Kiekvieną sekmadienį 21val. Lietuvos laiku nuotolinis Reiki seansas.

Seanso trukmė 21 minutė.

Registracija komentarais po šiuo įrašu. [IMG alt=":pray:"]https://sviesoserdve.lt/images/emoji/facebook_messenger/pray.png?v=12[/IMG]

Šioje forumo skiltyje galite kreiptis dėl Reiki seansų per atstumą.

Sukurkite savo temą ir parašykite kam ir kodėl norite Reiki seanso.

[HEADING=2]6.20. Pasaka apie Vipaščitą[/HEADING]
Vasištha tęsė:
Visa visata - tai vien tyra sąmonė, tačiau, kaip objektas, ji yra inertiška regimybė. Todėl, nors viskas gyva, atrodo taip, tarsi būtų negyva. Taip pat mes su tavimi esame tarsi mirę, nesvarbu, kad esame gyvi. Palikęs pasaulio idėją pasauliui, o sąvoką “aš ir tu” savyje, užsiimk reikalais, kurie tinka šį momentą. Kodėl? Kodėl šis pasaulis apskritai atsirado? Tam nebuvo jokios priežasties, panašiai, kaip vaiko žaidimui nereikia jokios priežasties ir motyvacijos. Nešvaistyk savo laiko beprasmiškai siekdamas žinių apie materiją ir protą - jeigu ieškai aukso, kam plauti dangų?
Paklausyk istorijos. Šioje visatoje, Džambudvipos žemėje, buvo žymus miestas Tatamas, valdomas karaliaus Vipaščito išmintingojo. Jo šlovei aprašyti nebuvo tinkamų žodžių. Rūmų poetai, giedodami ditirambus jo narsai, išeikvojo savo talentus, bet taip ir neapibūdino viso jo didvyriškumo. Jie jį mylėjo ir džiaugėsi jo draugija. Jis taip pat visus mylėjo ir kasdien dalindavo dovanas. Jis taip pat gerbė ir vertino išmintinguosius brahmanus bei kasdien garbino ir meldėsi ugniai.
Jis turėjo keturis ministrus, kurie saugojo keturias jo karalystės sienas. Jie buvo tokie išmintingi ir narsūs, kad karaliui neteko patirti jokių pralaimėjimų, vien tik pergales. Kartą pas jį atėjo išminčius iš rytų. Karaliui jis buvo paruošęs rūsčius ir nemalonius žodžius.
Jis tarė:
“O karaliau, esi rankomis ir kojomis prisirišęs prie žemės. Paklausyk, ką tau pasakysiu ir pagalvok, ką daryti. Žuvo ministras, gynęs tavo rytinius vartus. Pietinių vartų sargas bandė jam padėti, tačiau priešų jėgos buvo didesnės. Jis irgi žuvo. Kai ministras, gynęs vakarinius vartus, skubėjo į pagalbą, priešai jo patykojo ir nužudė.”
Kol jis kalbėjo, kitas žmogus įbėgo į karaliaus menę ir paskelbė, kad šiaurinių vartų ministras laukia prie rūmų vartų. Karalius pakėlė savo armiją ir pareikalavo ministrą įleisti. Šis įėjęs pasveikino karalių. Jis buvo labai silpnas ir sunkiai kvėpavo. Priešo jėgos buvo didesnės. Jis pasakė: “O, karaliau, kiti trys ministrai, stengdamiesi apginti tavo valdas, pasitraukė Anapus. Tik tu turi tiek galios, kad įveiktum priešą.”
Tuo metu įėjo dar vienas pasiuntys ir pranešė: “Miestas visiškai apsuptas. Kiek akys užmato - vien tik priešų ginklai. Jie stiprūs kaip demonai. Jų šarvai švyti kaip tavo šlovė. Jų kariuomenė gerai organizuota. Jie pikti, o jų karo šūkiai baisūs. Jų karvedys atsiuntė mane, kad perduočiau tau šias naujienas. Dabar elkis, kaip išmanai.”
Tai pasakęs, žmogus pasišalino. Karališkoji kariuomenė pasiruošė gynybai.
Vasištha tęsė:
Tuo metu visi žemesnio rango ministrai susirinko pas karalių. Jie jam patarė: “Mes pagalvojome ir nusprendėme, kad trys įmanomi taikūs elgesio būdai čia netinka. Šiuo atveju gali padėti tik ketvirtasis - jėgos panaudojimas, arba žiaurumas. Tiesą sakant ir anksčiau su šiuo priešu niekada nesitaikėme ir nesudarinėjome sutarčių, tad kodėl turėtume dabar? Su priešais, kurie gerai žino mūsų silpnybes, nuodėmingaisiais, barbarais ir svetimšaliais neįmanoma susitarti taikiai. Todėl nedelsiant reikia skelbti mobilizaciją ir ruoštis rimtam karui.”
Karalius nurodė, kas būtina ir pasiuntė savo ministrus į mūšio lauką. Jis pasakė, kad prisijungs atlikęs tradicinį ugnies garbinimo ritualą. Jis nusiprausė ir ėmė melstis:
"Aukščiausiasis, iki šiol be jokių pastangų nugalėdavau priešininkus, o mano žemės driekėsi toli ir aprėpė daugybę salų bei žemynų. Buvau daugelio žmonių ir net demonų valdovas. Tačiau dabar, regis, pasenau. Todėl mano seni priešai nutarė, kad pats metas mane pulti. O Aukščiausiasis, kaip anksčiau aukodavau aukas šventajai ugniai, taip dabar aukoju savo paties galvą. Meldžiu, tegul iš šios ugnies pasirodo keturios galingos būtybės, tokios, kaip keturios dievo Narajanos rankos.
Ištaręs šiuos žodžius, karalius lengvu judesiu nukirto sau galvą, kuri kartu su kūnu tą pačią akimirką įkrito į šventąją ugnį. Karalius prisikėlė iš ugnies kaip keturi galingi nepaprasto stiprumo švytintys kariai, ginkluoti pačiais moderniausiais ginklais. Buvo akivaizdu, kad jų nenugalėsi jokiais įprastais ginklais: mantromis, kovinėmis galvutėmis, nuodingosiomis medžiagomis ar masinio naikinimo ginklais.
Tuo tarpu priešo pajėgos artėjo. Prasidėjo siaubingas mūšis. Dangų uždengė sprogimų dūmai, blykčiojo kardai, šaudė patrankos - apskritai į visa tai buvo neįmanoma žiūrėti. Net koviniai drambliai skendo kraujo upėse. Kiekvieno kario širdyje ir galvoje buvo vienintelė mintis - arba aš nukausiu priešą, arba jis mane. Viena vertus, mūšio įtampa atskleidė gerąsias ir blogąsias žmonių savybes, kurių taikos metu nesimato, tačiau, kita vertus, visur vyravo žiaurumas. Tai vienur, tai kitur kariai žudė nekaltus žmones ir plėšė, ką pajėgė.
Tie, kurie nedalyvavo mūšyje, bėgo kuo toliau nuo kovos lauko. Likusiems kariams riba, skyrusi gyvenimą ir mirtį, išsitrynė.
Vasištha tęsė:
Karalius savo keturiais pavidalais pasuko į keturias mūšio lauko puses. Jis pastebėjo, kad jo kariuomenė buvo daug silpnesnė už puikiai paruoštą ir apginkluotą priešo armiją. Karalius pamanė: “Išminčius Agastija išgėrė visą vandenyną. Turiu tapti kitu Agastija ir išgerti šį priešiškų jėgų vandenyną iki dugno.” Jis pagalvojo apie oro patranką ir ši iškart atsidūrė jo rankose. Jis vėl pasimeldė už savo pavaldinius ir nukreipė patranką į priešų pozicijas. Juos iš karto užgriuvo sviedinių liūtis. Griaudintys sprogimai ir smūginė banga priminė kosminės griūties siaubą. Žinoma, tokie sprogimai greitai sumalė priešus į miltus ir sukėlė siaubingas liūtis, uraganinį vėją ir tirštus juodus debesis.
Priešininkų kariuomenės daliniai bėgo į skirtingas puses. Tie, kurie išgyveno, pasislėpė Sahja Adros kalnuose ir ten ilsėjosi septynias dienas. Jų siaubingas žaizdas gydė dangiškos būtybės. Karaliaus galios išsigando net medžiai, kurie dar ilgai po mūšio pabaigos stovėjo nejudėdami.
Priešo oro pajėgos iš Viduros pasiklydo vėjuose ir nugrimzdo į ežerus. Dėl alinančio lietaus priešo pėstininkai nepajėgė bėgti. Daugybė nuskendo klampiame smėlyje ir raistuose, daugelį kaimyniniai valdovai paėmė į nelaisvę.
Vasištha tęsė:
Keturi karaliai (jie visi buvo vienas Vipaščitas) ilgai persekiojo priešą. Jų sąmonė vertė juos užkariauti visą pasaulį. Kurį laiką jų kariuomenės sekė įkandin, tačiau ilgainiui karinė technika ir kariai nusilpo, atsiliko ir pradingo. Raketos, kuriomis buvo ginkluoti karaliai, irgi neteko savo galios, kaip sudegus visoms malkoms, ugnis palaipsniui užgęsta. Keturi karaliai keturiose pasaulio šalyse pasiekė keturis milžiniškus vandenynus. Keturi broliai susižavėjo jų grožiu bei įstabia aplinka.
Vasištha tęsė:
Keturi Vipaščitai pasimeldė ugniai. Priešais juos atsirado ugnies dievas. Jie ėmė melsti jo: “Trokštame iki galo suvokti visatą, sudarytą iš penkių elementų. Padaryk taip, kad pajėgtume suvokti ir nemirtume, kol visko nepamatysime - visko, kas įmanoma fizinio kūno pagalba, o kas neįmanoma - proto pagalba.” Ugnies dievas sutiko išpildyti šį troškimą ir išnyko.
Rama paklausė:
O išmintingasis, keturi Vipaščitai buvo viena būtybė su viena beribe sąmone, tad ar jų troškimai buvo skirtingi?
Vasištha atsakė
Nors sąmonė yra viena, neduali ir visur esanti, ji tarsi tampa įvairialype - panašiai, kaip miegančiojo ir sapnuojančio žmogaus protas. Kaip įvairūs objektai atsispindi veidrodyje, nes jis yra švarutėlis, taip sąmonė, būdama absoliučiai tyra, viską savyje atspindi. Nors veidrodžiai gali būti pagaminti iš vieno metalo, jie atspindi įvairius daiktus vienas kitame iki begalybės. Taip pat ir sąmonė atspindi savyje tai, kas atsiduria priešais ją.
Šitaip įvairovė atrodo vieninga, tačiau iš tiesų ji vienu metu ir vieninga, ir įvairi. Taip yra todėl, kad ji nėra nei vieninga, nei įvairi, ji vienu metu ir tokia, ir kitokia. Tai, kas atsidurdavo priešais kiekvieną Vipaščito pavidalą, atsispindėdavo jo sąmonėje ir jis tai patyrė. Jogai geba veikti visur ir patirti viską, kas vyksta tris laiko periodus, nors ir tariamai likdami vienoje vietoje. Vientisas ir visur prasiskverbiantis vanduo vienu metu atlieka kelis veiksmus ir atrodo, kad jis patiria kelis pojūčius iš karto. Vienintelis Višnus, saugodamas pasaulį, savo keturiomis rankomis arba keturiais kūnais atlieka kelias skirtingas funkcijas. Būtybė (gyvūnas), turintis daugybę rankų, dviem ką nors laiko, o kitom dviem - žudo. Panašiai karaliai Vipaščitai atliko skirtingus veiksmus.
Jie miegojo ant žolės, gyveno skirtinguose žemynuose ir džiaugėsi savimi, vaikščiojo po girias, klajojo po dykumas, kopė į kalnų viršūnes ir leidosi į vandenynų dugną. Kartais jie gyvendavo kalnų olose, kartais linksmindavosi vandenynuose arba ore, bangose, ant kranto arba miestuose.
Vipaščitas, kuris pasuko į rytus, septynerius metus miegojo kalno šlaituose Sakos žemyne. Ten jį apžavėjo dangaus gyventojai - jis išgėrė vandens nuo akmens ir pats tapo panašus į akmenį. Vipaščitas, pasirinkęs vakarų kryptį, kalno, už kurio leidžiasi saulė, link, tame pačiame žemyne tapo nimfos auka - ji mėgavosi juo ištisą mėnesį. Vipaščitas, kuris pasuko į rytus, kurį laiką slapstėsi miškuose. Dangaus gyventojo užburtas, jis dešimčiai dienų virto liūtu. Vėliau, užkerėtas piktosios dvasios, jis dešimt metų gyveno varlės kailyje. Vipaščitas, kuris nukeliavo į šiaurę, šimtą metų pragyveno mėlynojo kalno oloje Saka žemyne. Tas, kuris išėjo į vakarus, išmoko būti dangaus gyventoju ir taip gyveno keturiolika metų.
Vasištha tęsė:
Kuomet į rytus išėjęs karalius buvo užburtas vandens, jį išgelbėjo tas, kuris išėjo į vakarus. Kai pastarasis pavirto akmeniu, jį išgelbėjo tas, kuris išėjo į pietus. Kai vakaruose keliavusį karalių karvės pavidalo piktoji dvasia pavertė jaučiu, jį dar kartą išgelbėjo karalius, pasukęs į pietus. Kai šis tapo dangaus gyventoju, jį išgelbėjo kitas dangaus gyventojas. Kai rytinis karalius virto liūtu, jį išgelbėjo tas, kuris iškeliavo į vakarus.
Rama paklausė:
Kaip jogai užsiima skirtinga veikla praeityje, dabartyje ir ateityje? Maldauju, papasakok.
Vasištha tęsė:
Kad ir ką sakytų neišmanantys žmonės, nekreipk į juos dėmesio, verčiau klausyk nušvitusuojo aiškinimų. Tie, kurie žino tiesą, regi tik tyrą beribę sąmonę, o objektyvi visata jiems absoliučiai neegzistuoja. Nėra nei kūrinijos, nei jos priešingybės. Tas, kuris visuomet išlieka šioje tyroje beribėje sąmonėje, pats yra visur esantis visagalis Dievas; jis yra viskas ir visko esmė. Ko neturi tas, kuris yra visko esmė? Jis švyti kada ir kur panorėjęs - ar tai būtų praeitis, dabartis ar ateitis, nesvarbu, ar veiksmas vyktų kūniškoje, ar subtilioje aplinkoje. Neprarasdamas savo tyros sąmonės realybės, jis veikia per atstumą arba iš arti, kad ir ką jis kurtų - ištisą epochą arba tik akimirką. Visa tai slypi sąmonėje, tačiau regimybė priklauso Majai (iliuzijai). Jis negimęs ir nesukurtas, jis neapribotas ir nesuvaržytas jokių sąlygų. Kas YRA, egzistuoja tiesiog taip, kaip yra. Kas YRA, tai yra sąmonės masė, kuri pati yra visi trys pasauliai. Tai - pasaulio sąmonė, kilusi iš sąmonės padalijimo į objektą ir subjektą. Kas sukūrė subjektą ir stebėtoją, kaip ir kada?
Sąmonei nėra nieko neįmanomo. Vipaščito sąmonė prabudo, tačiau nepasiekė aukščiausiosios būsenos. Sąmonė vientisa, todėl ji pasireiškia kaip viskas ir visur. Būsenoje, kurioje egzistuoja ir prabudimas, ir ne prabudimas, visa tai įmanoma. Tokia materializacija įmanoma ir tada, kai aukščiausioji tiesa dar nesuvokta. Būtent tokioje pusiau prabudusioje būsenoje jogas ir žaidžia su savo psichinėmis galiomis. Tokiu būdu keturi Vipaščitai jautė kitų savo įsikūnijusių būtybių būsenas.
Rama paklausė:
Jeigu Vipaščitas buvo nušvitęs, kaip jis galėjo save laikyti liūtu ir pan.?
Vasišha atsakė:
Apibūdinau Vipaščitą kaip prabudusį, arba nušvitusį, bet tai buvo tik žodžių žaismas; iš tikrųjų jis nebuvo nušvitęs. Keturi karaliai nebuvo nei nušvitę, nei neišmanėliai - jie buvo per vidurį. Tokie žmonės turi ir nušvitimui, arba išsilaisvinimui, ir neišmanymui bei prisirišimui būdingų bruožų. Jie yra pusiau prabudę. Visa, ką Vipaščitas įgijo - įgijo kontempliacijos būdu, o ne todėl, kad pasiekė aukščiausiąją būseną. Visos “siddhi”, arba psichinės jėgos, įgyjamos kontempliacijos būdu.
Tie, kurie paniro į aukščiausiąją būseną, neturi neišmanymo ir iliuzijų. Kaip jie gali turėti iliuzinį matymą ir kaip jie gali matyti netiesą? Tokie jogai, kurie praktikuoja kontempliaciją ir kurie įgijo įvairių psichinių galių dėl malonės ar išpildžius jų prašymą, yra neišmanėliai - tai akivaizdu. Taigi jie kontempliuoja ne tiesą, o tai, kas yra nerealu. Net šiame gyvenime išsilaisvinę išminčiai, atlikdami kasdienius darbus, savo sąmonėje išlaiko materialimo pėdsakus. “Mokša”, arba išsilaisvinimas, taip pat yra proto būsena. Prigimtinės kūno funkcijos tęsiasi natūraliai ir nenutrūksta. Tas, kuris išsilaisvina iš neišmanymo, arba proto, daugiau niekada nebūna jam pavaldus - kaip kartą nukritusio obuolio daugiau nepakabinsi ant obels šakos. Net išsilaisvinusių žmonių kūnai atlieka savo natūralias funkcijas, tačiau tokių žmonių sąmonė stabili, o kūno būsenos įtakos jai neturi.
Tas galias, kurios įgytos kontempliuojant ir pan., gali pamatyti kiti, tačiau jie niekada nepajėgs matyti išsilaisvinusio žmogaus būsenos - kaip medaus skonį gali pajausti tik pats. Kai tas, kuris patyrė nelaisvę ir prisirišimą, skausmą ir malonumą, iš viso to išsiveržia, jį vadina išsilaisvinusiu. Tai toks žmogus, kurio vidinė sąmonė rami, o tas, kurio protas ir širdis neramūs bei blaškosi, yra nelaisvas. Pagal fizines kūno funkcijas neįmanoma nuspėti, ar žmogus yra išsilaisvinęs, ar priklausomas.
Net jei šis kūnas būtų sukapotas į tūkstančius gabalėlių arba karūnuotas imperatoriumi, išsilaisvinęs (išminčius) liks išsilaisvinusiu net jeigu jis tariamai verkia ir juokiasi. Jis nesijaučia nei pakylėtas, nei prislėgtas. Jis neišgyvena nei laimės, nei nelaimės net tai patirdamas. Jis nemiršta, net jeigu ir miršta, neverkia, net jeigu verkia ir nesijuokia, net jeigu juokiasi - toks yra išsilaisvinęs. Jis laisvas nuo patrauklumo įtakos, nuo prisirišimo, nors jį ir suvilioja, ir jis prisiriša. Jis pyksta, nors nėra susierzinęs, ir neklysta, nors ir klysta.
Vasištha tęsė:
Nušvitusieji nepuoselėja tokių sąvokų, kaip “laimė” ar “nelaimė”. Kai jie suvokė tiesą, kad nėra nei “pasaulio”, nei “savęs”, kad vienis yra viskas, “laimė” ir “nelaimė” tapo beprasmiais žodžiais. Jų liūdesys paviršutiniškas, nes jie laisvi nuo kančių.
Sakoma, kad Šiva nutraukė vieną iš penkių Brahmos galvų. Be abejo, Brahma galėjo atsiauginti dar vieną galvą, tačiau to nepadarė. Jis žinojo: “Visa ši kūrinija - tik iliuzija, ką man veikti su dar viena galva?” Jis nieko nepraranda, atsisakęs veiksmo ir nieko neįgyja, jį atlikęs. Kad ir kas atsitiktų - tebūnie. Kodėl turėtų būti kitaip?
Vienoje savo kūno pusėje Šiva turėjo draugę, nors jo galios pakaktų sudeginti net meilės dievą. Jis galėjo nutraukti visus ryšius, tačiau elgėsi taip, tarsi būtų prisirišęs prie savo draugės. Jis nieko neįgyja, likdamas prisirišęs, ir nieko neįgauna, atsisakydamas prisirišimo. Tegul viskas būna, kaip bus.
Vis dėlto Višnus įsitraukdavo į visokiausius veiksmus ir įkvėpdavo kitus veikti. Jis “miršta” ir žudo kitus, jis gimsta ir auga, nors visą laiką išlieka laisvas nuo visko. Jis bet kada gali viso to atsisakyti, tačiau kas jam iš to? Tegul viskas būna taip, kaip yra. Tokia yra pozicija to, kuris suvokė beribę sąmonę ir su ja suaugo.
Šitaip savo natūralias funkcijas atlieka ir saulė, ir mėnuo, ir ugnis, nors visi jie - išsilaisvinę būtybės. Dievų ir demonų mokytojai taip pat yra išsilaisvinę, nors ir toliau vaidina priešingų jėgų vadus, kariaujančius vieni su kitais kaip kvailiai. Karalius Džanaka - taip pat išsilaisvinęs išminčius, tačiau vis tiek dalyvauja siaubinguose karuose. Yra keletas kitų karalių - išminčių, kurie vykdo savo karališkąsias pareigas, nors yra laisvi nuo prisirišimo. Atlikdamas savo funkcijas, nušvitęs elgiasi lygiai taip pat, kaip ir neišmanantis žmogus. Skirtumas tarp priklausomybės ir laisvės egzistuoja tik tavo paties sąmonėje, kuri nelaisvėje būna sąlygota, o išsilaisvinus - neapribota jokiomis sąlygomis. Išsilaisvinimą pasiekė net keli demonai - Bali, Prahlada, Namuči, Vrtra, Mura ir kt. Nušvitusios sąmonės nepaveiksi nei tuo, kas pageidautina ir nepageidautina, nei proto pastangomis, nei anapus proto esančia sąmone. Kai žmogus susilieja su beribe ir nesąlygota sąmone, pranyksta net tokie skirtumai. Įvairovė, kurią šioje kūrinijoje jaučia žmonės, yra tik regimybė - panašiai, kaip vaivorykštės spalvos.
Pasaulio santykis su beribe sąmone toks pat, kaip atstumo santykis su erdve.
Vasištha tęsė:
Dabar klausyk, kas nutiko keturiems Vipaščitams. Vieną jų sutrypė dramblys. Kitą pagrobė kažkokie dangaus drakonai, kuriems jį benešant, jis nukrito į ugnį, kur ir sudegė. Trečiąjį dangaus gyventojai nusivedė į dangų, tačiau Vipaščitas nenusilenkė dievui Indrai, todėl šis jį prakeikė ir sutrynė į pelenus. Ketvirtąjį suėdė krokodilas.
Pasilikę savo subtiliuose kūnuose, šis ketvertas savo (praėjusio) gyvenimo istoriją išvydo savo protuose, kur ji paliko pojūčių pėdsakus. Savo sąmonės erdvėje jie išvydo visatą su visais vandenynais ir kalnais, miestais ir sostinėmis, saule ir mėnuliu, žvaigždėmis ir debesimis. Jie net pamatė savo ankstesnius kūnus. Dėl atminties ir praeito gyvenimo tendencijų jie išvydo save tarsi vilkinčius fiziniais kūnais, kad galėtų apžvelgti neaprėpiamą pasaulio mastą. Norėdami įvertinti tikrąjį žemės dydį, jie klaidžiojo po kitas erdves.
Vakarinis Vipaščitas kirto septynis žemynus ir septynis vandenynus, kol jam pavyko sutikti dievą Višnų. Šis jam padovanojo aukščiausiąją išmintį, todėl Vipaščitas penkeriems metams pasinėrė į “samadhi”. Praėjus šiam laikui, jis paliko fizinį kūną ir pasiekė nirvaną.
Rytinis Vipaščitas laikėsi arčiau mėnulio spindulių ir nuolatos žvilgsniu stengėsi susilieti su mėnuliu, todėl pasiekė mėnulio erdvę.
Pietinis Vipaščitas nugalėjo visus savo priešininkus ir valdo šalį iki šiol, kadangi neprarado atminties ir nepakeitė įsitikinimų.
Šiaurinį Vipaščitą suėdė krokodilas, kurio kūne jis pratūnojo tūkstantį ir vienus metus. Kai krokodilas nudvėsė, Vipaščitas iš jo kūno išlindo kaip kitas krokodilas. Tuomet jis perplaukė vandenynus bei milžiniškus ledinius tyrus ir nušliaužė iki dieviškojo Suvarno ežero. Ten jis išleido paskutinį kvapą. Kadangi tai įvyko dieviškoje erdvėje, Vipaščitas tapo dievu lygiai taip pat, kaip tarp žėruojančių anglių gulintis medžio gabalėlis po kurio laiko pats užsidega ir suanglėja.
Šis paskutinis Vipaščitas pasiekė žemės erdvės ribas, vadinamas Lokaloka kalnais, kuriuos jis prisiminė iš praeitų gyvenimų. Šie kalnai yra kelių tūkstančių mylių aukščio, viena jų pusė apšviesta, o kita - ne. Iš čia žemę ir visa kita jis matė kaip tolimas planetas. Tada jis perėjo į tamsiąją kalnų pusę. Už jų buvo tik milžiniška tuštuma, kur nėra nei žemės, nei būtybių, nei ko nors judančio, nei nejudančio. Ten nėra net tvėrimo galimybės.
Rama paklausė:
O šventasis, meldžiu, pasakyk, kaip ši žemė egzistuoja, kaip sukasi dangiškosios sferos ir kaip egzistuoja Lokaloka kalnai.
Vasištha atsakė:
Kaip mažas vaikas įsivaizduoja žaisliuką tuščioje erdvėje ir mano, kad jis ten ir yra, taip žemės egzistavimo sąvoka atsiranda beribėje sąmonėje. Tas, kurio blogas regėjimas, mato mažyčius erdvėje skraidančius “plaušelius”, nors ten nieko panašaus nėra. Panašiai beribėje sąmonėje tą akimirką, kuri vadinama sutvėrimu, iškyla “žemės egzistavimo” ir kitos sąvokos. Sapne egzistuojančiam miestui nereikia jokio pagrindo (jo vienintelis ramstis yra vaizduotė), o šis pasaulis remiasi tik beribės sąmonės pojūčiu.
Atrodo, kad viskas, kas iškyla sąmonėje - kad ir kaip tai atrodytų, kad ir kada ar kokiam laikui iškiltų, egzistuoja sąmonei būdingos jėgos dėka. Panašiai, kaip blogai matančio žmogaus akimis žiūrint erdvėje skraido “plaušeliai”, taip ši žemė bei visa kita egzistuoja sąmonėje. Jeigu iš pat pradžių sąmonė būtų “išvydusi” aukštyn tekantį vandenį ir žemyn degančią ugnį, tokios būtų šių elementų savybės ir dabar. Tačiau kadangi ji “išvydo” žemę, lekiančią erdvėje, tokia ji matoma iki šiol.
Lokaloka kalnai stūkso ties žemės erdvė riba. Toliau atsiveria milžiniška erdvės riba, kurioje vien aklina tamsa, nors tai vienur, tai kitur ir joje kas nors yra. Kadangi žvaigždžių sfera išsidriekusi labai toli, atrodo, kad kažkur egzistuoja blausi šviesa, o visose kitose vietose - tamsa. Tai žvaigždės, judančios milžinišku atstumu nuo Lokaloka kalnų. Visa žvaigždžių sfera, išskyrus Šiaurinę, nuolatos sukasi apie savo ašį. Visa tai nesiskiria nuo sąvokos, iškilusios tyroje Sąmonėje.
Už pasaulių, arba žemiškos erdvės, kurios riba yra Lokaloka kalnai, žvaigždžių sfera primena vaisiaus luobelę. Tai yra tik tvirtas įsitikinimas, kilęs beribėje sąmonėje - nedera manyti, kad šie pasauliai realiai egzistuoja.
Už šios žvaigždžių sferos yra kita, du kartus didesnė sfera; ji taip pat vietomis apšviesta, o vietomis - visiškai tamsi. Visa tai pridengta tarsi dviem dangalais, vienu iš viršaus, kitu - iš apačios, o tarp jų - erdvė. Šią visatą, kosminį ratą, apšviečia saulė ir žvaigždės. Kas čia yra “virš” ir “po”? Saulėtekiai, saulėlydžiai, judėjimas ir stabilumas - tai tik sąmonėje kylančios sąvokos. Niekas iš viso to iš tikro neegzistuoja.
Vasištha tęsė:
Visatos aprašymas, kurį tau pateikiau - tai tiesioginio patyrimo rezultatas, o ne atsitiktinis spėjimas. Be jos, yra ir kitų visatų, apie kurias nepasakojau. Kam gi tyrinėti šio ir kitų pasaulių prigimtį, jeigu jų ji panaši į sapno prigimtį? Išminčiai nešvaisto savo laiko filosofuodami apie beprasmiškus dalykus.
Šiauriausia žemės vieta - Meru kalnas, piečiausias taškas - Lokaloka kalnų grandinė. Įvairių sąmonės erdvių ir kitų pasaulių gyventojai jaučia savų, o ne kitų pasaulių, materialumą.
Papasakojau tau apie visatos dangalus. Už jų visą visatą supa dešimtis kartų storesnis vandens sluoksnis. Už jo tęsiasi dar dešimt kart platesnis ugnies ruožas. Po to seka vėjo, o tada - erdvės apvalkalas. Kiekvienas tolimesnis sluoksnis dešimt kartų platesnis už ankstesnį.
Už viso to driekiasi begalinė erdvė, kuri nėra nei apšviesta, nei tamsi. Ji pilna tyros sąmonės. Ji neturi pradžios, vidurio ir pabaigos. Skirtingose jos vietose iš naujo vis iškyla nesuskaičiuojama galybė visatų, kurios paskui joje pradingsta. Šioje beribėje erdvėje nėra būtybės, kurios sąmonėje atsiranda sąvokos apie šias visatas, tačiau jos ten yra - kad ir kokiomis formomis ir pavidalais egzistuotų.
Dabar paklausyk istorijos apie karalių Vipaščitą, kuris atsidūrė Lokaloka kalnų viršūnėje. Po mirties jis išvydo, kaip jo kūną ėda milžiniškas grifas. Jo sąmonėje neatsirado kito kūno sąvoka, tačiau jis ir nenušvito. Todėl jis ir toliau norėjo ką nors daryti. Grynai proto veiklai kūnas nereikalingas. Iliuzijos, regėjimų, sapno arba snūduriavimo atveju protas susikuria savo erdvę, kuri vadinama subtiliuoju kūnu. Tik kuomet tai pamirštama arba to atsisakoma, atsiranda fizinis kūnas. Kai fizinio kūno nerealumas suvokiamas jį kruopščiai ištyrus, vėl pasirodo subtilusis kūnas.
Mąstyk apie šio subtiliojo kūno prigimtį, kol nesuvoksi tikrosios beribės sąmonės. Nušvisti - tai reiškia tiesiogiai suvokti, suprasti ir išgyventi tokią tiesą: “Kurgi dualumas, kur neapykanta ir meilė? Visa tai - tyra sąmonė, neturinti nei pradžios, nei pabaigos.”
Vipaščitas savo subtiliajame kūne vis dar buvo nenušvitęs. Jį, kaip negimusį kūdikį, supo tamsa. Tuomet jis pajuto žemės, vandens, ugnies ir erdvės erdves. Jis ėmė tyrinėti savo subtiliojo kūno prigimtį ir stebėjosi: “Kas palaiko mane, tyrą sąmonę?” Jis įėjo į Brahmos erdvę ir ten viską pamatė. Tačiau jis vis dar ten, kadangi taip ir neįsitraukė į iliuzinės neišmanymo prigimties tyrinėjimus. Iš tiesų jokio realaus neišmanymo nėra - viskas yra tik Brahmanas.
vasištha tęsė:
Kitas Vipaščitas ilgai keliavo po žemynus ir paskui, kai pateko į begalinę Brahmos erdvę ir ten išvydo milijonus visatų, taip pat pasiekė tą pačią būseną. Jis ten egzistuoja iki šiol. Dar kitas Vipaščitas tapo savo paties proto apribojimų auka, paliko kūną, virto elniu ir apsigyveno kalnuose.
Rama paklausė:
Juk karaliaus proto polinkiai bei tendencijos buvo vienodi. Kaip jie, keturi Vipaščitai, galėjo taip pasikeisti ir pasukti tokiais skirtingais keliais?
Vasištha atsakė:
Nuolat atliekant pratimus ir juos vis kartojant, būtybės polinkiai ir tendencijos arba sustiprėja, arba nusilpsta. Juos taip pat veikia laikas, vieta ir veikla. Jeigu tendencijos nusilpsta, jos gali virsti kuo nors kitu, tačiau jeigu polinkiai surambėja, jie nesikeičia. Ant vienos svarstyklių lėkštės yra laikas, vieta ir įpročių kartojimas, ant kitos - pačios tendencijos. Kas sunkesnis, tas ir nusveria svarstykles į vieną ar kitą pusę. Todėl keturi Vipaščitai nuėjo skirtingais keliais, nors jų pradiniai polinkiai buvo vienodi - du iš jų gyvenimo pabaigoje liko susipainioję neišmanymo tinkluose, vienas nušvito, o kitas virto elniu.
Tie du, kurie pasiklydo neišmanymo tamsoje, iki šiol negali rasti kelio į laisvę. Neišmanymas taip pat begalinis, nes pats savaime jis realiai neegzistuoja. Tačiau jei tavyje įsižiebia vidinė šviesa, kurioje imi tyrinėti savo neišmanymą, jis akimirksniu išsisklaido.
Vipaščitas, kuris keliavo po įvairias šalis ir pasaulius, matė, kad pasaulis yra iliuzija. Jis regėjo tai, kas iš tiesų yra tik Brahmanas. Kartą jis atsitiktinai sutiko išminčių. Jam padedant, Vipaščitas suprato tiesą, kad pasaulis yra tik regimybė ir iš karto susiliejo su beribe sąmone, arba Brahmanu. Tą pačią akimirką jo neišmanymas (o kartu ir kūnas) nustojo egzistavę.
Štai ir papasakojau pasaką apie Vipaščitą. Šio pasaulio neišmanymas yra begalinis, nes begalinis yra Brahmanas, o neišmanymas nepriklausomai nuo sąmonės neegzistuoja. Nesuskaičiuojamas visatas bei pasaulius čia ir ten, dabar ir vėliau regi tik beribė sąmonė. Kol ši tiesa nesuvokta, tai vadinama neišmanymu, o kai ji suvokiama, ta pati sąmonė vadinama Brahmanu. Tarp jų nėra skirtumo, nes skirtumas - nerealus neišmanymas, kurio realybė yra ta pati sąmonė. Skirtumas tarsi atsiranda sąmonėje, todėl nuo jos nesiskiria. Šis išorinis pasaulis yra tik sąmonė, o skirtumas - irgi sąmonė.

