirma: nesusidaro perteklinis potencialas, tad ir neatsiranda tie 50 procentų tikimybės, kad pusiausvyros jėgos veiks prieš jus. Antra: jei nesistengiate pasiekti abipusių santykių, nekyla nekontroliuojamų dramatiškų minčių apie nelaimingą meilę, ir minčių virpesiai nenustumia į nelaimingos meilės gyvenimo liniją. Jei mylite nesiekdami turėti, skleidžiamų virpesių parametrai atitinka tas gyvenimo linijas, kur vyrauja abipušiai jausmai. Jei jausmai abipusiai, nėra reikalo siekti turėti. Ar įsivaizduojat, kaip padidėja jūsų galimybės vien todėl, kad atsisakote teisės turėti! Beje, besąlygiška meilė - didelė retenybė, vien tai sukelia susidomėjimą ir simpatiją. Nejau jums patiems nebūtų malonu, jei kas nors jus mylėtų paprasčiausiai šiaip sau, nieko iš jūsų nereikalaudamas?
Antras noro turėti kraštutinumas - žinoma, pavydas. Šiuo atveju pavydo jėgos veikia taip pat dviem kryptimis. Jei meilės objektas jau priklauso jums, tai pirmu atveju jos jus dar labiau suartins. Tiesą sakant, kai kuriems žmonėms net malonus partnerio pavydas. Tačiau, kita vertus, pusiausvyros jėgos sugriauna tai, kas sukėlė pavydą, t. y. pačią meilę. Kuo stipresnis pavydas, tuo gilesnis meilės kapas. Tai tas pats, kaip mylėti gėles ir iš jų gaminti parfumerijos gaminius.
Visa, ką išdėsčiau, tinka tiek vyrams, tiek moterims. Tačiau tai dar ne viskas. Prie šios temos dar grįšime, kai nagrinėsim kitus transerfingo aspektus. Iš tikrųjų viskas paprasta ir kartu sudėtinga. Sudėtinga todėl, kad įsimylėjęs žmogus praranda sugebėjimą blaiviai mąstyti ir šiais patarimais tikriausiai nepasinaudos. Dėl to nenusiminsiu, nes atsisakau teisės į jūsų dėkingumą.

Pasaulio idealizavimas yra priešinga nepasitenkinimo pusė. Kai į pasaulį žiūrite per rožinius akinius, daug kas atrodo geriau, nei yra iš tikrųjų. Jau žinote, kad jei atrodo, kad kažkur yra tai, ko iš tikrųjų nėra, atsiranda perteklinis potencialas.
Idealizuoti, vadinasi, pervertinti, užkelti ant pjedestalo, garbinti, kurti garbinimo objektą. Kurianti ir pasaulį valdanti meilė nuo idealizmo skiriasi tuo, kad savo esme yra beaistrė (nors tai paradoksaliai skamba). Besąlygiška meilė - tai jausmas be teisės turėti, žavėjimasis be garbinimo. Kitaip tariant, ji nesukuria priklausomybės ryšių tarp mylinčio ir mylimo. Ši paprasta formulė padeda nustatyti, kur baigiasi jausmai ir prasideda idealizavimas.
Įsivaizduokite, kad esate gamtoje, vaikštote po žiedais skęstantį kalnų slėnį. Jūs gėritės nuostabiu peizažu, įkvepiate žalumos aromatą, siela kupina laimės ir ramybės.
Po to pradedate skinti gėles. Raunate, maigote rankomis negalvodami, kad jos gyvos. Gėlės lėtai miršta. Jums kyla mintis, kad iš jų galima gaminti parfumerijos ir kosmetikos gaminius arba tiesiog pardavinėti, arba sukurti gėlių kultą ir garbinti jas kaip stabus. Tai idealizavimas, nes bet kokiu atveju sukuriami priklausomybės santykiai tarp jūsų ir garbinimo objekto. Tos meilės, kuri buvo, kai tiesiog gėrėjotės slėnio gėlėmis, neliko nė ženklo. Ar jaučiate skirtumą?
Taigi meilė generuoja teigiamą energiją, kuri išneša jus į atitinkamą gyvenimo liniją, o idealizavimas sukuria perteklinį potencialą, kuris pagimdo pusiausvyros jėgas, siekiančias jį pašalinti. Pusiausvyros jėgų veikimas kiekvienu atveju kitoks, bet rezultatas tas pats. Bendrais bruožais jį galima apibūdinti kaip „mitų išsklaidymą". Toks išsklaidymas vyksta visada, ir, atsižvelgiant į objektą ir idealizavimo laipsnį, gaunamas stipresnis ar silpnesnis, bet visada neigiamas rezultatas. Taip grąžinama pusiausvyra.