29 d.

[IMG alt="artworks-000566084864-z8ucdo-t500x500"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/original/1X/9e482dbd1080117daf7f7f677092347800dad84d.jpeg[/IMG]
Išminčius mato, kad nieko nedaroma
net ir tada, kai tai atlieka jo rankos.
Kaip vaikas jis yra tyras.
ir veikia be priežasties.

Jeigu kas su meile ir pasiaukojimu pasiūlys man lapelį, gėlę, vaisių ar vandens, Aš priimsiu šią dovaną.

O Kuntī sūnau, kad ir ką tu darytum, valgytum, atnašautum ar atiduotum, kokias askezes tu atliktum – daryk tai kaip auką Man.

Šitaip tu sutraukysi veiklos pančius ir išvengsi jos palankių ir nepalankių rezultatų. Sutelkęs į Mane protą ir veikdamas atsižadėjimo dvasia, tu išsivaduosi ir ateisi pas Mane.

Aš niekam nepavydžiu ir niekam nesu šališkas. Aš lygus visiems. Tačiau pasiaukojamai Man tarnaujantis yra Manyje. Jis mano draugas, ir Aš esu jo draugas.

Net jeigu žmogus padaro didžiausio pasibjaurėjimo vertą poelgį, bet atlieka pasiaukojimo tarnystę, jį reikia laikyti šventuoju, nes jo siekiai teisingi.

Bhagavad-Gita 9.26-30

[IMG alt="Vijnana-Bhairava-Tantra-Sanskrit-Text-English-Translation_0000"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/6ff4e5fa44fa53bcc9f17e6a089bbc42cd67974e_2_352x500.jpeg[/IMG]
Vijnana-Bhairava-Tantra-Sanskrit-Text-English-Translation_0000876×1242 119 KB


1
Šri Devi sako: O Deva, aš išsamiai išgirdau viską, kas buvo atskleista per Rudros ir jo šakti susijungimą arba tai, kas paaiškėjo iš Rudrajamalos tantros. Taip pat supratau Triką, arba tris Šakti padalijimus, kurie sudaro visų žinių kvintesenciją.

O Aukščiausiasis Viešpatie, nepaisant visko, ką girdėjau, net ir šiandien mano abejonės neišsklaidytos. Kokia Tavo tikrovė, o Dieviškasis? Ar Tu esi jėga ar energija, esanti garse, iš kurio kilo visos mantros?