Jei meilė virsta priklausomybės santykiais, būtinai sukuriamas perteklinis potencialas. Pageidavimas turėti tai, ko neturite, sukuria energetinį „slėgio skirtumą". Priklausomybės santykiai apibūdinami sąlyga „jei tu taip... tai aš taip". Pavyzdžių daugybė: „Jei tu mane myli, vadinasi, visko atsisakysi ir eisi su manimi į pasaulio kraštą. Jei tu manęs neveši (netekėsi už manęs), tai tu manęs nemyli. Jei mane girsi, aš draugausiu su tavimi. Jei neatiduosi man savo kastuvėlio, išprašysiu tave iš smėlio dėžės", ir t.t.
Pusiausvyra pažeidžiama ir tuo atveju, kai viena lyginama su kitu arba viena su kitu supriešinama. „Mes tokie, o jie - kitokie!" Pvz., nacionalinis pasididžiavimas -su kokiomis nacijomis lyginama? Nevisavertiškumo jausmas - su kuo lyginant? Jei vyksta supriešinimas, pusiausvyros jėgos būtinai imasi darbo, kad pašalintų potencialą, tiek teigiamą, tiek neigiamą. Kadangi potencialą sukuriate jūs, pusiausvyros jėgų poveikis pirmiausia bus nukreiptas prieš jus. Tas poveikis siekia prieštaravimų subjektus išskirti arba juos suvienyti. Siekiama abipusio susitarimo arba susidūrimo.
Visų konfliktų priežastis yra sugretinimas ir supriešinimas. Pirmiausia išsakoma pagrindinė nuostata: „Jie ne tokie kaip mes". Netrukus ji vystoma: „Jie turi daugiau nei mes - reikia iš jų atimti". „Jie turi mažiau nei mes - mes privalome jiems atiduoti". „Jie blogesni nei mes - reikia juos pakeisti". „Jie geresni nei mes - reikia su savimi kovoti". „Jie elgiasi ne taip kaip mes - reikia ką nors daryti". Visi šie įvairių formų sugretinimai veda konflikto link, nuo asmeninio dvasinio diskomforto ir iki karų ir revoliucijų. Pusiausvyros jėgos siekia panaikinti supriešinimą ir bando sutaikyti arba, priešingai, sukelti konfrontaciją. Kadangi tokiose situacijose švytuoklė gali gauti energijos, ji dažniausiai sukursto konfrontaciją.
O dabar aptarkime idealizavimą ir jo pasekmes.

Pradėsime nuo nepasitenkinimo savimi. Jis pasireiškia, kai jaučiatės nepatenkintas savo pasiekimais, ypatybėmis ir aktyviai nekenčiate savo trūkumų. Galima konstatuoti, kad turite trūkumų, tačiau itin dėl to nekompleksuokite. Jei trūkumai neduoda ramybės ir tampa reikšmingi, susikuria perteklinis potencialas, o pusiausvyros jėgos tuoj pat stengiasi pašalinti tą perteklių. Jų veikimas gali būti nukreiptas į privalumų arba trūkumų vystymą. Žmogus linksta į vieną ar į kitą pusę, todėl dažniausiai renkasi kovą ir situacija atsigręžia prieš jį patį. Beprasmiška slėpti trūkumus, o pašalinti sunku. Rezultatas būna priešingas, o situacija tampa dar aštresnė. Pvz., žmogus stengiasi slėpti savo drovumą ir tampa dar labiau kompleksuotas arba pernelyg laisvo elgesio.
Jei žmogus nepatenkintas savo trūkumais tiek, kad imtų save tobulinti, pusiausvyra nepažeidžiama. Aplinkinis pasaulis šiame procese nedalyvauja, o vidinis pusiausvyros praradimas kompensuojamas teigiamais veiksmais. Jei žmogų užpuola graužatis, jis įsižeidžia arba baudžia save, įvyksta pavojingas sielos ir proto konfliktas. Juk siela neužsitarnavo tokio elgesio. Ji neturi trūkumų, ji - tobula. Visi trūkumai, kuriuos įgijote, tai proto, o ne dvasios trūkumai. Beje, tai plati ir sudėtinga tema. Pastebėsim, kad ginčytis su savimi visiškai neverta. Dvasia užsisklęs ir „triumfuos protas", todėl gyvenimas gali visiškai pašlyti. Kad nereikėtų kreiptis į psichoterapeutą, pirmiausia atsipalaiduokite ir atleiskite sau už visus trūkumus. Jei kol kas negalite savęs pamilti, tai bent jau liaukitės kovoti su savimi ir priimkite save tokį, koks esate. Tik tokiu atveju siela bus proto sąjungininkė. O tai labai galinga sąjungininkė.