2
Ar tavo tikrovę galima suvokti devyniais skirtingais būdais, kuriais galima patekti į aukštesnės sąmonės sritį, kaip išvardyta “Bhairava Agamoje”? Ar tai skiriasi nuo Triširos Bhairavos tantroje aprašytos tvarkos? O gal ją galima suvokti žinant trigubas šakti formas, t. y. para, parapara ir apara? Tai mano abejonės, o Bhairava!

Ar tai yra nada ir bindu, ar tai galima sužinoti susitelkus į kylančius psichikos centrus, ar į nesudrebėjusį garsą, kuris sklinda be jokios vibracijos? Ar tai kliudančio pusmėnulio pavidalas, o gal tai šakti pavidalas?

3
(Ar jūsų tikrovė yra transcendentinė ir imanentinė, ar visiškai imanentinė, ar visiškai transcendentinė? Jei ji yra imanentiška, (tada paneigiama pati) transcendencijos prigimtis.

Paratva, arba transcendencija, negali egzistuoti varnos (spalvos), šabdos (garso) ar roopos (formos) padalijimuose. Jei transcendencija yra nedaloma, tai ji negali būti apibrėžta ar koegzistuoti su sudėtinėmis dalimis.

4
Viešpatie, malonėk visiškai sunaikinti visas mano abejones.

Tada Bhairava sako: "Gerai, gerai pasakyta, o brangusis! Tai, apie ką tu klausei, yra tantros esmė.

Kilnioji ponia, nors tai pati slapčiausia tantrų dalis, vis dėlto papasakosiu jums apie tai, kas buvo išaiškinta apie (apibrėžtus) Bhairavos pavidalus.

5
O Devi, Bhairavos sakara aspektas yra nepastovus ir neturi jokios dvasinės vertės, panašus į iliuzinį Indros sapnų tinklą, taip pat panašus į dangaus muzikantų iliuziją.

(Sakara sadhanos) aprašytos tiems suklaidinto intelekto žmonėms, kurie yra išsiblaškiusių minčių aukos arba yra linkę atlikti veiksmus ir parodomuosius ritualus, kad galėtų eiti meditacijos keliu.

Iš tikrųjų Bhairavos esmė nėra nei devyni pavidalai, nei raidžių girlianda, nei trys srautai ir net ne trys šakti galios.

6
Jo (Bhairavos) pavidalo (negalima suvokti) nei nada ir bindu, nei net užtemdytame pusmėnulyje, nei prasiskverbiančiose viena po kitos čakrose, nei doks šakti, arba energija, sudaro jo esmę.

Šie dalykai (apie Bhairavos pavidalą) buvo papasakoti kaip pasakos, kuriomis gąsdinami vaikai, siekiant paskatinti nesubrendusius žmones eiti dvasiniu keliu, kaip motina vaiką vilioja saldumynais.

Galiausiai (tos bhairavos būsenos) negalima išmatuoti
nei laiko, nei erdvės, nei krypties požiūriu, jos negalima nurodyti jokiais požymiais ar pavadinimais.

7
Šią vidinę patirtį galima patirti tada, kai protas yra laisvas nuo pokyčių ar mąstymo modelių. Tuomet bhairavos atmanas, kuris vadinamas bhairavi, patiriamas kaip savo vidinės sąmonės palaima, būsena, kurios forma yra pilnatvė, laisva nuo bet kokių prieštaravimų (kuri yra visos visatos buveinė).

Yra žinoma, kad jo prigimties esmė yra be jokių priemaišų ir persmelkia visą visatą. Kadangi tokia yra aukščiausios tikrovės prigimtis, kas yra garbinimo objektas ir kas turi būti patenkintas garbinimu?

8
Tokiu būdu transcendentinė bhairavos būsena, kuri yra
aprašoma ar apie kurią giedama, pažįstama pasitelkiant absoliučią arba aukščiausią formą, kuri yra Paradevi, aukščiausioji deivė.

Kaip šakti, arba galia, nesiskiria nuo šaktimaano, galios turėtojo, taip ir parašakti, aukščiausioji galia, kuri yra absoliuto esmė (ir todėl) tapati dharmai, niekada negali būti atskirta nuo Bhairavos, dharmos turėtojo.

9
Kaip galia degti nėra atskirta nuo ugnies, taip ir parašakti nesiskiria nuo Bhairavos. Tačiau iš pradžių ji įsivaizduojama kaip atskira, kaip pirminis žingsnis link jo pažinimo.

Tas, kuris įžengia į šakti būseną, jaučia susitapatinimą su Šiva, be jokios atskirties. Tuomet žmogus iš tiesų tampa panašus į Šivos pavidalą. Šiame kontekste sakoma, kad Šakti yra Šivos veidas.

Kaip erdvę, kryptį ir formą atskleidžia žvakės liepsna ar saulės spinduliai, taip ir Šivą atskleidžia Šakti.

10
Šri Devi tarė: O Dievų Viešpatie, kuris nešioji trišakį ir kaukoles kaip papuošalus, (papasakok man) apie tą būseną, (kuri) neturi laiko, erdvės ir krypties ir yra laisva nuo (bet kokių) savybių.

Kokiomis priemonėmis galima pasiekti tokią Bhairavos pilnatvės būseną, (ir) kaip Paradevi, aukščiausioji Šakti, tampa Bhairavos veidu (arba vartais)? Pasakyk man (tai), o Bhairava, taip, (kad) aš tai visiškai suvokčiau.

11
Šri Bhairava pasakė: Paradevi, kurios prigimtis yra visarga, arba kūryba, pasireiškia kaip aukštyn kylanti prana ir žemyn besileidžianti apana. Sutelkus protą į du atsiradimo taškus (praną ir apaną), pasiekiama pilnatvės būsena.

Kai įeinantis ir išeinantis praninis oras yra sulaikomi savo erdvėje nuo savo (atitinkamų) grįžimo taškų, pasireiškia bhairavos esmė, kuri nesiskiria nuo bhairavi.

12
Kai Šakti vaju arba praninio oro pavidalu yra rami ir nejuda sparčiai tam tikra kryptimi, viduryje, per Nirvikalpos būseną, atsiranda Bhairavos pavidalas.

Kai Kumbhaka įvyksta po Puraka arba Rechaka, tada patiriama šakti, vadinama šanta, ir per ją atsiskleidžia ramybė (bhairavos sąmonė).

13
Susikoncentruokite į šakti, kylančią iš šaknies čakros kaip saulės spinduliai, kuri palaipsniui tampa vis subtilesnė ir subtilesnė, kol galiausiai ji ištirpsta dvadašantoje ir tuomet pasirodo bhairava.

(Medituokite tą šakti), judančią aukštyn tarsi žaibas per visas čakras vieną po kitos į dvadašantą. Tuomet pagaliau išryškėja šlovingas Bhairavos pavidalas.

Dvylika (centrų) turėtų būti pašalinami paeiliui, tinkamai suprantant jų (su jais susijusias) dvylika raidžių. Taip išsilaisvindama iš grubiųjų, paskui iš subtiliųjų, viena po kitos, (savo kelionės) pabaigoje Kundalini tampa Šiva.

14
Tuomet, užpildžius moordhos (kaktos) viršūnę ir peržengus tiltą tarp antakių, protas pakyla virš visų dichotomizuojančių mąstymo modelių ir (įsivyrauja) visagalybė.

Kaip gyvi skirtingų spalvų apskritimai ant povo plunksnų, taip ir medituoti reikėtų penkias tuštumas. Tada, sekdamas jais iki galo, kuris tampa principine tuštuma, įeiti į širdį.

15

[IMG alt="405945"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/original/1X/8977d2815eb96981d4d669c65a297a5cc56ac2d6.jpeg[/IMG]

1

Dao, išreikštas žodžiais,
nėra amžinasis Dao;
vardas, kuriuo galima pervadinti,
nėra amžinasis vardas;
bevardė
dangaus ir žemės pradžia
įvardinta yra visų daiktų pramotė;
todėl:
kas sutramdo aistras,
pamato daiktų paslaptį;
kas aistrų nesuvaldo,
temato daiktų paviršių;
abiejų ta pati prigimtis,
tik vardai skirtingi;
abu drauge priklauso gelmei,
kur už giliausios gelmės gelmė -
visų paslapčių vartai.

2

Kai visi sužino, kad grožis gražus,
atsiranda bjaurumas;
kai visi sužino, kad gėris - geras,
atsiranda blogis;
nes:
pilnas ir tuščias gimdo viens kitą,
lengvas ir sunkus sukuria vienas kitą,
ilgas ir trumpas sąlygoja vienas kitą,
aukštas ir žemas veikia viens kitą,
garsas ir tonas atitinka viens kitą,
pirmesnis ir paskesnis eina vienas po kito;
todėl išminčius veikia neveikdamas,
moko be žodžių,
ir daiktai juda nesustodami;
jis netrukdo jiems vystytis ir jų nesisavina,
jis kuria, bet nieko sau nereikalauja,
daro žygdarbius, bet sau jų nepriskiria,
o kai nieko neima,
tai nieko ir nepraranda.

3

Negarbinkit išmintingųjų,
ir nebus tarp žmonių ginčų;
nevertinkit vertingų daiktų,
ir nebus žmonėse vagių;
nerodykit nieko geistino,
ir žmonių širdyse nebus sumaišties;

todėl išminčius visus valdo:
ištuština širdį,
pripildo pilvą,
sustiprina kaulus,
susilpnina valią;
jis atima iš žmonių žinias ir troškimus,
o protingiems neleidžia veikti;
neveikiant nieks nesikeičia.

4

Dao - neišsemiamas indas,
pirmapradis pagrindas, visų daiktų protėvis,
begaliniai gilus ir vis dėlto visur esantis;
aš nežinau, kieno jis kūdikis,
jis buvo dar prieš Di,
dangaus prosenį.

5

Dangus ir žemė neskiria gėrio,
daiktai jiems tėra šiaudiniai aukojimo šunys;
išminčiai neskiria gėrio,
žmonės jiems tėra šiaudiniai aukojimo šunys;
erdvė tarp dangaus ir žemės
panaši į kalvio dumples -
tuščia, tačiau neišsenkanti,
kuo smarkiau dumpliuoji, tuo daugiau naudos;
žodžių gausa nuskurdina,
verčiau turėk saiką.

6

Nemirtinga gilioji slėnio dvasia;
pavadinsiu ją tamsiom moters įsčiom,
o šių tamsių moters įsčių vartai
tebus pavadinti visatos šaknim;
ji persmelkia viską, ji esti visur
ir veikia be jokių pastangų.

7

Dangus ir žemė - amžini;
jie amžini,
nes egzistuoja ne dėl savęs,
todėl amžini;
išminčius niekada nesiveržia į priekį,
tačiau yra visų priešakyje;
jis nesaugoja savo gyvybės,
tačiau jo gyvybė būna išsaugota,
nes jis nesavanaudiškai
įgyvendina savo siekius.

8

Aukščiausias gėris - tarytum vanduo:
jis visiems duodą naudą ir su niekuo nesivaidija,
jis yra ten, kur nieks nenorėtų būti,
todėl prilygsta Dao;
namui reikia kruopščiai parinkti vietą,
širdis turi pažint savo gelmę,
labdara turi būt kilniadvasė,
žodžiai turi atitikti tiesą,
šalis turi būt gerai valdoma,
darbą reikia atlikt nagingiausiai,
prekybai reikia parinkti tinkamiausią laiką;
kas su niekuo nesivaidija tarytum vanduo,
tas nepatiria jokių kančių.

9

Verčiau nepripildyti,
negu perpildyti
ašmenys, nuolat galandamos,
neilgai tebus aštrios;
menių, pilnų nefrito ir aukso,
neapsaugosi nuo plėšikų;
prabanga ir garbė, pasinešusios į puikybę,
užsitrauks pražūtį;
pasišalink nuveikęs darbą -
toks yra dangiškasis Dao.

10

Kad siela būtų rami,
reikia laikytis vienovės ir būt neveikliu;

kad taptum panašus į kūdikį,
reikia dvasios lengvumo ir alsavime sutelktos gyvybinės jėgos;

norint įveikt netyrumą,
reikia tauriu žvilgsniu žiūrėti į gelmę;

norint mylėti žmones ir valdyti šalį,
nereikia didelės išminties;

kad atsidarytų ir vėl užsivertų dangaus vartai,
reikia moterystės;

tiesai, kuri viską įveikia ,
nereikalingas veiklumas;

išminčius niekam netrukdo plėtotis, jis tik auklėja,
jis kuria daiktus, bet jų nesisavina,
veikia, bet nieko sau nereikalauja,
jis saugoja, bet nevaldo;
tai vadinama Ziuen de - giliausiuoju De.

11

Stebulė sujungia trisdešimt stipinų,
tuštumoj tarp jų
glūdi rato nauda;

iš molio nužiedžiamas puodas,
jo ertmėj slypi
puodo nauda;

sienose iškertami langai ir durys,
tos kiaurymės -
tai namo nauda;

šitaip esamas duoda pelną,
o nesamas - naudą.

12

Spalvų gausa apakina,
garsų perteklius apkurtina,
smaguriavimas gadina skonį,
medžioklė ir pjudymas jaudina širdį,
brangūs daiktai skatina nusikaltimus;

todėl išminčius rūpinasi pilvu, o ne akimis,
pirmenybę teikia pirmajam, o ne pastarosioms.

13

Malonę ir nemalonę pagimdo baimė,
savęs išaukštinimas tolygus didžiulei nelaimei;
kodėl aš sakau: malonę ir nemalonę pagimdo baimė ?
malonė skiriama žemiau stovintiems,
jie su baime ją ir praranda;
todėl ir sakau: malonę ir nemalonę -
abi jas pagimdo baimė;
o kodėl aš sakau: savęs išaukštinimas tolygus didžiulei nelaimei ?
nelaimė mane užklumpa,
nes aš vertinu savąjį “aš”;
jei nevertinčiau savojo “aš”,
nelaimė manęs neištiktų;
kas pasaulį brangina kaip patį save,
tam galima patikėti pasaulį;
kas mylėdamas save tapatina su pasauliu,
tam galima patikėti pasaulį.

14

Akis jo nemato, ir jūs jį vadinat nematomu;
ausis jo negirdi, ir jūs jį vadinat negirdimu;
ranka jo nepastveria, ir jūs jį vadinat nepagaunamu;
jis trejopai nesuvokiamas protu,
nes yra susiliejusi vienuma;

viršus jo neapšviestas,
apačia neužtamsinta;
jis be galo tąsus, jis bevardis,
jis grįžta atgal į nebūtį (nedaiktiškumą);
aš jį vadinu beformiu pavidalu,
nebūties daiktu (nedaiktišku);
jis neaiškus, miglotas,
sutinku jį ir nematau jo veido,
seku jam iš paskos ir nematau jo nugaros;
laikykitės senolių Dao,
juo vadovaukitės dabartinėje būtyje -
ir pažinsite pradžių pradžią;
tai vadinu Dao pėdsaku.

15

Tikrieji senovės išminčiai
buvo subtilios dvasios ir žinojo paslaptį -
slėpiningą, nesuvokiamai gilią;
mums jie - nesuprantami;
todėl pamėginsiu vaizdžiai juos aprašyti:
jie buvo neryžtingi, tartum bristų žiemą per upę,
baugštūs, tarsi kaimynų išgąsdinti,
orūs, kaip dera svečiui,
atsargūs, lyg eitų per tirpstantį ledą,
nerangūs kaip netašyta pliauska,
neaprėpiami tartum slėniai,
nepermatomi lyg drumstas vanduo;
ramybės būsenoj jie drumstą pamažu padarydavo skaidriu,
įsisiūbavusį - sustabdydavo ir priversdavo augti;
kas laikosi Dao, tam nereikia pertekliaus,
kas netrokšta pertekliaus,
tas gali gyvent, nieko naujo nekurdamas.

16

Pasieksiu tuštumos viršūnę,
išsaugosiu visišką rimtį,
ir visi daiktai savaime klestės,
o aš galėsiu įžvelgt, kaip jie grįžta atgal
iš visų daiktų įvairovės;
kiekvienas sugrįš prie savo šaknų,
grįžimas prie šaknų vadinasi ramybė,
tai tolygu grįžimui prie esmės;
grįžimas prie esmės reiškia amžinąjį patvarumą (pastovumą),
amžinojo patvarumo pažinimas reiškia aiškumą;
kas nesuvokia amžinojo patvarumo, aklai daro blogį;
kas suvokia amžinąjį patvarumą - viską aprėpia;
kas viską aprėpia, tas visiems priklauso;
kas visiems priklauso - tas yra karalius;
karalius prilygsta dangui,
dangus prilygsta Dao,
Dao prilygsta amžinybei;
kas seka Dao -
tas neria į gelmę be jokių pavojų.

17

Iš pradžių paprasti žmonės beveik nejuto esant valdovų,
paskui aplink juos susibūrė ir pradėjo šlovinti,
po to ėmė jų bijoti,
o vėliau - niekinti;
kai nėra pasitikėjimo,
prabyla įtarumas;
tikrieji valdovai nevertina žodžių,
vertę teturi jų žygiai;
žmonės mano, kad jie savaime nuveikti.

18

Išgyvendinus didįjį Dao,
atsirado gėris ir teisingumas,
išlindo gudrybė,
pasirodė didžioji veidmainystė,
iširo gentis -
atsirado šeima,
suirutės sužlugdė valstybę -
atsirado ištikimas ministras.

19

Panaikinkit šventenybę, pasmerkit gudrumą,
ir žmonės šimteriopai laimės;
panaikinkit gėrį, pasmerkit teisingumą,
ir žmonės vėl mylės vienas kitą;
pašalinkit apsukrumą, pasmerkit pelno troškimą,
ir nebus nei vagių, nei plėšikų;
visi šie dalykai - niekam tikusi puošmena;
todėl mokykit žmones
paprastumo ir kuklumo,
mažai norėti ir nedaug trokšti.

20

Atsiribok nuo išmokto - ir būsi be rūpesčių;
koks menkas tarpelis skiria pataikavimą nuo veidmainystės !
koks didelis skirtumas tarp gėrio ir blogio !
bijokis, ko visi bijo;

o, koks beribis šio pasaulio chaosas;
minia stumdos ir skuba,
lyg eitų iškilmių puoton,
lyg trauktų į pavasario šventę;

aš ilsiuosi ramus ir savy susitelkęs
tarytum vaikas, neatpratęs nuo motinos krūties,
esu benamis, nežinau, kur eiti;

visi turi daugiau, negu reikia,
tik aš vienas eikvoju, ką turiu;
mano širdis - kvailio širdis,
paika ir bejausmė;

miniai patinka blizgesys,
aš mėgstu tamsą;
miniai patinka įvairovė,
aš mėgstu vienodumą;
esu neramus tarsi jūra,
betikslis kaip vėjas;

visi veikia, kad būtų naudingi,
tik aš užsispyręs tarytum kvailys,
tik aš kitoks nei visi,
tik aš vertinu savo motinos pieną.

21

Mainos didysis De -
jis visada seka Dao;
Dao kaip daiktas -
neaiškus ir miglotas;
o miglotas ! o neaiškus !
jame glūdi forma;
o miglotas ! o neaiškus !
jame glūdi daikto esmė;
o tamsi, o juoda gelmė gilybė !
jame glūdi sėklos jėga,
jame glūdi tikrumas;
nuo pradžių pradžios ligi dabar
neišnykęs jo vardas,
jis padeda pažinti daiktų pradžią;
kaip aš suvokiu pirmykštę jų formą ?
tik per jį.

22

Netobulas taps tobulu,
kreivas - tiesiu,
tuščias - pilnu,
senas - nauju,
iš nedaug pasidarys daug,
daugybė sukelia painiavą;
todėl išminčius laikosi vienumo
ir tampa kitiems pavyzdžiu;
jis nepasirodo,
tačiau yra matomas;
jis nenori likti teisiu,
tačiau jo teisumas akivaizdus;
jis nesididžiuoja nuopelnais,
tačiau yra nusipelnęs;
jis neišskiria savęs iš kitų,
tačiau savaime turi pirmenybę;

kas su niekuo nesiginčija,
tas yra neginčijamas nugalėtojas;

senovėj žmonės sakydavo:
netobulas taps tobulu,
tai ne tuščios šnekos,
kas iš tikrųjų taps tobulu,
tam visa paklus.

23

Negirdima gamtos kalba;
gūsiuotas vėjas nepučia visą rytą,
smarkus lietus nepliaupia ištisą dieną;
kas sukelia vėją ir lietų ?
dangus ir žemė;
net dangus ir žemė nieko pastovaus nesukuria,
o žmogus - tuo labiau;

tačiau tas, kuris seka Dao,
susijungia su Dao,
kas seka De,
susijungia su De,
kas jų netenka,
susijungia su savo netektim;

kas susijungia su Dao,
tą mielai priima Dao,
kas susijungia su De,
tą mielai priima De,
kas susijungia su savo netektim,
tą pasiglemžia netektis;

kai trūksta pasitikėjimo -
prabyla įtarumas.

24

Kas stovi ant pirštų galų, neilgai išstovės;
kas žengia dideliais žingsniais, toli nenueis;
kas mėgsta pasirodyti, to nepastebi;
kas laiko save teisiu, to negirdi;
kas giriasi nuopelnais, nieko vertingo nesukuria;
kas aukština pats save, praranda pirmenybę;
remiantis Dao, visa tai reiškia:
ryti, o ne valgyti, stypčioti, o ne vaikščioti;
tokiais bjaurisi visos būtybės;
kas laikosi Dao -
niekada šitaip nepasielgs.

25

Yra esybė, atsiradusi iš chaoso,
gimus anksčiau už dangų ir žemę -
vienumoj tyli, bekraštė,
susitelkusi savyje, nekintanti;
ji sukasi ratu ir nepavargsta,
ją galima pavadinti visatos pramote;
aš nežinau jos vardo,
vadinu ją Dao;
norėdamas ją apibūdinti,
vadinu didele;
jeigu ji didelė - tai turi pradžią,
jeigu turi pradžią - tai yra tolima;
tolima , bet grįžtanti atgalios;
štai todėl Dao - didingas,
dangus - didingas,
žemė - didinga,
ir karalius - didingas;
pasaulyje yra keturi didingieji,
vienas jų - valdovas;
žmogus paklūsta žemei,
žemė paklūsta dangui,
dangus paklūsta Dao,
Dao - pačiam sau.

26

Sunkus yra lengvo šaknis,
ramybė - susijaudinimo valdovė;
todėl išminčius neišklysta iš savo kelio
ir niekada nevengia sunkumų,
o jei sulaukia pagarbos ir šlovės,
lieka abejingas;

kaip gali galingas valdovas
lengvabūdiškai žiūrėt į pasaulį ?
lengvabūdžiui išslys iš po kojų žemė,
susijaudinęs praras valdžią.

27

Puikiai eina, kas nepalieka pėdų;
gerai kalba, kas kalba be klaidų;
gerai skaičiuoja, kas skaičiuoja be pagaliukų;
gerai rakina, kas be spynos neatidaromai užrakina;
gerai riša, kas be virvės neatrišamai suriša;
išminčius sumaniai saugoja žmones -
kiekvieną pastebi;
sumaniai saugoja daiktus -
kiekvieną pastebi;
aš tai vadinu šviesos pažinimu;

nes dorasis yra nedorėliui mokytojas,
nedorėlis dorajam - mokinys;
kas nevertina savo mokytojo,
kas nemyli savo mokinio,
tas pasiklysta, kad ir koks protingas būtų;
aš tai vadinu esme.

28

Vyriška išmintis,
moteriškas atsargumas -
šitaip tampama pasaulio upe;
kas tampa pasaulio upe,
tas De niekada neapleidžia
ir sugrįžta atgal į kūdikystę;

kas suvokia šviesą,
tas saugoja tamsą -
šitaip tampama pasaulio matu;
kas tampa pasaulio matu,
tas niekada nenukrypsta nuo De
ir grįžta atgal į pirmapradė pavidalą;

pašlovinta išmintis,
neišgarsintas atsargumas -
šitaip tampama pasaulio matu;
kas tampa pasaulio matu,
tas niekada nenukrypsta nuo De
ir grįžta atgal į pirmapradį pavidalą;

pašlovinta išmintis,
neišgarsintas atsargumas -
šitaip tampama pasaulio slėniu;
kas tampa pasaulio slėniu,
tas visada sklidinas De
ir sugrįžta atgal į pirmykštę prigimtį;

kai suardoma pirmykštė prigimtis,
ji tampa įrankiu;
jeigu jį naudoja išminčius,
jis tarnauja valstybei -
ir didžioji tvarka niekada nežlunga.

29

Kas trokšta
jėga užvaldyti karalystę,
sakau jums, beprasmės jo pastangos !
karalystė - kaip aukų indas:
jis neliečiamas,
kas jį paliečia - sudaužo,
kas pačiumpa - praranda;

daiktų yra visokių:
vieni eina, kiti seka iš paskos,
vieni dvelkia, kiti pučia,
vieni sutvirtėja, kiti subliūkšta,
vieni kuria, kiti griauna;

todėl išminčius atsisako gausos,
apstumo,
pertekliaus.

30

Kas tarnauja valdovui tarnaudamas Dao,
tas be ginklo priverčia paklust karalystę,
nes ginklai gali atsisukt prieš smogėją;

kur gyvena kareivių,
ten veši erškėčių brūzgynai;
paskui dideles armijas
slenka badmečiai;
pasiekei pergalę ir sustok,
nedrįsk būti tironu;
laimėjai ir neišpuik,
laimėjai ir nesigirk,
laimėjai ir nesididžiuok pergale;
tapai nugalėtoju, nes buvai priverstas,
nugalėjai ne tam, kad kitus pavergtum;

kas piktnaudžiauja jėga - žlunga,
vadinasi, nusižengia Dao;
kas jam nusižengia - anksti miršta.

31

Baisus įrankis ginklai;
kuo geresni, tuo baisesni;
jie atneša nelaimes, todėl visi jų nekenčia;
kas tarnauja Dao, niekada jų negarbina;
taikos metu kilnusis pasišvenčia kilniam darbui,
o jei griebiasi ginklo,
moka jį vertinti;
baisus įrankis ginklai,
tai ne kilniojo įrankis,
tik priverstas jis griebiasi ginklo,
labiausiai vertina abejingą ramybę;
jeigu laimi, pergalė jo nedžiugina;
kas džiaugiasi pergale,
tą užvaldęs noras žudyti,
o ką užvaldęs noras žudyti,
tas niekada neprimes savo valios pasauliui;

tik taikus darbas atneša laimę,
karo amatas neša nelaimes;
jeigu kairėje atsistoja sparninis,
dešinėje - stiprus karvedys,
ruoškitės šermenims;
gedulu, raudomis paminėkit
nukautus pulkus,
per šermenis švęskite pergalę !

32

Dao yra amžinas ir bevardis,
dorybė atrodo menka,
tačiau niekas pasaulyje neįstengia
jos pavergti;

jei valdovai ir diduomenė bent kiek laikytųs doros,
į juos bematant suplūstų daiktų įvairovė,
laimingai susijungtų dangus su žeme
ir atsiųstų palaimingąją rasą,
ir žmonių giminė be prievartos grįžtų lygybėn;

kai imta vardais atskirti daiktus,
vardai įsigalėjo;

tačiau yra žmonių, kurie moka juos tramdyti,
kas moka juos tramdyti, išvengia pavojų;
pasaulyje esantis Dao prilygsta jūrai,
į kurią suteka visos upės.

33

Kas pažįsta kitus - protingas,
kas pažįsta save - išmintingas,
kas nugali kitus - galingas,
kas nugali save - neįveikiamas,
kas turi saiką - turtingas,
kas atkakliai veikia - stipriavalis,
kas nepraranda savo esmės - ilgaamžis,
kas miręs neužmirštamas - nemirtingas.

34

Dao viską užtvindo,
sklinda į visas puses;
Dao pagimdo visus daiktus,
ir jie klusniai auga;
jis daro savo darbą, bet nenori nei vardo, nei turto;
jis rengia ir maitina visus daiktus,
bet nenori būt jų valdovu;
sau jis niekada nieko netrokšta,
todėl jį galima pavadinti mažu;
pas jį sugrįžta visi daiktai,
tačiau jis niekada nenori būti jų valdovu,
todėl jį galima pavadinti dideliu;
jis niekada nematavo savo didumo;
dėl to ir yra didelis.

35

Kas seka didžiuoju Dao,
prie to plūsta visos būtybės,
veržte prie jo veržiasi, bet žalos nepatiria,
o suranda ramybę ir taiką;
stabteli pakeleivis, suviliotas skambios dainos
ir gardaus valgio kvapsnio;

tačiau Dao neturi skonio;
akys žiūri į jį ir nieko nemato,
ausys klausosi jo ir nieko negirdi;
kas veikia pagal jį - tam niekas nekliudo.

36

Ką nori susiaurinti,
turi praplėsti;
ką nori susilpninti,
turi sustiprinti;
ką nori numesti,
turi pakelti;
kai nori imti,
turi duoti;
tai vadinu nesuvokiamo suvokimu;
minkštas nugali kietą,
žuvis nepalieka gelmių;
žmonėms negalima rodyt aštrių valstybės ginklų.

37

Dao nieko neveikia, tačiau viską padaro;
jei karaliai ir diduomenė mokėtų jį saugoti,
visos būtybės pasikeistų,
pasikeistų ir vystytųsi;
aš jas valdyčiau dora, kuriai nereikia vardo;
dorai vardo nereikia;
atsisakiusios norų,
jos patirtų ramybę,
ir pasaulyje savaime atsirastų tvarka.

38

Aukščiausias De nieko nežino apie De,
todėl De išlieka;
žemiausias De nori išsaugoti savąjį De,
todėl savąjį De praranda;
aukščiausias De yra neveiklus,
todėl jis nieko neveikia;
žemiausias De yra veiklus,
todėl jis turi ką veikti;
aukščiausias gėris yra veiklus,
todėl jis nieko nedaro;
aukščiausias padorumas yra veiklus,
todėl jis turi ką veikti;
sukurtos didingos apeigos
nesusilaukia atgarsio,
jei liepiama prievarta jų laikytis;

šitaip buvo prarastas Dao,
po jo atsirado De;
paskui buvo prarastas De,
po jo atsirado gėris;
paskui buvo prarastas gėris,
po jo atsirado padorumas;
vėliau buvo prarastas padorumas,
tada atsirado apeigos;
apeigos pražudė ištikimybę ir pasitikėjimą,
ir galvą pakėlė nesantaika;

gudruoliai - tai tuščiažiedis Dao
ir visų apgaulių pradžia;

todėl didis žmogus siekia tapsmo,
o ne pražūties,
jis skina vaisių, o ne tuščią žiedą -
atmeta pastarąjį ir pasirenka pirmąjį.

39

Senų senovėje buvo vienovė:
dangus nusigiedrijo,
žemė aprimo,
dvasios įgavo kerėjimo galią,
slėniai sužaliavo,
atsirado būtybių gaji įvairovė,
karaliai ir diduomenė tapo pasaulio matu -
visą tai sukūrė vienovė;

jei dangus apsiniaukęs, jis gali pratrūkti;
jei žemė nerami, ji gali įdubti;
jei dvasios netenka kerėjimo galios - nusilpsta;
jei slėniai neturi žalumos - išdžiūsta;
jei būtybių įvairovei trūksta gyvasties, ji gali išnykti;
jei karaliai ir kunigaikščiai nepaiso kilnių idealų - žlunga;

prastuoliai yra kilmingųjų šaknis,
žemas yra aukšto pagrindas;
todėl net karaliai ir kunigaikščiai save vadina
“našlaičiais”, “našliais”, “prastuoliais”;
ką tai reiškia ? tai reiškia,
kad prastuoliai yra kilmingųjų šaknis !

išardžius ratus - vežimo nelieka;

atsisakykit skimbčiojančio nefrito,
būkit paprasti tarsi akmenys.

40

Dao judėjimas yra grįžimas,
Dao ypatybė - silpnumas;

iš esamo atsirado visi pasaulio daiktai,
o esamas gimė iš nesamo.

41

Išmintingas žmogus, išgirdęs apie Dao,
nedvejodamas seka juo;
vidutinybė, išgirdusi apie Dao,
dvejodama seka juo ir praranda;
neišmanėlis, išgirdęs apie Dao,
išjuokia jį,
bet Dao nebūtų Dao,
jei neišmanėlis jo neišjuoktų !

todėl sakoma:
kas supranta Dao, atrodo neprotingas;
kas skverbias į Dao, atrodo traukias atgal;
kas prilygsta Dao, atrodo klystantis;
aukščiausias De - tarsi giliausias slėnis;
skaisčiausias tyrumas - tartum dėmė;
plačiausias De atrodo labiausiai ribotas;
stipriausias De atrodo silpniausias;
pilniausias De atrodo tuščiausias;
didžiulis kvadratas atrodo bekampis;
didelis indas ilgai daromas;
stiprus garsas vos girdimas;
milžiniškas pavidalas atrodo beformis;
Dao - bevardis ir slėpiningas,
tačiau daiktam jis suteikia viską
ir juos tobulina.

42

Dao pagimdė vieną,
vienas pagimdė du,
du pagimdė tris,
iš trijų atsirado gausybė,
daugybė būtybių;
jas laiko In, jas gaubia Jan,
o vienija - visa apimantis Či;

žmonės nekenčia
našlaičių, našlių ir prastuolių,
ir vis dėlto kunigaikščiai vadina save
“našlaičiais”, “našliais” ir “prastuoliais”;
būtybėms būdinga viena:
kai jų sumažėja, jos ima daugintis,
kai prisiveisia - vėl sumažėja (pradeda nykti);

ko mokė kiti,
mokau ir aš:
tironas miršta
žiauria mirtim -
todėl ir tironas
man yra mokytojas.

43

Kiečiausią pasaulyje
nugali lanksčiausias,
pro neprasiskverbiamą
prasiskverbia beformis;

todėl aš žinau:
kai neveikiama prieš gamtą,
visos būtybės klesti;

tačiau šiame pasaulyje
labai retai sutinkamas
mokymas be žodžių -
neveik prieš gamtą.

44

Kas artimesnis - šlovė ar gyvenimas ?
kas brangesnis - gyvenimas ar turtas ?
kas labiau slegia - pelnas ar netekimas ?

taip jau būna:
kas daug nori, daug išleidžia,
dideli turtai - tušti aruodai;

kuklaus nieks nepažemins,
kas žino saiką, tam pavojus negresia, -
šitaip galima tapti amžinu.

45

Tobulybė tolygi netobulybei,
ji begalinė;
didžioji pilnybė panaši į tuštumą,
ji neišsenkanti;
tiesiausias tolygus kreivam,
sumaniausias - kvailiui,
iškalbingiausias - nebyliui;

judėjimas nugali šaltį,
ramybė nugali karštį,
rimtis grąžina pasauliui
reikiamą tvarką.

46

Kai pasaulyje viešpatauja Dao,
arkliai į laukus veža mėšlą;
kai pasaulyje trūksta Dao,
koviniai arkliai ganosi pievoj;

nėra didesnės nelaimės kaip norai,
nėra baisesnės bėdos kaip besotystė,
nėra didesnės klaidos kaip turto troškimas;
kas tenkinasi mažu -
tam visko pakanka.

47

Neišeidamas iš namų
išminčius žino viską,
nežiūrėdamas pro langą
regi dangaus Dao;

kuo toliau eini,
tuo mažiau žinai;
todėl išminčius niekur neina -
ir vis dėlto žino,
nieko nemato -
ir vis dėlto gali pasakyti daiktų vardus,
neveikia -
ir vis dėlto kuria.

48

Kas atsidėjęs mokosi, tas kasdien laimi;
kas pasišventęs Dao, tas kasdien praranda,
prarasdamas ir užmiršdamas
pamažu pasiekia neveikos būseną;
viskas padaroma,
kai nedaroma nieko nereikalinga;
tikrąją šalies valdžią
visada paimdavo neveiklieji;
kas daro žygdarbius -
nesugeba užgrobti krašto.

49

Išminčiaus širdis ne visada tokia pati:
jo širdį sudaro žmonių širdys,
garus jis vadina gerais,
tačiau gerais vadina ir negerus,
nes visų būtybių De - geras;
teisius jis vadina teisiais,
tačiau teisiais vadina ir neteisius,
nes visų būtybių De - teisus;
išminčius siekia, kad jo šalyje
visas širdis jungtų dora,
tada žmonėms vėl sugrįžtų rega ir klausa,
ir jis paverstų juos vaikais.

50

Gyvenimas ir mirtis lydi kiekvieną būtybę;
trims būtybėms iš dešimties skirta gyventi,
trims būtybėms iš dešimties skirta numirti,

tačiau tarp žmonių
trys iš dešimties
patys veržias į mirtį;
kodėl ?
nes jie per daug (gyvenime) daro;
girdėjau, kad tie,
kas moka saugoti savo gyvybę,
keliauja per kraštą nebijodami raganosio ir tigro;
jie be ginklo prasiskverbia pro ginkluotus pulkus,
jų nepersmeigia raganosis savo ragu,
tigras nesuleidžia į juos nagų,
kardas negali įsiskverbt į jų kūną;

kodėl ?
nes jie nepaiso mirtis.