Telieka tie trūkumai ramybėje, o kaip įgyti privalumų? Juk negalima sustabdyti vystymosi. Žinoma, tobulinkite savo privalumus kiek norite. Juk būtina nutraukti karą su pačiu savimi. Tame kare švaistote energiją palaikydami ne tik nenaudingą, bet ir žalingą perteklinį potencialą. Kai pagaliau atsisakysite kovos, atsilaisvinusi energija ims tobulinti jūsų privalumus.
Nors visa tai atrodo labai paprasta, labai daug žmonių švaisto didžiulius energijos kiekius kovodami su savimi ir slėpdami savo trūkumus. Jie lyg titanai pasmerkė save visą gyvenimą nešti šią naštą. Vos tik jie taps savimi ir numes tą naštą, gyvenimas bus ženkliai lengvesnis ir paprastesnis. Jų energija iš kovos lauko bus nukreipta į privalumų tobulinimą, o jų skleidžiami virpesių parametrai atitiks gyvenimo linijas, kur privalumai viršija trūkumus. Pamąstykite, kaip persikelsite į tas gyvenimo linijas, kur jūsų fizinė išvaizda puiki, jei galvojate tik apie savo kūno trūkumus? Jūs gaunate tai, ko aktyviai nenorite.
Kai esate nepatenkinti savimi, konfliktuojate su savo dvasia, o kai esate nepatenkinti pasauliu, konfliktuojate su daugeliu švytuoklių. Jau žinote, kad nebus nieko gero, jei pasiduosite jų įtakai. O kovoti su jomis net nebandykite.
Nepasitenkinimas sukuria visai materialų spinduliavimą, kurio dažnis atitinka tas gyvenimo linijas, kuriose jūsų nepasitenkinimo priežasčių daugybė. Kai užtrunkate tokioje gyvenimo linijoje, tampate dar labiau nepatenkintas, ir visa tai tęsiasi tol, kol pavirstate senu ligotu žmogumi, neturinčiu jėgų ko nors pakeisti. Belieka skųstis šiuo pasauliu savo bendraminčių būrelyje ir prisiminti gerus senus laikus.
Kiekviena karta įsitikinusi, kad gyvenimas tapo blogesnis. Netiesa, gyvenimas tapo blogesnis tik tai kartai, ir tai ne visiems, o tiems, kurie murkdosi nepasitenkinime šiuo pasauliu. Jei būtų taip, kaip jie įsivaizduoja, žmonija seniai (per šitiek kartų) būtų pavirtusi tikru pragaru. Slegiantis vaizdas, ar ne? Tai pirmas nepasitenkinimo pasauliu pasireiškimas, sukeliantis gyvenimo blogėjimą.
Yra ir kitas šio žalingo įpročio aspektas - pusiausvyros būsenos pažeidimas. Jūsų nepasitenkinimas sukuria perteklinį potencialą aplinkinėje energetinėje erdvėje nepriklausomai nuo to, ar jis teisingas, ar ne. Perteklinis potencialas sukelia tokias jėgas, kurios bandys atstatyti pusiausvyrą. Būtų puiku, kad tos jėgos veiktų keisdamos situaciją į gerą pusę. Tačiau, deja, dažnai vyksta atvirkščiai. Pusiausvyros jėgos bandys jus taip paveikti, kad nepasitenkinimas šiuo pasauliu kuo mažiau skirtųsi nuo realybės. Įsivaizduokite, kas būtų, jei valdovas aktyviai imtų reikšti nepasitenkinimą tuo, kas vyksta valstybėje. Ir visai nesvarbu, ar tai geri, ar blogi ketinimai. Jo būtų atsisakyta arba su juo būtų fiziškai susidorota. Apie tokius faktus liudija istorija.
Iš tikrųjų pusiausvyros jėgų veikimas bus nukreiptas sumažinti jūsų įtaką aplinkiniam pasauliui. Galimi labai paprasti ir įvairiausi būdai per jūsų pareigas, darbą, atlyginimą, šeimą, sveikatą ir t.t. Todėl matote, kaip vyresnės kartos nusirita iki tokio gyvenimo.