51

Dao pagimdo daiktus,
De juos maitina,
daiktų pasaulis - formuoja,
energija - užbaigia;

todėl nėra daikto,
kuris negerbtų Dao ir nevertintų De;
Dao šlovinamas,
De saugomas,
nes jie niekada nenaudoja prievartos,
o leidžia daiktams vystytis taip,
kaip jiems dera;

Dao pagimdo,
De - maitina,
augina,
leidžia klestėt,
nokina
ir užbaigia;

(išminčius) leidžia jiems augti, bet jų nesisavina;
kuria, bet sau nieko nereikalauja;
saugoja, bet nevaldo;
tai vadinama Ziuen De - giliausiuoju De.

52

Visatos pradžia
pavadinta visatos pramote;
kas suvokia pramotę,
tas pažįsta ir jos vaikus;
kas pažįsta jos vaikus,
tas sugrįžta pas pramotę;
kas tvirtai jos laikosi,
tas nesužeidžiamas lig mirties;

kas sutramdo savo aistras,
užsklendžia išorės vartus -
to neslėgs jokia našta lig mirties;
kas aistroms duoda valią,
atsidedi išorės daiktams -
tas beviltiškai leidžia dienas lig mirties;

užuomazgos pažinimą vadinu aiškumu,
silpnumo išsaugojimą vadinu stiprybe;
kas su savo šviesa sugrįžta į šviesą -
tas niekada nepatirs kančių;
tai vadinu amžinųjų vertybių paisymu.

53

Kas įvaldo aukščiausiąją išmintį,
tas eina plačiuoju Dao keliu
ir baugščiai vengia šunkelių;
tiesus ir lygus didysis Dao kelias,
tačiau žmonės mėgsta takus;

jei kunigaikščių rūmai puošnūs,
tai aplinkiniai laukai - piktžolėti
ir javų klėtys tuščios;
kilmingieji dėvi blizgančius margus rūbus,
nešiojasi aštriai išgaląstus kardus,
jie pertekę valgių ir gėrimų,
jiems atgrįsę geriausi dalykai,
nuo pertekliaus jie nežino,
kur dėt brangenybes ir turtą;
aš visa tai vadinu “apgailėtina plėšikų puikybe” -
jų veikla nesusijus su Dao!

54

Tvirtai pastatyto nesugriausi,
stipriai paremto nenuversi -
sūnūs ir anūkai visada tai atmins;

tobulink Dao savyje,
ir De taps tikru;
tobulink Dao šeimoje,
ir De pagausės;
tobulink Dao kaime,
ir De paplis;
tobulink Dao šalyje,
ir De atneš vaisių;
tobulink Dao pasaulyje,
ir De bus visur;

pagal save spręsk apie kitus,
pagal namiškius spręsk apie šeimą,
pagal kaimiečius spręsk apie kaimą,
pagal gyventojus - apie šalį,
pagal pasaulio sutvėrimus - apie pasaulį;
iš kur aš žinau, kad pasaulis toks ?
dėka Dao, kuris yra manyje.

55

Kas išsaugoja tobulą De,
tas panašus į kūdikį:
jo negelia nuodingi vabzdžiai,
neužpuola žvėrys,
nekapoja paukščiai plėšrūnai;
kūdikio kaulai silpni,
sausgyslės trapios,
bet jis stipriai sugniaužia;
jis nieko nežino apie lyčių poravimąsi,
bet standėti linkus jo varpa
ir nevaržoma gyvybinė jo sėklos jėga;
jis rėkia nuo ryto iki vakaro -
ir neužkimsta;
jo vidinė darna nesutrikusi;
kas suvokia gausybės darną,
tas suvokia amžinybę,
atranda šviesą;
nelaimė ištinka tą, kurs gyvastį skatina smurtu, -
tokią dvasią vadinu ne galinga, o smurtine,
nes ji prievartauja gyvybines jėgas;

kas piktnaudžiauja jėga - žlunga,
vadinasi, nusižengia Dao;
kas jam nusižengia - anksti miršta.

56

Kas žino - nekalba,
kas kalba - nežino;

sutramdykit jusles,
užšaukit vartus,
gruoblėtą išlyginkit,
suraizgytą išpainiokit,
sumažinkit blizgesį,
pasijuskit dulkėm, -
tai vadinu giliausių giliausia vienove;

su ja negalima susigiminiuoti,
nuo jos negalima atsiriboti,
ji neduoda pelno,
neatneša nuostolių,
jos negalima išaukštinti,
negalima ir pažeminti -
tai kilniausia pasaulyje.

57

Šalis valdoma teisingumu ir saiku,
karas vykdomas klasta,
tačiau šalis nugalima be kovos;
iš kur aš žinau, kad pasaulis toks ?
štai iš kur:
kuo daugiau draudimų,
tuo vargingesni žmonės;
kuo daugiau aštrių ginklų,
tuo didesnė valstybėj nesantaika;
kuo nagingesni žmonės,
tuo gausiau neįprastų prekių;
kuo daugiau įstatymų,
tuo daugiau vagių ir plėšikų;
todėl išminčius sako:
aš nieko neveikiu, ir žmonės savaime pasikeičia;
aš esu ramus, ir žmonės žino saiką;
aš esu pasyvus, ir žmonės kuria gerovę;
aš neturiu troškimų, ir žmonės tampa dorais.

58

Kai vyriausybė nerangi,
žmonės patiklūs;
kai vyriausybė įžvalgi,
žmonės klastingi;
nelaimė remiasi laime,
laimė slypi nelaimėje;
kas žino jų ribą ?
kur tasai matas ?
nuosaikus tampa besaikiu,
geras - blogu;
nuo senų laikų žmonės klysta,
todėl išminčius yra pavyzdys,
bet jis nieko nesistengia paveikti,
gyvena dorą gyvenimą
ir savo dorumu nieko neužgauna,
eina tiesiu keliu
ir niekam nenori jo primesti;
jis spindi savo šviesa,
bet negeidžia blizgėti.

59

Jei nori valdyti šalį ir tarnauti dangui,
turėk saiką;
kas moka susilaikyti,
tas anksti paklūsta Dao;
kuo anksčiau jam paklūsta,
tuo labiau praturtina savąjį De;
kieno tobulas De,
nieks negali prieš tokį atsilaikyti;
jo jėga begalinė kaip Dao,
bet niekas jos neregi;
jis subrendęs valdyti šalį,
jis tikras motinos sūnus -
tikras žmonių valdovas;
jis ilgaamžis,
nes giliai įleidęs šaknis,
tvirtai atsirėmęs Dao,
kurio gyvenimas - amžinas.

60

Didelės valstybės valdymas
panašus į smulkių žuvelių kepimą;

kai šalis valdoma, remiantis Dao,
mirusiųjų dvasios nebedaro stebuklų,
tačiau burtų galios jos nepraranda,
jų kerai nesutrikdo žmonių;
žmonių netrikdo ne tik jų kerai,
bet ir išminčius;
jų De niekam nedaro žalos
ir drauge sugrįžta atgal į Dao.

61

Didelė valstybė - tai upės žiotys:
į jas viskas suteka
jose įkūnytas pasaulio moteriškumas;
moteriškas pradas savo ramybe visada nugali vyrišką,
ramybė moterišką pradą padaro žemesniu už vyrišką;
didelė valstybė nusileidžia mažai,
kad ją priimtų;
maža valstybė nusileidžia didelei,
kad didžioji priimtų;
viena nusileidžia, kad ją priimtų,
kita - kad būtų priimta;
didelė valstybė tenori padėti išmaitinti mažosios tautą,
mažoji valstybė tenori jai tarnauti;
šitaip kiekviena gauna, ko nori;
didelėms valstybėms derėtų
nusileisti.

62

Dao - visų daiktų saugotojas,
jis - lobis geriems,
prieglobstis blogiems;

gražiom kalbom galima šį tą išsiderėti,
oriu elgesiu galima kai ką pavergti;

kodėl blogieji
atmeta Dao ?

kai sostan atsisėda karalius
ir paskiriami trys ministrai,
neatneškit jiems brangių nefrito skeptrų,
tegul jie duoda priesaiką Dao;

kodėl senovėj taip vertino Dao ?
nes visi gaudavo, ko norėdavo,
nusikaltėlis galėjo išvengti bausmės;
todėl pasaulis vertino Dao.

63

Veik - bet nepakenk gamtai,
daryk - bet ne dėl darymo,
skanauk - bet ne tam, kad pajustum skonį;
didelis užauga iš menko, iš nedaug pasidaro daug;

už blogį atsilygink gerumu,
rūpinkis sunkiu, kol jis dar lengvas,
o dideliu - kol mažas,
nes sunkūs pasaulio dalykai atsiranda iš lengvų,
o dideli - iš mažų;
išminčius niekada nesiekia didelio,
todėl sukuria didelių dalykų;

kas lengvai pažada,
retai teištesi savo žodį;
kas pernelyg lengvabūdis,
tam reikia įveikt daug sunkumų,
išminčius nevengia sunkumų,
jis nėra lengvabūdis,
todėl jam nieko nėra sunkaus.

64

Ramų lengva laikyti,
dygstantį lengva nukreipti,
trapų lengva dalyti,
smulkų lengva paskleisti;
veik, kol įmanoma,
nukreipk, ko nesusipynė;
vos apglėbiamas medis
užauga iš rykštės;
devynaukštis bokštas
prasideda nuo molio krūvos;
tūkstantmylė kelionė - nuo pirmo žingsnio;
kas veikia - gadina,
kas laiko - praranda,
todėl išminčius nieko neveikia ir nieko nesugadina,
nieko nelaiko ir nieko nepraranda;
kai žmonės veikia,
jie dažnai viską meta prieš pat darbo galą;
kas darbo galą apmąsto kaip jo pradžią,
tas nieko nesugadins;
išminčius nenori norimo,
nevertina retų turtų,
mokosi iš nemokyto,
eina tuo keliu, kuriuo žmonės praėjo;
jis grąžina daiktams jų prigimtį
ir nedrįsta veikti prieš gamtą.

65

Senieji išminčiai, tarnaudami Dao,
žmones ne prusino,
o kvailino, pasitelkę Dao;
kai liaudis daug žino,
ją sunku valdyti;

kas valdo skleisdamas žinias,
tas apiplėšia savo šalį;
kas valdo neskleisdamas žinių,
tas atneša savo šaliai laimę;

du mokymai - du pavyzdžiai;
kas ištikimai jų laikosi,
tas suvokia Ziuen De - gilų ir tolimą;
tačiau didžioji gerovė pasiekiama tada,
kai grįžtama prie daiktų esmės.

66

Upės ir jūros viešpatauja virš lygumų,
nes teka žemyn;
būdamos žemesnės už lygumas,
jos didingai virš jų pakyla;

jei išminčius nori pakilt virš žmonių,
jis turi visiems nusižeminti;
jei nori stovėt žmonių priekyje,
turi atsistot jų gale;

išminčius stovi virš žmonių,
bet nėra jiems našta;
išminčius stovi žmonių priekyje,
bet žalos jiems nedaro;

žmonės džiaugsmingai jį aukština,
ir niekas neniurzga;
jis tampa neginčytinu nugalėtoju,
nes su niekuo nesiginčija.

67

Visi žmonės sako, kad mano Dao
didžiulis, tačiau beformis;
didumas jį daro beformiu;
jei jis turėtų formą,
būtų apgailėtinai mažas;

aš turiu tris lobius
ir gerai juos saugau:
pirmasis - gailestingumas,
antrasis - taupumas,
trečiasis - baimė išsiveržti į priekį;

kas jaučia gailestingumą, tas gali būti drąsus;
kas yra taupus, tas gali tapti dosniu;
kas nesibrauna į priekį, gali atsidurt visų priekyje;
kas negailestingas, tačiau drąsus,
kas netaupus, bet išlaidus,
kas veržias į priekį, užuot stojęs į galą,
tas miršta;

gailestingumas turi didelę jėgą:
mūšiui jis atneša pergalę,
gynybą padaro neįveikiamą;
jei katrą nori apsaugot dangus,
tą saugo gailestingumo jėga.

68

Tikras karvedys nekaringas,
tikras kovotojas nepiktas,
tikras nugalėtojas nesikivirčija,
tikras žmonių valdovas - nuolankus;
tai vadinu taikingojo De,
tai vadinu žmonių valdymo jėga,
tai aukščiausias Dao, kurs nuo senų senovės
prilygsta danui.

69

Strategai sako:
aš neišdrįsiu įžengt kaip valdovas, mieliau ateisiu kaip svečias;
verčiau per uolektį atsitrauksiu, nei per colį pasistumsiu;
tai žygiavimas į priekį nepuolant,
tai smūgis nejudinant rankos,
tai priešo išvarymas nejaučiant priešiškumo,
tai apsiginklavimas nenešiojant ginklų;

nėra didesnės nelaimės kaip neįvertintas priešas,
jis lengvai atims mano turtą;
kai varžosi lygūs priešininkai,
laimi gailestingasis.

70

Labai lengva suprasti mano žodžius,
labai lengva jais remiantis veikti,
ir vis dėlto niekas pasaulyje
jų nesupranta ir jais nesiremia;

kiekvienas žodis turi prasmę,
kaip kiekvienas veiksmas - veikėja,
tačiau žmonės šito nežino,
ir aš jiems esu nežinomas;

kuo mažiau apie mane žino,
tuo labiau kyla mano vertė;
todėl išminčius vilki ašutinę,
o širdyje slepia nefritą.

71

Kas supranta savo nežinojimą - didingas;
kas jį laiko žinojimu - ligonis;
tik tas pasveiksta,
kas suvokia savo ligą;

išminčius neserga,
nes jis suvokia savo ligą,
todėl ir neserga.

72

Kai žmonės nustoja bijot galingųjų,
grėsmingai ateina galybė;
nekankinkit žmonių,
nedarykit jų gyvenimo nepakenčiamu !
kas nedarys jų gyvenimo nepakenčiamu,
tas nepatirs žmonių neapykantos;

išminčius žino savo jėgą,
bet niekada pagyrūniškai jos nerodo;
jis žino savo vertę,
bet niekada savęs neaukština;
jis atsisako valdžios,
renkasi nuolankumą.

73

Kas drąsus ir karingas - žūva;
kas drąsus, bet nekaringas - gyvena;
štai dvi drąsos rūšys:
viena atneša naudą, kita - žalą;

kas žino, ko nekenčia dangus ir kodėl ?
net išminčiui sunku tai paaiškinti;

dangiškasis Dao nekariauja, bet visada laimi,
nekalba, bet visada moka atsakyti,
nieko nekviečia, ir visi savaime pas jį ateina,
jis ramus ir sugeba išmintingai valdyti;
dangaus tinklas - milžiniškas,
didžiulėm akim, bet pro jas nieks neišsprūsta.

74

Jei žmonės nebijo mirties,
ar mirtim juos išgąsdinsi ?
kol žmonės bijo mirties,
galima suimti ir nužudyti ramybės drumstėjus,
bet kas ryžtusi tokiam nuožmiam žingsniui ?

žudo tik tas, kas turi tam teisę,
kas stengiasi jį pakeisti -
panašus į mokinį,
kuris vietoj meistro užsimoja kirviu;
kas vietoj meistro užsimoja kirviu,
lengvai įsikerta ranką.

75

Žmonės badauja,
nes valdovai suryja per daug mokesčių,
todėl žmonės badauja:
liaudis būna užsispyrus,
nes valdovai pernelyg veiklūs ir ją trikdo,
todėl ji užsispyrus;
žmonės lengvai miršta,
nes valdovai per daug atsidėję gyvenimui,
todėl žmonės lengvai miršta;

tik tas moka vertint gyvenimą,
kas yra neveiklus ir jo netrikdo.

76

Ką tik gimusio žmogaus kūnas - švelnus ir silpnas,
o numirusio - sustingęs ir kietas;
ką tik gimę žvėrys ir augalai - švelnūs ir liauni,
o žuvę - kieti ir išdžiuvę;
kas numiręs, tas kietas ir sustingęs,
kas užgimęs, tas švelnus ir liaunas;

todėl kietas ir stiprus ginklas nenugali,
kietą ir stiprų medį nukerta kirvis;

stiprus ir didelis - grimzta,
o švelnus ir silpnas - kyla aukštyn.

77

Dangiškasis Dao panašus
į tempiamą lanką:
kai viršutinis galas palinksta,
apatinis - pakyla;
kai yra perteklius - nuimama,
kai yra nepriteklius - pridedama;

dangiškasis Dao sumažina perteklių,
kad būtų atsvertas nepriteklius;
visai kitaip elgiasi žmonės;
jei atima iš neturtingųjų
ir atiduoda turtingiesiems;
kas gali atiduot kitiems
savo perteklių ?
tik išminčius;

todėl išminčius
veikia ir nieko sau nereikalauja,
nesisavina savo žygdarbių
ir nenori šlovės.

78

Pasauly nieko nėra minkštesnio ir silpnesnio už vandenį;
vanduo nugali
kietą ir tvirtą
ir teka sau kaip tekėjęs;
silpnas nugali stiprų,
minkštas įveikia kietą;
tą žino visi,
bet kas taip elgiasi ?

išminčius sako:
kas prisiima krašto blogybes,
tas vertas būti valdovu;
kas prisiima krašto nelaimes,
tas vertas būti pasaulio viešpačiu;
teisingi žodžiai dažnai nesuvokiami.

79

Numaldžius didžiausią pyktį,
truputis jo vis dėlto lieka;
kaip jo atsikratyti ?

išminčius duoda pasižadėjimą
ir neskatina prievartos;
kas turi De, tas ištikimas pasižadėjimui,
kas jo neturi, tas didina lažą;

Dao nė su kuo nesigiminiuoja -
jis visada teisiųjų pusėje.

80

Valstybė turi būti maža, o žmonių - nedaug;
jei gausu ginklų, nereikia jų naudot !
mokykit žmones nebijoti mirties ir vengti didelių klajonių;
jei yra valčių ir vežimų,
nereikia į juos lipti;
jei yra šarvų ir ginklų,
nereikia jų rodyti;
panaikinkit įprastą raštą,
vėl išmokykit žmones rišti kipu mazgus;
tegul jų maistas būna gardus,
drabužiai - gražūs,
pirkelės - jaukios,
papročiai - smagūs,
tegul kaimyninės valstybės būna netoliese,
tegul girdis gaidžių giedojimas ir šunų lojimas,
tačiau ligi mirties
tegul niekas nevaikščioja pas kaimynus.

81

Teisingi žodžiai nėra gražūs,
gražūs žodžiai nėra tikri;

geri žmonės - neiškalbūs,
iškalbūs - negeri;

žinantys neįrodinėja,
įrodinėjantys - nežino;

išminčius nieko sau nekaupia,
jis tarnauja kitiems -
ir jo turtas didėja,
jis duoda kitiems -
ir jo turtas gausėja;
dangiškasis Dao
neša naudą ir niekam nedaro žalos;

išminčiaus Dao
veikia ir su niekuo nesivaidija.

Iš vokiečių kalbos vertė Zita Mažeikaitė

[HEADING=2]Mokymo pėdos - Dhammapada[/HEADING]


[IMG alt="dhammapada"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/50ce42640a855c11a4f85f0dfc80fd2f26cdff37_2_690x375.jpeg[/IMG]
dhammapada735×400 31.8 KB


Dhammapada (pažodžiui “Posmai apie Dhammą” arba “Įstatymo pėdos”) – autoritetingiausias ir sakraliausias budizmo kūrinys, dažnai vadinamas ankstyvojo theravados budizmo biblija, tai liudija jo reikšmę ir įtaką visoje Azijos budizmo istorijoje. Nedidelis, užrašytas 423 glaustais aforistiniais posmais budizmui šventa pali kalba, šis kūrinys yra ir senosios indų literatūros šedevras, daugiau nei du tūkstantmečius perduodamas sakytine ir rašytine forma kaip budistinio pali kanono Tripitakos (“Trys pintinės”) antrojo rinkinio Sutta-pitakos dalis. Tradicija byloja, kad jį sudaro įvairiomis progomis pasakyti paties Budos žodžiai ir jame populiariai išdėstyti kertiniai ir pasauliečiams, ir vienuoliams skirti ankstyvojo budizmo moraliniai principai. Kūrinys gerai žinomas vėlesniuose budistiniuose tibetiečių, kinų, japonų, mongolų ir sanskrito kanonuose ir daug kartų verstas į bemaž visas Europos kalbas.

I skyrius Poriniai posmai (Yamakavaggo)

(1). Dhammas lemia protas; protas jų valdovas, proto jos sukurtos. Kas kalba ir veikia iš netyro proto, tą nuolat kančia lydi -kaip ratai vadelėtoją.

(2). Dhammas lemia protas; protas jų valdovas, proto jos sukurtos. Kas kalba ir veikia iš tyro proto, tą nuolat lydi laimė - tarsi neatsiliekantis šešėlis.

(3). „Jis įžeidė mane, apiplėšė, man trenkė, nugalėjo“, - neras ramybės niekuomet, kas tokias mintis puoselėja.

(4). „Jis įžeidė mane, apiplėšė, man trenkė, nugalėjo“, - kas šitokių minčių nepuoselėja, tas bemat nurims.

(5). Nes niekuomet šiame pasauly neapykanta neužgesina neapykantos; tik liovusis nekęsti ji užgęsta. Toks amžinasis dėsnis.

(6). Kiti nė nenumano, kad šiame pasaulyje save privalome sutramdyt; kas žino tai, iškart nurimsta.

(7). Kas gyvas malonumais, nesuvaldo juslių, be saiko valgo, tingi ir nėra žvalus, tokį lengvai įveikia Mara - kaip viesulas gležną medelį suniokoja.

(8). Kas gyvas ne tik malonumais, jusles savo tramdo, valgo saikingai, kas tvirto tikėjimo, kupinas ryžto, tokio neįveikia Mara -kaip vėtra neįveikia kalnų uolos.

(9). Kas tik užsimeta geltoną rūbą, bet neišsikuopia ir nepažįsta nei tiesos, nei susitramdo, tas nėra vertas jo dėvėti.

(10). Tačiau kas jau išsikuopė, susitelkė dorybėje, save sutramdė ir seka tiesa, tas tapo vertas apdaro geltono.

(11). Kas esmę laiko neesminga, o neesminga mano esant esmę tas nepatirs tiesos, nes veda jį klaidingos mintys.

(12). Kas esmę ir laiko esme, o neesminga - neesmingu, tas ties; patirs, nes veda jį teisingos mintys.

(13). Kaip kad prasismelkia lietus pro blogai dengtą stogą, taip netramdomą protą prasiskverbia aistros.

(14). Kaip neprasismelkia lietus pro gerai dengtą stogą, taif neprasiskverbia aistros į sutramdytą protą.

(15). Ir šiapus sielvartauja, ir anapus, abiejuose pasauliuos sielvartauja piktavalis; kenčia ir liūdi, regėdamas savo darbi] [pasėtą] blogį.

(16). Ir šiapus džiaugias, ir anapus, abiejuose pasauliuos džiaugias doras; jis džiaugiasi, regėdamas savo gerų darbų vaisius.

(17). Ir šiapus kenčia, ir anapus, abiejuose pasauliuos kenčia piktavalis, suvokdamas: „Aš pats pasėjau šitą blogį“. O dar labiau kentės atgimęs skausmo kraštuose.

(18). Ir šiapus laimė, ir anapus, abiejuose pasauliuose laimingas doras, pagalvojęs: „Aš pats pasėjau šitą gėrį“. O dar didesnė laimė jam atgimt palaimos kraštuose.

(19). Kas gieda šventraščius vieną po kito nepaliaudamas, tačiau, neapdairus, nė vienu neseka, yra tarsi piemuo, skaičiuojantis svetimas karves. Ne toks tikrasis atsiskyrėlis.

(20). Kad ir nedaug giedojęs šventraščių, užtat atidžiai seka Dhamma, aistrų ir neapykantos, ir sumaišties atsižadėjęs, pažinimu
teisingu, laisvu protu remiasi, prie nieko nebeprisirišdamas nei šiapus, nei anapus, - štai toks yra tikrasis atsiskyrėlis.

II skyrius Apie budrumą (Appamadavaggo)

(21). Budrumas - kelias į nemirtingumą; išsiblaškymas veda į mirtį. Kas būdrauja, nemiršta; nedėmesingieji - gyvena tarsi mirę.

(22). Tai gerai žinodami, išminčiai nuolat būdrauja, budrumas -jų džiaugsmo šaltinis; džiaugsmu dalijasi kilnieji.

(23). Susitelkę ir ištvermingi, atkaklūs ir išmintingi jie pasiekia nibhaną - nelygstamą rimtį.

(24). Kas narsus ir dėmesingas, gerais darbais garsus ir santūrus, kas atidus ir seka Dhamma, to šlovė tik auga.

(25). Tegu išminčius pasiryžimu ir budrumu, santūrumu ir susitramdymu sukurs sau salą, kurios jokie jau potvyniai nebeužlies.

(26). Kvailiai ir neišmanėliai - jie pasiduoda išsiblaškymui; išminčiai kaip didžiausią turtą saugo savąjį budrumą.

(27). Venk išsiblaškymo, aistroms nepasiduok ir juslių malonumams; tik tas patirs Didįjį Džiaugsmą, kas susitelkęs ir budrus.

(28). Kai išmintingas budrumu įveikia išsiblaškymą, jis, žengdamas į rūmus išminties, be liūdesio į sielvartaujančiuosius žvelgia. Žvelgia išminčius į kvailius kaip kad ant kalno stovintis į slėny įsikūrusius.

(29). Budrus tarp išsiblaškiusių, žvalus tarp snūduriuojančių - aplenkia jis [visus] kaip seną kuiną eiklus žirgas.

(30). Ir Maghavanas budrumu tapo vyriausiu dievu.
[Dievai] budrumą šlovina, o išsiblaškymas tik pasmerkimo vertas.

(31). Vienuolis, kuris džiaugias budrumu ir budriai saugos išsiblaškymo, smarkiai veržias pirmyn tarsi liepsna, sudeginanti pančius - visus, plonus ir kuo storiausius.

(32). Vienuoliui, kuris džiaugias budrumu ir budriai saugos išsiblaškymo, nebegresia nupulti, jis jau tikrai arti nibbanos.

III skyrius Apie mintį (Cittavaggo)

(33). Kaip strėlę šaulys tegu mintį išminčius nutaiko - plūstančią, trapią, neklusnią, sunkiai suvaldomą.

(34). Virpa mintis it žuvis, ištraukta iš gelmės ir nusviesta ant kranto, mėgindama ištrūkt iš Maros gniaužtų.

(35). Išties verta sutramdyt nepastovią, klajojančią be vietos, palaidą savo mintį; sutramdyta mintis į gėrį veda.

(36). Tesergi mintį išminčius, nematomą, nuklystančią, kur užsimanius; prijunkyta mintis į gėrį veda.

(37). Tas išsilaisvina iš Maros gniaužtų, kas prijaukina savo mintį, toli nuklystančią vienišę, bekūnę, slypinčią širdy.

(38). Tam nepražysta išmintis, kieno mintis nėra tvirta, kas nepažino Dhammos, kas tikėjimo trapaus.

(39). Tas nepažįsta baimės, kieno mintis, nedrumsčiama ir nesujudinama, išsivadavusi nuo [dualizmo] gėrio-blogio, nuolat budi.

(40). Žinodamas, jog kūnas šis - [trapus] tarsi ąsotis, ir iš minties sau neįveikiamą tvirtovę pasistatęs, jis išminties kardu tepuola Marą ir, neprisirišdamas, tesaugo savo pergalės laimikį.

(41). Deja, nebeilgai šiam kūnui žemėje gyventi - atmestam, be gyvasties ženklų, nereikalingam it stuobrys.

(42). Kad ir ką blogo priešas priešui, piktas piktam padarytų, daug kenksmingesnė į blogį nukreipta mintis.

(43). Kad ir ką gero motina ar tėvas, arba giminaitis padarytų, daug veiksmingesnė į gėrį nukreipta mintis.

IV skyrius Apie gėles (Puppahvaggo)

(44). Kas įveiks šį pasaulį ir Jamos bei dievų valdas? Kas suras gražiai skelbtą Dhammos kelią, kaip kad patyręs [vėrinių pynėjas] randa gėlę?

(45). Sekėjas įveiks šį pasaulį ir Jamos bei dievų valdas. Sekėjas suras gražiai skelbtą Dhammos kelią, kaip kad patyręs [vėrinių pynėjas] randa gėlę.

(46). Žinodamas, jog kūnas šis tėra tarsi ištirpstanti puta, tarsi miražas, teeina jis, nematomas mirties valdovo, atmušdamas Maros gėlių strėles.

(47). Jei žmogaus protas sumaištingas, net gėles skabant jį pasiglemžia mirtis - taip potvynis nuplauna miegantį kaimelį.

(48). Jei žmogaus protas sumaištingas, troškimai nepasotinami, net gėles skabant j į pasiglemžia mirtis.

(49). Tebus išminčius tarsi bitė, kuri, kai medų renka, nei žiedo spalvai, nei jo kvapui nepakenkia.

(50). Ne į kitų klaidas, ne į jų blogus ar nepadarytus darbus te žiūri jis, o tik į tai, ką pats padarė arba nepadarė.

(51). Net gražūs žodžiai, jei jų nesilaikoma, tėra tušti, bevaisiai -jie kaip graži ryškių spalvų gėlė be kvapo.

(52). Bet gražūs žodžiai, kurių laikomasi, duoda vaisių - jie kaip graži, ryškių spalvų ir kvepianti gėlė.

(53). Žydinčioj pievoj galima nupinti daug vainikų mirtingasis gimęs daug gerų darbų atlikti gali.

(54). Prieš vėją gėlės nekvepia, kad ir sandalmedis, tagara ar jazminas, bet net prieš vėją jaučiama dorybė. Geras žmogus taip jaučiamas visur.

(55). Sandalmedis, tagara, lotosas, jazminas - nė vienas neprilygs dorybės kvapui.

(56). Prėskas tėra sandalmedžio, tagaros kvapas - dievams dorybės kvapas maloniausias.

(57). Neranda Mara tų takų, kuriais keliauja kilnūs, dėmesingi, tikru pažinimu išsivadavę.

(58). Kaip dumblo krūvoje, išverstoje ant kelio, gali išdygti lotosas, savo saldžiu kvapu taip džiuginantis širdį,

(59). taip tarp netikusių aklų mirtingųjų išmintimi žėri nu-budusiojo Budos mokinys.

V skyrius Apie kvailius (Balavago)

(60). Ilga naktis nemiegančiam, ilgas kelias pavargusiam, ilga samsara kvailiui, nežinančiam tikrosios Dhammos.

(61). Jeigu keleivis nesutiks tokio, kaip jis, arba geresnio, teeina vienišas ir tvirtas: anokia bičiulystė su kvailiais.

(62). „Mano vaikai ir mano turtas", - galvoja susirūpinęs kvailys. Bet pats sau nepriklauso! Kaipgi tuomet vaikai? Kaip turtas?

(63). Kvailys, kuris savo kvailumą suvokė, - išminčius; o tas kvailys, kuris save išminčium laiko, pelnytai laikomas kvailiu.

(64). Nesužinos kvailys tiesos net su išminčiumi gyvenimą prabuvęs, kaip šaukštas nesužino aštraus putros skonio.

(65). Bet išmintingas, vos akimirką su žinančiu bendravęs, iškart tiesą patirs, kaip patiria liežuvis aštrų putros skonį.

(66). Kvailiai nesusivokę elgias patys su savim tarsi su priešu, piktadarystes sėja, kurių vaisiai kartūs.

(67). Prasti darbai, kuriuos padarius tenka atgailauti, pelną skaičiuojant ašaromis, raudant.

(68). Geri darbai, kuriuos padarius atgailaut netenka, kurie užpelno džiaugsmą, pasitenkinimą.

(69). Kol blogis neprinokęs, kvailys jį mano esant medumi, o kai prinoksta blogio vaisiai - sielvartauja.

(70). Kvailys, nors diena iš dienos, mėnuo iš mėnesio su kušos žole maistą valgys, nevertas bus pažinusiųjų Dhammą net šešioliktos dalies.

(71). Pienas sugyžta neiškart, taip neiškart prinoksta ir pikto darbo vaisiai; jo piktas darbas seka paskui kvailį tarsi po pelenais rusenanti ugnis.

(72). Jeigu kvailys, savo paties nelaimei, žinių įgyja, jos perskelia jam galvą ir jo gerą dalią sunaikina.

(73). Jis gali užsigeisti padėties, nepriderančios jam, norėt pirmauti tarp vienuolių, turėti vienuolyne įtakos, būt gerbiamas šeimų garbingų.

(74). „Težino pasauliečiai ir vienuoliai - visa tai mano padaryta. Tegu jie nuo manęs priklauso savo darbuose", - tokie kvailio ketinimai, o jo troškimai ir puikybė nuolat auga.

(75). Tačiau juk vienas kelias veda į turtus, o visai kitas - į nibbaną. Žinodamas tai Budos mokinys, vienuoliai, nesimėgauja garbe -jis džiaugiasi vienatve.

VI skyrius Apie išminčius (Panditavaggo)

(76). Jei tau pavyks sutikt išminčių, kuris parodys ir supeiks tavo ydas, juo sek tarsi parodžiusiu tau lobį. Juk ne blogiau, o tik geriau bus tam, kas tokiu seks.

(77). Tegu jis perspės ir patars, nuo blogio sulaikys. Geriems toks mielas, nekenčiamas piktųjų.

(78). Nesusidėkite su niekšais, su piktais žmonėm. Tik su dorais bendraukite, draugaukit su geriausiais.

(79). Išminčius skaidraus proto, kuris Dhamma gėrisi, laimingai toks gyvena - jį visad Dhamma džiugina, kilniųjų skelbiama.

(80). Kanalus tiesiantys nukreipia vandenį, šaulys nutaiko strėlę, dailidei medis pasiduoda, išminčius tramdo pats save.

(81). Kaip vėtra neišjudina tvirtos uolos, taip ir išminčius nesutrinka peikiamas arba pagirtas.

(82). Išgirdęs Dhamma išmintingas tarsi tvenkinys nurimsta -gilus, skaidrus, nedrumsčiamas.

(83). Dori eina savo keliu nepaisydami nieko, netg nepritekliaus kankinami jie nedejuoja. Ar juos sėkmė, ar negand: ištinka, jie neparodo šito.

(84). Nei sau, nei kam kitam nelinki jis sūnaus, turto ne karalystės. Nesiekia nedorai sėkmės. Tebus jisai kilnus, teisinga: išmintingas.

(85). Nedaugelis pasiekia kitą krantą. Visi kiti tik kuičia šiame.

VII skyrius Apie arahantus (Arahantavaggo)

(90). Kelionę savo baigę, iš liūdesio išsivadavę, numetę visus pančius -jų jau nebekrečia aistrų drugys.

(91). Budrūs save sutramdo, namų jaukumas jų netraukia, kaip gulbės tvenkinį palieka jie savo būstus.

(92). Jie atsargų nekaupia, maitinasi saikingai, jų prieglobstis -nesąlygota, neribota laisvė. Jų kelią, tarsi paukščių erdvėje, sunku suvokti.

(93). Kas purvą išsivalė, kas nebevergauja maistui, kam tapo prieglobsčiu nesąlygota, neribota laisvė - to kelią, tarsi paukščio erdvėje, sunku suvokti.

(94). Netgi dievai pavydi tam, kas pojūčius sutramdo tarsi vadelėtojas žirgus, kas nuo puikybės laisvas ir nuo teršalų.

(95). Lyg žemė neišjudinamas, tvirtas tarsi Indros stulpas, tyras it pratekantis tvenkinys -jam nebėra samsaros.

(96). Romus jis, kas save sutramdė, jo mintys taikios, taikūs žodžiai ir darbai. Jis laisvas jau - teisingo pažinimo išvaduotas.

(97). Kas jau nebetiki, pažinęs nesukurta, sutraukė atgimimų pančius, nelaukia atsitiktinumų, pamynęs troškimus, tas - tobuliausias iš žmonių.

(98). Kur tik gyventų arahantas, slėny ar kalnuos, kaimelyje ar girioj, - laiminga ta vieta.

(99). Laimingos girios! Džiaugiasi romieji čia, kurie nebe-
medžioja malonumų. Kiti neranda čia, kuo džiaugtis.

VIII skyrius Apie tūkstantį (Sahassavaggo)

(100). Vienas reikšmingas žodis, kurį išgirdęs nurimsti, geriau už tūkstantį žosmių, iš nereikšmingų žodžių suraizgytų.

(101). Vienintelis posmelis, kurį išgirdęs nurimsti, geriau už tūkstantį eilių, iš nereikšmingų žodžių suraizgytų.

(102). Viena eilutė Dhammos, kurią išgirdęs nurimsti, geriau už šimtą himnų sugiedotų, iš nereikšmingų žodžių suregztų.

(103). Jei vienas mūšyje tūkstantįkart įveiktų tūkstantį, o kitas nugalėtų save vieną, tai būtent šis būtų didžiausias mūšio nugalėtojas.

(104). Išties, save įveikti, apribojus ir sutramdžius, geriau nei nugalėt kitus.

(105). Nei deivės su gandharvais, nei Mara ar net Brahma šios pergalės nebegalės atimti iš žmogaus.