Dabar aptarsim šį klausimą kitu aspektu. Atrodytų, džiaugiantis aplinkiniu pasauliu, atvirkščiai, pusiausvyros jėgos turėtų stengtis viską sugadinti arba kur nors atitolinti. Tačiau taip neįvyksta, jei, žinoma, nesidžiau-giam kvailai. Pirmiausia, pagal transerfingo dėsnį, jūsų kurianti energija perneša jus į teigiamas gyvenimo linijas. Antra, tokia energija nesukuria to destruktyvaus potencialo, kurį pusiausvyros jėgos stengiasi panaikinti. Ne veltui įvairios filosofinės ir religinės teorijos vieningai tvirtina, kad meilė yra kuriamoji galia. Ji sukūrė pasaulį. Kalbama apie meilę bendra šio žodžio prasme. Žinoma, kad pusiausvyros jėgas sukūrė pasaulio kuriamoji galia. Jos siekia palaikyti tvarką šiame pasaulyje ir negali veikti prieš jas sukūrusią energiją.
Vadinasi, labai trukdo blogas įprotis reikšti nepasitenkinimą dėl įvairių smulkmenų. Atvirkščiai, įprotis džiaugtis dėl įvairių, kad ir nedidelių dalykų - labai naudingas. Išvada viena - būtina pakeisti senąjį įprotį nauju.
Įpročių pakeitimo technika labai paprasta. Pirmiausia, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, įsidėmėkite - nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Jei pasistengsite bet kokiame, jūsų nuomone, neigiamame reiškinyje rasti teigiamų pusių, jums tai lengvai pavyks. Paverskite tai žaidimu. Jei žaisite nuolat, žalingą įprotį pakeis naujas įprotis, labai naudingas ir jums siaubingai nemalonus destruktyvioms švytuoklėms.
Antra, jei iš tikrųjų atsitiko nelaimė, kai džiaugtis tiesiog neįprasta, prisimintinas karaliaus Saliamono pavyzdys. Jis nešiojo žiedą, jo užrašas buvo nusuktas į delno pusę ir niekas nematė to užrašo. Kai Saliamonas susidurdavo su nelaime arba sunkiai išsprendžiamu uždaviniu, pasukdavo žiedą ir perskaitydavo: „Tai taip pat praeis".
Žmonijos įprotis reikšti nepasitenkinimą buvo išugdytas veikiant destruktyvioms neigiama energija mintančioms švytuoklėms. Įgiję naują įprotį, generuosite teigiamą energiją, kuri galinga srove išneš jus į teigiamas gyvenimo linijas.
Tarkim, įkvėpti ateities planų, ėmėte praktikuoti keitimo techniką. Netrukus pastebėsite, kad tai darote vis rečiau, o retkarčiais visiškai pamirštate, jog norėjote pakeisti įpročius. Tai neišvengiama, nes senas įprotis per giliai įsišaknijo. Vos tik atsipalaiduosite, švytuoklė tuoj pat ras būdų, kaip sugadinti nuotaiką, ir jūs nejučia pamaitinsite ją savo energija. Nenusiminkite! Jei jūsų nusistatymas tvirtas, pasieksite savo, ir destruktyvi švytuoklė pagaliau paliks jus ramybėje. Tiesiog reikia kuo dažniau priminti sau apie savo ketinimą.
Šiame pasaulyje mes esame svečiai. Niekas neturi teisės smerkti to, kas ne jo sukurta. Kalbu apie švytuokles. Jau minėjau, kad jei atvirai kovosite su sukėlusią jūsų nepasitenkinimą destruktyvia švytuokle, bus tik blogiau. Nereikia būti romia avele, tačiau atvirai konfrontuoti su aplinkiniu pasauliu taip pat nedera. Jei švytuoklė veikia asmeniškai prieš jus, galite panaudoti švytuoklės sužlugdymo ar slopinimo metodus. Kai ji stengiasi jus įtraukti į kovą su kita švytuokle, pasvarstykite, ar jums asmeniškai tai naudinga.
Dar kartą grįžkime prie pavyzdžio apie jums nepatikusią parodos ekspoziciją. Jauskitės kaip namuose, tačiau nepamirškite, kad esate svečiuose. Niekas neturi teisės smerkti, bet kiekvienas laisvas rinktis. Švytuoklei naudinga, kad aktyviai reikštumėt savo nepasitenkinimą. Jums naudinga tiesiog išeiti ir pasirinkti kitą ekspoziciją. Klaidingą klausimą, jei nėra kur išeiti, jums įpiršo švytuoklė. Ši knyga skirta paaiškinti, kaip atsikratyti šio klaidingo įsitikinimo.