(106). Jei vienas šimtą metų, mėnuo iš mėnesio po tūkstantį aukų aukotų, o kitas vos akimirką pagerbs tobulinantįjį save, tai tokia pagarba, išties, vertesnė už visas per šimtmečius aukas.

(107). Jeigu žmogus, girioje šimtą metų kurstęs šventą ugnį, vos tik akimirką pagerbs tobulinantįjį save, tai tokia pagarba, išties, vertesnė už visas per šimtmečius aukas.

(108). Kad ir ką ištisus metus žmogus aukotų, šiame pasauly nuopelnų tetrokšdamas, neverta tai net ketvirtos dalies tos pagarbos, kuri skirta kilniesiems.

(109). Kas bus kuklus ir visada gerbs vyresniuosius, to keturios savybės sužydės: ilgas gyvenimas, dailumas, laimė ir galia.

(110). Viena doro ir sutelkto gyvenimo diena - daug vertingesnė net už šimtmetį gyvenimo palaido, išblaškyto.

(111). Viena išminčiaus susitelkusio gyvenimo diena - daug vertingesnė net už šimtą metų neišmanėlio gyvenimo palaido.

(112). Viena veržlaus gyvenimo diena - daug vertingesnė net už šimtmetį gyvenimo tingaus ir abejingo.

(113) Viena gyvenimo diena pradžią ir pabaigą regėjusio -daug vertingesnė net už šimtmetį gyvenimo pradžios ir pabaigos nemačiusiojo.

(114). Viena gyvenimo diena išvydusio nemirtingumą- daug vertingesnė net už visą amžių to, kuris nemirtingumo neregėjo.

(115). Viena gyvenimo diena išgirdusio aukščiausią Dhammą - daug vertingesnė net už visą amžių to, kas Dhammos negirdėjo.

IX skyrius Apie blogi (Papavaggo)

(116). Skubėk sėt gėrį, sulaikyk mintis nuo blogio, nes gėriui vangus protas blogiu pasimėgaut greitas.

(117). Net jei padarė žmogus blogą darbą, tegu nebekartoja jo, tevengia tokių savo polinkių. Blogio susikaupimas - priežastis kančių.

(118). O jei žmogus padarė gerą darbą, tegu jį pakartoja vėl, tepuoselėja tokius savo polinkius. Gėrio susikaupimas - džiaugsmo priežastis.

(119). Net piktavaliui sekasi, kol neprinoko vaisiai jo blogų darbų; vaisiams prinokus, jį ištinka blogis.

(120). Netgi doram nesiseka, kol neprinoko vaisiai jo gerų darbų; vaisiams prinokus, jį ištinka gėris.

(121). Į blogį lengvabūdiškai nemok ranka: „Manęs jis nepasieks!“ Lašas po lašo perpildo ąsotį - taip palengva ir blogis kvailį užvaldys.

(122). Į gėrį lengvabūdiškai nemok ranka: „Jis nepasieks manęs!“ Lašas po lašo perpildo ąsotį - taip palengva ir gėris apims išmintingą.

(123). Tegu jis vengia blogio taip, kaip pasiturintis pirklys be tinkamos sargybos vengia pavojingo kelio, kaip mylintis gyvenimą- mirties.

(124). Jei rankos be žaizdų, plikomis rankomis galima imt nuodus - nuodai nesužeistam nekenkia. Taip kuris pats nedaro bloga, nuo blogio bus saugus.

(125). Kas nuskriaudžia nekaltą, tyrą, be dėmės, pas jį, kvailį, sugrįžta visas padarytas blogis - kaip smulkios dulkės, nukrėstos prieš vėją.

(126). Vieni grįžta į moters įsčias, piktadariai eina į pragarą, teisuoliai, priešingai, - į dangų, o kas iš tikro tyras, pasiekia nibbaną.

127). Nei danguje, nei jūroje, nei gūdžioje kalnų oloj -nerasi žemėj vietos, kur pasislėpt galėtum nuo savo blogų darbų [vaisių].

128). Nei danguje, nei jūroje, nei gūdžioje kalnų oloj -nerasi žemėj vietos, kur nuo mirties galėtum pasislėpt.

X skyrius Apie bausmes (Dandavaggo)

(129). Visi vengia bausmės, visi bijo mirties. Pamėgink pasijust kito kaily! Nevalia tad žudyti nei kurstyt kitų.

(130). Visi vengia bausmės, visiems noris gyventi. Pamėgink pasijust kito kaily! Nevalia tad žudyti nei kurstyt kitų.

(131). Neras po mirties savo laimės, kas, jos siekdamas, nuskriaudė kitą, taip pat laimės ieškantį.

(132). Tas ras po mirties savo laimę, kas, jos siekdamas, neskriaudė kito, taip pat laimės ieškančio.

(133). Su niekuo nekalbėki šiurkščiai, nes iš jų to paties susilauksi. Sudirgus kalba visiems atgrasi, ji greit sulaukia atsako.

(134). Tapęs ramus kaip skilęs varpas - pasiekei nibbaną. Tavy nebėr kas dirgsta.

(135). Tarsi piemuo lazda karves ganyklon - senatvė ir mirtis gyvent visas būtybes gena.

(136). Tačiau kas pikta daro, mulkis, šito nesupranta. Tarsi liepsna jį svilina savi darbai.

(137). Kas baudžia tyrus, nekaltus, tas pats netrukus atsidurs vienoj iš dešimt padėčių.

(138). Jis gali susilaukt: aštrių kančių, susižalojimo, sunkios ligos ar proto sumaišties,

(139). valdovų nemalonės, turto praradimo, gal artimųjų netekties, o gal jis taps nepagrįstai apkaltintas

(140). arba namus jo pasiglemš liepsna. O kai suirs jo kūnas, kvailys į pragarą pateks.

(141). Nei kad jis vaikščios nuogas, susipynęs plaukus, nei kad badaus ar nesipraus, nei kad gulės ant žemės, visas dulkinas, arba sėdės sustingęs, išsitepęs pelenais, - niekas jam nepadės, mirtingaj am, j ei j is neįveikė dvej onių.

(142). Tegu ir dailiai apsirengęs, bet jeigu susitelkęs ir taikus, kantrus ir santūrus, niekam nelinki bloga, jis - brahmanas, jis -atsiskyrėlis, vienuolis. i

(143). Ar atsiras pasaulyje žmogus, save nurimdęs kuklumu,
kurio nebereikėtų raginti - kaip kad išjodinėtam žirgui nereikia botago? Būkite žvalūs, uolūs ir greiti tarsi gerai išjodinėtas žirgas, vos palytėtas botagu.

(144). Tikėjimu, dorybėmis, ryžtu, sutelktumu ir Dhammos įžvalga jūs, išmintingieji, išsivaduokite iš šios didžios kančios, atidūs minčiai, elgesiui ir budrūs.

(145). Kanalus tiesiantys nukreipia vandenį, šaulys nutaiko strėlę, dailidei medis pasiduoda, išminčius rimdo pats save.

XI skyrius Apie senatvę (Jaravaggo)

(146). Kas per juokai, kas per džiaugsmai, pasauliui degant liepsnose? Tamsybių apniaukti, kodėl šviesos neieškote?

(147). Pažvelkit į šį išdabintą veidą, šį surambėjusi, ligotą kūną, ėdamą žaizdų; jis kupinas minčių be ateities, be pastovumo.

(148). Šis kūnas susidėvi ir palūžta, apniktas ligų, pagenda ir suyra į dalis, atėjus mirčiai, nesgi iš dalių sudėtas.

(149). Gal malonu gėrėtis šitais pilkais kaulais, pažirusiais tarsi moliūgai rudenį?

(150). Iš kaulų suręsta šita tvirtovė, mėsa ir krauju apdrėbta; puikybė ir klasta, senatvė ir mirtis joj glūdi.

(151). Sudyla net dailiausi kunigaikščių ratai - taip pasiglemš senatvė ir šį kūną. Tačiau nesensta doras mokymas, doriems teisiųjų skelbiamas.

(152). Neišmanėlis sensta kaip jautis: tik raumenys auga, o pažinimas - nė kiek.

(153). Daug kartų gimdamas klajojau po samsarą, ieškodamas, kas stato būstą šį, bet neradau; kančia tie nesibaigiantys gimimai.

(154). Bet štai, satytojau, aš pagaliau tave matau! Nebesuręsi naujo būsto! Sulaužytos jau visos tavo gegnės, šelmuo sutriuškintas - į nušvitimą sutelkta mintis sutramdė troškimus!

(155). Kas jaunas dorai negyveno, turto nesukaupė - tokie tarsi seni garniai kūdroje be žuvies gaišta.

(156). Kas jaunas dorai negyveno, turto nesukaupė - tokie lyg lūžę ratlankiai voliojasi, ilgėdamiesi praeities.

XII skyrius Apie save (Attavaggo)

(157). Tesisaugo budriai, kas save brangina! O išminčius tebudi bent vieną iš trijų laikotarpių.

(158). Pirmiausia pats dorai susitvarkyk, tada galėsi mokyti kitus. Nenusižengs [taip besielgdamas] išminčius.

(159). Tegu jis pats taip elgiasi, kaip kad kitus mokina elgtis. Tik pats save sutramdęs sutramdys kitus. Pačiam susivaldyt sunkiausia, iš tiesų.

(160). Juk pats valdovas sau esi - kas dar tave valdyt galėtų? Tik susivaldęs visiškai sunkiausiai randamą valdovą rasi.

(161). Tavy pačiam užsimezga, iš tavęs paties kyla blogis, kurį pats padarai. Įveikia kvailį jis kaip deimantas smiltainį.

(162). Lyg salos medis, apvytas maluvos, ką pikta valia užvaldė; jis elgiasi su savim taip, kaip priešas tik galėtų palinkėt.

(163). Lengvi tėra blogi darbai, kuriais pats sau tik kenki, o tai, kas gera ir tikrai naudinga, - paprastai sunku.

(164). Kas juokiasi iš arahantų, kilniųjų ir dorųjų, mokymo, laikydamasis pats klaidingų pažiūrų, - kvailys, jis susinaikina nelyg kathaka.

(165). Juk blogis kyla iš paties žmogaus, ir pats žmogus nuo savo blogio kenčia. Tik pats žmogus gali užkirsti blogiui kelią, tik pats nuo jo apsivalyti gali. Tik nuo paties žmogaus priklauso, tyras jis ar susitepęs, - niekas kito neapvalys.

(166). Bet nedera pamiršt savęs, kitais vien rūpinantis, net jei didesnis gėris tai atrodo. O savo tikslą radus, atkakliai reikia jo siekti.

XIII skyrius Apie pasaulį (Lokavaggo)

(167). Nesekit prastu mokymu, budrumo neapleiskit! Klaidingoms pažiūroms nepasiduokite, neatsiduokit žemiškiems dalykams!

(168). Pakilkite, budėkite, šekit teisingu mokymu! Kas Dhamma vadovaujasi, laimingas esti šiapus ir anapus.

(169). Šekit teisingu mokymu, nesikliaukite prastu! Kas Dhamma vadovaujasi, laimingas esti šiapus ir anapus.

(170). Žvelk į pasaulį kaip į burbulą, kaip į miražą - taip į pasaulį žvelgiančio mirties valdovas nebemato.

(171). Eikit, pažvelkite į šį pasaulį, margą lyg karaliaus ratai! Kvailiai jame įklimpę kepurnėjasi, bet išmintingieji - neprisirišę.

(172). Kas pirma buvo išsiblaškęs, bet paskui susitelkė, tas nušviečia pasaulį it mėnulis, išniręs iš už debesų.

(173). Kas imasi gerais darbais atpirkti padarytą blogį, tas nušviečia pasaulį it mėnulis, išniręs iš už debesų.

(174). Aklas pasaulis, nedaug čia reginčiųjų. Nedaug pasiekia dangų, išsinėrę - lyg paukščiai iš raizgų.

(175). Saulės taku keliauja gulbės - jos savo jėgomis per dangų skrieja. Kas turi išminties, palieka šį pasaulį, įveikę Marą su visa kariauna.

(176). Nėr tokio blogio, kad nepadarytų tas, kuris melavo, pažeidė vieningą Dhamma ir nuo ano pasaulio nusisuko.

(177). Išties, šykštuoliai nepateks dievų pasaulin. Kvailiai, tiesa, nepagiria dosnumo, betgi išminčius džiaugias duodamas, ir jo anapus laimė laukia.

(178). Į srautą įžengimo vaisiai vertesni už vienvaldystę, už viešpatavimą visam pasauly, jie vertesni net už dangun žengimą.

XIV skyrius Apie Nubudusįjį (Buddhavaggo)

(179). Kokiu keliu jį vesite, kelio neturintį, nubudusį, akiračio beribio? Jo pergalė neatsispiriama, jai niekas šiapus neprilygsta.

(180). Kokiu keliu jį vesite, kelio neturintį, nubudusį, akiračio beribio? Nebaisūs jam jokie prisirišimų spąstai, jokie klaidinantys troškimai.

(181). Netgi dievai pavydi išmintingiems, kurie būdrauja, troškimų nekamuojami, panirusiems į meditaciją ir išsilaisvinimo džiaugsmą.

(182). Nelengva gimti žmogumi, sunki mirtingųjų dalia; nelengva tikrą mokymą išgirst, sunku pasiekti nušvitimą.

(183). Nepadaryti bloga, puoselėti gėrį, skaidrinti sau protą-štai nubudusiųjų mokymas.

(184). O pakantumas, atlaidumas - didžiausia askezė, kurią išminčiai nibbana vadina. Ne atsiskyrėlis, kas skaudina kitus; kas kitą skriaudžia, ne keleivis.

(185). Nekenkti, neužgauti, laikytis doros priesakų, saikingai valgyti ir nuošaliai gyventi, kilniai mąstyti - štai nubudusiųjų mokymas.

(186). Nenumaldys troškimų net auksinių pinigų liūtis. Tas išmintingas, kas supranta, kad aistros džiaugsmo nesuteiks, vien tiktai kančią.

(187). Nė dangiškaisiais malonumais nesidžiaugia nubudęs pasišventėlis -jis džiaugias tik sunaikintais troškimais.

(188). Kur tik neieško prieglobsčio žmogus iš baimės: kalnuos, miške, šventoj giraitėje, šventykloj.

(189). Nors iš tikrųjų šitie prieglobsčiai nesaugus, nepatikimi. Čia prisiglaudęs, neišsivaduosi iš visų kančių.

(190). Tačiau kam Buda, Dhamma, Sangha tapo prieglobsčiu, tas aiškiai regi keturias taurias tiesas:

(191). yra kančia; ji turi priežastį; vadinas, gali liautis; o kaip
nutraukti ją, moko taurus aštuonialinkis kelias.

(192). Štai kur saugu ir patikima prisiglausti. Čia radęs prieglobstį išsivaduoja iš visų kančių.

(193). Nelengva rasti kilnų žmogų, ne bet kur toks gimsta. Tačiau palaiminta gentis, kurioj ateina į pasaulį toks išminčius.

(194). Palaimintas nubudusio gimimas, palaimintas tikrasis mokymas, palaiminta darni bendruomenė, palaiminti sekėjai pasišventę, tarpusavyje sutariantys.

(195). Kas gerbia juos, garbinguosius, nubudusius ir jų sekėjus, pasaulio sumaištį įveikusius, skausmą ir liūdesį išsklaidžiusius,

(196). Kas gerbia juos, išsivadavusius, bebaimius, pelnų nieks nepajėgs įvertint.

XV skyrius Apie laimę (Sukhavaggo)

(197). Išties laimingi mes, taikūs tarp pykstančių, laisvi nuo neapykantos tarp tų, kurie jos kupini.

(198). Išties laimingi mes, sveiki tarp negaluojančių, laisvi nuo negalavimų tarp tų, kurie jų kupini.

(199). Išties laimingi mes, gyvendami be rūpesčių tarp nuolat susirūpinusių, laisvi nuo rūpesčių tarp tų, kurie vis sunerimę.

(200). Išties laimingi mes, nors ir neturim nieko. Mes laime » mintame kaip spindintys dievai.

(201). Pergalė gimdo neapykantą, nugalėtasis sielvartauja. Romus laimingas, pergales ir pralaimėjimus atmetęs.

(202). Nėra už aistrą kaitresnės ugnies, už neapykantą piktesnio blogio; nėr didesnės nelaimės už asmens sandus, o už ramybę - laimės didesnės.

(203). Sunkiausia iš ligų - godumas, nuožmiausias priešas -polinkiai. Šią tiesą žinantiems didžiausia laimė - nibbana.

(204). Didžiausia brangenybė - sveikata; brangiausias turtas -būti patenkintam tuo, ką turi; geriausias draugas - tai pasitikėjimas savim; aukščiausia laimė - nibbana.

(205). Ramybės, vienumos saldumo paragavęs, kas Dhammos džiaugsmu gyvas, išsivaduoja tas iš baimės ir iš blogio.

(206). Gera matyti kilnų, būti su juo - tikras džiaugsmas. Tebus laimingas visada, kas kvailio nesutinka.

(207). Ilgai kankinasi, kas susidėjo su kvailiais. Draugystė su kvailiu - nelyg su priešu, gyvas skausmas; o išmintingo bičiulystė - džiaugsmas, lyg su artimuoju.

(208). Kaip žvaigždes seka mėnuo, taip šekit išmintingą, žinantį, išprususį, daugel patyrusį, kilnų ir atsakingą, dorą ir taurų žmogų.

XVI skyrius Apie malonumą (Piyavaggo)

(209). Kas pasidavęs sumaiščiai ir lengvabūdiškumui, pamiršęs tikslą, įsikibęs į malonumus, tas susitelkusiam pavydi.

(210). Neprisiriškite prie to, kas malonu, juoba prie to, kas kelia skausmą. Skauda, kai neturi, kas malonu; skauda, kai pamatai, kas kelia skausmą.

(211). Todėl nesivaikykit malonumų -jų praradimas skausmą teatneš. Nuo skausmo ir nuo malonumų laisvas nebeturi pančių.

(212). Iš malonumo gimsta širdgėla, iš malonumo gimsta baimė. Iš kur tad širdgėla, iš kur tad baimė metusiam malonumus?

(213). Iš meilės gimsta širdgėla, iš meilės gimsta baimė. Iš kur tad širdgėla, iš kur tad baimė meilę metusiam?

(214). Aistra pagimdo širdgėlą, aistra pagimdo baimę. Iš kur tad širdgėla, iš kur tad baimė metusiam aistras?

(215). Iš geismo gimsta širdgėla, iš geismo gimsta baimė. Iš kur tad širdgėla, iš kur tad baimė metusiam geismus?

(216). Troškimai gimdo širdgėlą, troškimai gimdo baimę. Iš kur tad širdgėla, iš kur tad baimė metusiam troškimą?

(217). Išlavinęs dorybę savyje ir įžvalgą, kas Dhammos laikosi tvirtai ir savo pareigas atlieka, ir kalba vien tik tiesą, - toks malonus visiems.

(218). „Prieš srovę plaukiančiu“ vadinas tas, kas siekia nesukurto; jo mintys nesupančiotos troškimų, o protas nutviekstas šviesos.

(219). Draugai ir giminės, visi, kas gero linki, džiaugias ir sveikina sugrįžusį iš tolimos, ilgos kelionės.

(220). Lyg giminės sau artimą sugrįžusį - anam pasauly pasitinka dorąjį jo nuveikti geri darbai.

XVII skyrius Apie pyktį (Kodhavaggo)

(221). Tegu jis atsisako pykčio, puikybę tegu meta, tegu nutraukia prisirišimus visus. Tam jokios negandos nebaisios, kas neprisiriša prie vardo ir pavidalo, kas nieko savo nebeturi.

(222). Kas pyktį kylantį sutramdo, tarsi nuo kelio slystančius ratus, tą vadinu aš vadelėtoju; visi kiti tik laikos vadžių.

(223). Tegu ramybe nugali jis pyktį, blogį - gerumu, tegu jis melą nugali tiesa, ir dosnumu - šykštumą.

(224). Sakyk tik tai, ką malonu išgirst; pykčiui nepasiduok; ko paprašytas, bent jau dalį duok. Laikydamasis šių trijų [taisyklių], tu priartėsi prie dievų.

(225). Nieko neskriausdami, sutramdę kūniškumą išminčiai žengia į nekintamybę, kurią pasiekę, daugiau nebeliūdi.

(226). Kas būdrauja be paliovos, kas dieną naktį mokosi, atkakliai siekdamas nibbanos, tą nerimas apleidžia.

(227). Yra toks senas priežodis, Atula, ne nūdien sugalvotas: „Jie peikia tyliai sėdintį, jie peikia šnekų, saikingai kalbantį jie irgi peikia“. Nieko nėra šiame pasauly, ko jie nesupeiktų.

(228). Niekad nebuvo, nėra ir nebus žmogaus, kuris vien papeikimo ar vien pagyrimo būtų vertas.

(229). Neveidmainiaujantį ir išmintingą, prikaupusį dorybių ir žinių-jį, diena iš dienos matydami, giria įžvalgūs.

(230). Kas išdrįs peikti tą, kuris it gryno aukso pinigas? Netgi dievai jį giria, paties Brahmos pagirtą.

(231). Venk kūno sudirgimo, tramdyk kūniškumą. Įveikęs aplaidumą, nepriekaištingas būk savo veiksmais.

(232). Venk žodžių sudirgimo, sutramdyk liežuvį. Įveikęs aplaidumą, nepriekaištingas būk savo kalba.

(233). Venk proto sudirgimo, tramdyk savo protą. Įveikęs aplaidumą, nepriekaištingas būki mintimis.

(234). Išminčiai valdo kūną, valdo žodį, valdo protą - jie visad susivaldo.

XVIII skyrius Apie nešvarumus (Malavaggo)

(235). Esi tarsi sudžiūvęs lapas, Jamos šaukliai tavęs jau tyko. Prie mirties slenksčio stovi, neturi net atsargų kelionei.

(236). Sukurk sau salą, grumkis atkakliai, būk išmintingas. Nešvarumus iškuopęs ir nepriekaištingas pasieksi dangišką tauriųjų šalį.

(237). Štai baigiasi tavo gyvenimas - jau prisiartinai prie Jamos. Kur prisiglaust nebeturi nei atsargų kelionei.

(238). Sukurk sau salą, grumkis atkakliai, būk išmintingas. Nešvarumus iškuopusiam, nepriekaištingam nebereiks tau gimti ir pasent.

(239). Iš lėto, neskubėdamas, kartas nuo karto išminčius tegu nusipurto savo purvą- kaip meistras dulkes nuo sidabro.

(240). Kaip rūdys graužia geležį, nors pačios iš jos rados, taip aplaidus gyvenimas veda į blogą atgimimą.

(241). Sudulka šventraščiai negiedami, nekuopiami prisineša namai, suteršia grožį tinginystė, o būdraujantį- lengvabūdiškumas.

(242). Moterį suteršia pasileidimas, duodantį išmaldą - šykštumas, o šį pasaulį ir aną- netikęs elgesys.

(243). Bet dar didesnis, pats didžiausias purvas -neišmanymas. Jo nusikratę, būsite laisvi, vienuoliai, nuo bet kokio purvo.

(244). Lengva gyvent akiplėšai, begėdžiui, įžūliam kaip varna, savim patenkintam, patvirkusiam ir įkyriam.

(245). Tačiau sunku gyventi tam, kas tyras ir kuklus, kas santūrus, savim nesipuikuoja, kas turi įžvalgos ir verčiasi dorai.

(246). Kas griauna gyvastį ir nuolatos meluoja, kas griebia tai, kas jam čionai neduota, ir lanko svetimas žmonas,

(247). kas kvaišalais svaiginasi - tas dar šiame pasauly paker-ta savo šaknis.

(248). Žinok, žmogau, sunku sutramdyt blogį; piktadarybė ir godumas tenepririš tavęs ilgam prie blogio.

(249). Kiekvienas duoda pagal tai, kaip tiki ir kiek jam atrodo verta. O kas kitam pavydi gėrimo ir maisto, tas dieną naktį susitelkt negali.

(250). Ir tiktai tas, kuris sunaikino pavydą, pašalino, su šaknimis išrovė, sutelktumu džiaugiasi dieną naktį.

(251). Nėra už aistrą kaitresnės ugnies, joks priepuolis šitaip nesuima, kaip pyktis, nėra kitų tokių žabangų, kaip apgaulė, ir upių veržlesnių už troškimus.

(252). Lengva matyti svetimas ydas, savąsias pastebėt sunku. Svetimos ydos dulka it pelai, savosios slepiamos tarsi patyrusio žaidėjo nelemtas metimas.

(253). Kas pastebi menkiausią kito ydą ir yra nuolat sudirgęs, tam nešvarumai kaupiasi - negreit toks juos išsivalys!

(254). Nėra kelio danguj, nėra šventumo išorėj. Šiaip žmones keri apžavai, bet tathagatos jau nuo jų išsivadavo.

(255). Nėra kelio danguj, nėra šventumo išorėj. Nieko nėr amžina iš to, kas sudaryta, bet tathagatos laikinumui jau nebepriklauso.

XIX skyrius Apie teisųjį (phammatthavaggo)

(256). Ne tas teisus, kas savo tikslo siekia paskubom. Išminčius atsižvelgs į aplinkybes, palankias ir ne.

(257). Kitus jis veda apdairiai, nešališkai, teisingai. Teisiu vadinamas išminčius, ištikimas Dhammai.

(258). Jis ne dėl to yra išminčius, kad daug kalba. Romus, be neapykantos, bebaimis - toks vadinamas išminčium.

(259). Jis ne dėl to Dhammos žinovas, kad daug kalba. Kas Dhammos nuolat paiso, tiesiog kūnu ją žino, nors būtų mokytas mažai, tas iš tiesų vadinamas žinovu.

(260). Jis ne dėl to yra „vyresnis“, kad pražilęs. Garbingo amžiaus, jis vis tiek vadinamas „be reikalo pasenusiu“.

(261). Kas remiasi tiesa ir Dhamma, kas neprievartauja, visad išlieka santūrus, visuomet tvirtas ir nepriekaištinngas, tas „vyresniu“ vadinamas.

(262). Klastingo, sukto, pavydaus žmogaus doru nepadarys nei išvaizda graži, nei gražbylystė.

(263). Tik tas, kas visa tai su šaknimis išrovė, klastos išsižadėjo visiškai, tik išmintingas patraukliu vadinamas.

(264). Kas neatlieka pareigų, melagis - netapo atsiskyrėliu vien tik dėl to, kad nusiskuto galvą. Kas geismuose, troškimuose paskendęs - ar gali atsiskyrėliu vadintis?

(265). Tik numalšinęs blogį, didelį ir mažą, - tikras atsiskyrėlis, nes jis tapo ramus.

(266). Ne tas yra vienuolis, kuris prašo išmaldos; vienuoliu tampa tas, kas persiima Dhamma.

(267). Tik tas, kuris teisingas, doras, atidus, pranokęs šio pasaulio gėrį-blogį, gali būti vadinamas vienuoliu.

(268). Kvailys neprusėlis, net jeigu tyli, netampa išmintingas. Kas sumanus, kas viską pasveria ir pats pusiausvyrą išlaiko,

(269). kas blogio vengia - tas tikras išminčius. Todėl jis ir išminčius. Kas pasveria abi puses šiame pasauly, vadinamas išminčium.

(270). Ne tas yra taurus, kuris gyvas būtybes skriaudžia. Kas sugeba jokios gyvos būtybės nenuskriausti, vadinamas tauriu.

(271). Nei vien paklusnumu, nei apeigom, nei išsimokslinimu, nei sutelktumo įgūdžiais ar užsisklendimu

(272). aš neįveiksiu žemiškų troškimų ir nepasieksiu išsilaisvinimo džiaugsmo. Vienuoliai, nesikliaukit pergale, kol neišsikuopėte visų nešvarumų!

XX skyrius Apie kelią (Maggavaggo)

(273). Geriausias iš kelių - aštuonialinkis, geriausios iš tiesų -keturios tauriosios, geriausias mokymas - atsisakyt troškimų, geriausias iš dvikojų - kuris regi.

(274). Tai - kelias, ir kito nėra akims atmerkti. Ženk juo, ir Mara sudrebės.

(275). Juo žengiant, liausis visos tavo kančios. Skelbiu šį kelią tau - pats pirma radęs, kaip pašalinti rakštis.

(276). Stenkitės patys - tathagatos jums tik mokytojai. Iš Maros pančių išsilaisvina, kas žengia šiuo keliu ir ugdo sutelktumą.

(277). „Visa, kas sudaryta, - laikina“; kas savo įžvalgos akim tai suvokė, daugiau nebekentės. Štai kelias į tyrumą.

(278). „Visa, kas sudaryta, kelia skausmą“; kas savo įžvalgos akim tai suvokė, daugiau nebekentės. Štai kelias į tyrumą.

(279). „Visa, kas sudaryta, neturi savasties“; kas savo įžvalgos akim tai suvokė, daugiau nebekentės. Štai kelias į tyrumą.

(280). Kas nesikeis, kai laikas keltis, tingumui pasidavęs, nors jaunas ir stiprus, kieno mintys prislėgtos, neras tasai kelio išminties.

(281). Tesergi jis savo žodžius, tegu sutramdo protą ir kūnu pikto tenedaro. O tapęs tyras šiais trijų rūšių veiksmais, išminčių kelią tesuranda.

(282). Išties, iš sutelktumo randas įžvalga, per išsiblaškymą- prarandama. Žinodamas šiuos du, būties ir nebūties, kelius, tesielgia jis taip, kad augtų išmintis.

(283). Iškirskit visą girią - ne pavienį medį. Baugina girios gūduma. Iškirtę visą girią, ligi vieno medžio, liksit ramūs.

(284). Kol vyras neišrovė savy moters geismo, net paties menkiausio, tol protas jo liks pririštas - kaip žindomas veršiukas prie mamos.

(285). Išrauki geismą taip, kaip lotosą ranka išrauna rudenį. Tada nurodytu keliu eik į ramybę, į nibbaną.

(286). „Liūčių metu gyvensiu čia, o rudenį ir žiemą ten“, -kvailys svajoja, negandas jam gresiančias pamiršęs.

(287). Kaip potvynis nuplauna miegantį kaimelį, taip nusineš mirtis paskendusį svajonėse apie vaikus ir kaimenes.

(288). Nei tėvas, nei vaikai, nei giminės, nei artimieji nepadės jau tam, kurį mirtis pačiupo.

(289). Supratęs tai išminčius, gyvendamas dorai, tegu nedels damas išvalo kelią sau į nubudimą.

XXI skyrius Apie įvairius dalykus (Pakinnakavaggo)

(290). Jei atsisakius menko malonumo galima pasiekt didelę laimę, tai ir atsisakyk to menko malonumo vardan didžiosios laimės.

(291). Kas savo laimę bando grįst kitų kančia, iš neapykantos tinklų neišsipainios.

(292). Užleista, ką daryt reikėjo, daryta, ko visai nereikia… Tam ypač kaupias teršalai, kas lengvabūdis ir išpuikęs.

(293). O kas į savo kūną budriai susitelkęs, tas nebedaro, ko nereikia, bet tai, ką reikia, daro atkakliai. Kas susitelkęs būdrauja, išminčius, tampa švarus nuo teršalų.

(294). Nužudęs motiną ir tėvą, du kunigaikščius, išžudęs visą šalį su visais pavaldiniais, sau eina brahmanas be nuodėmės.

(295). Nužudęs motiną ir tėvą, du žynius ir penktąjį pribaigęs - nuožmų tigrą, sau eina brahmanas be nuodėmės.

(296). Žvalūs Gautamos mokiniai, nuolatos budrūs. Jie Budą visad atmena, dieną naktį.

(297). Žvalūs Gautamos mokiniai, nuolatos budrūs. Jie Dhammą visad atmena, dieną naktį.

(298). Žvalūs Gautamos mokiniai, nuolatos budrūs. Jie Sanghą visad atmena, dieną ir naktį.

(299). Žvalūs Gautamos mokiniai, nuolatos budrūs. Jie savo kūną visad stebi, dieną ir naktį.

(300). Žvalūs Gautamos mokiniai, nuolatos budrūs. Ramybe džiaugias visad, dieną naktį.

(301). Žvalūs Gautamos mokiniai, nuolatos budrūs. Jie visad džiaugias susitelkę, dieną ir naktį.

(302). Sunku palikti šį pasaulį - ir pasilikti, džiaugsmą rast jame sunku; tikra kančia gyventi su šeima, bet ir tarp svetimų gyvenimas nemielas. Visur pavojai tyko, kol klajoji [po samsarą]. Tik liovęsis klajoti negandų išvengsi.

(303). Kur tik nuvyks tvirto tikėjimo, doras, geros šlovės ir pasiturintis žmogus, visur bus gerbiamas.

(304). Dorieji švyti iš toli, kaip Himalajai. O piktas net šalia nepastebimas, kaip naktį paleista strėlė.

(305). Vienas keliauk, save sutramdęs, nepavargdamas, vienas sėdėk, vienas miegok - tebus skaidri miške tavo vienatvė.

XXII skyrius Apie pragarą (Nirayavaggo)

(306). Netiesą kalbantis, taip pat ir tas, kuris išsigina savo darbų, keliauja pragaran. Jie po mirties lygiai verti, kaip ir visi niekingi žmonės aname pasauly.

(307). Daug dėvinčių geltoną rūbą Dhammos nesilaiko, nesitvardo. Per savo blogus darbus jie, niekingieji, keliauja pragaran.

(308). Verčiau lumstą įkaitintos ligi raudonio geležies prarijus negu niekingai piktnaudžiavus dosnumu šalies.

(309). Kas lengvapėdiškai užsigeidė svetimos moters, to laukia keturi dalykai: pašlijusi garbė, neramus miegas, pasmerkimas ir, ketvirta, pragaras.

(310). Taip pat jo laukia nešlovė ir prastas atgimimas, valdovo paskirta sunki bausmė, o ir pats malonumas išsigandusiųjų - trumpas. Svetimos moters tad geriau negeisti.

(311). Kaip kad kušos žolė, nevikriai suimta, gali įpjauti ranką, taip atsiskyrėlis, nederamai gyvendamas, nueina pragaran.

(312). Jei savo pareigas atlieki atsainiai - skaistuoliu tik dedies, įžadus pažeidi, - jos niekur neveda.

(313). Jei kas nors turi būti padaryta - tai daryk, atlik neabejodamas. Ištižėlis keleivis vien tik dulkes kelia.

(314). Geriau išvis nepadaryti darbo nei padaryti jį blogai; blogai kas padaryta, paskui kankina tik. Užtat geriau nei padaryti darbą-jį padaryt gerai; gerai kas padaryta, neverčia gailėtis.

(315). Kaip saugomas iš išorės ir iš vidaus pasienio miestas, taip saugok pats save. Neleisk akimirkoms tuščiai prabėgti - kas laiką švaistė, paskui graužias pragare.

(316). Kas laikosi klaidingų pažiūrų, gėdisi to, ko gėdytis visai nereikia, ir nesigėdi to, kas iš tikrųjų gėda, - jų laukia prastas atgimimas.

(317). Kas laikosi klaidingų pažiūrų, kas bijo to, visai ko nėr bijoti, tačiau nebijo to, kas iš tiesų baisu, - jų laukia prastas atgimimas.

(318). Kas laikosi klaidingų pažiūrų, įžiūri blogį ten, kur jo visai nėra, tačiau nemato blogio ten, kur iš tiesų šis slypi, - jų laukia prastas atgimimas.

(319). Kas laikosi teisingų pažiūrų, kas žino blogį ten, kur jis yra, ir kad nėra jo ten, kur jo nėra, -jų laukia geras atgimimas.

XXIII skyrius Apie dramblį (Nagavaggo)

(320). Daugelis blogo linki, bet aš kęsiu jų įžeidimus, kaip dramblys kenčia strėlę, iš lanko mūšyje paleistą.

(321). Sutramdytą [dramblį] veda į mūšį, karalius lipa ant sutramdyto. Save sutramdęs, kantriai kenčiantis įžeidimus, - geriausias iš žmonių.

(322). Mulai, sindhų ristūnai grynaveisliai, didingieji drambliai sutramdyti - puiku. Tačiau geresnis už visus - save sutramdęs.

(323). Nes šie gyvūnai nenuneš žmogus į eite neprieinamą tą šalį, kur tik savitvarda ir susitramdymas gali nuvest.

(324). Dramblį, vardu Dhanapalaka, suvaldyt sunku, kai jam išsiskiria tie aitrūs syvai. Betgi supančiotas jis nieko nebeėda, tik ilgisi savo dramblių giraitės.

(325). Kas tinginys, miegalius, apsirijėlis, kas lovoj vartosi lyg paršas penimas - tas vėl ir vėl, kvailys, atgimsta.

(326). Sis protas klaidžiojo anksčiau, kaip tik norėjo, kaip užsigeisdavo, kaip jam patiko. Dabar sutramdysiu jį visiškai - tarsi varovas rujos metu dramblį.

(327). Džiaukitės budrumu, sergėkit savo protą! Palikit šunkelius, kaip išbrenda dramblys, purve įklimpęs.

(328). Jeigu sutiksi dorą ir patyrusį, sumanų ir kliūčių nebijantį keleivį - eik kartu, džiugus ir susitelkęs.

(329). Jei nesutiksi doro ir patyrusio, kliūčių nebijančio ir sumanaus keleivio - vienas eik, nelyg dramblys per girią ar karalius, užkariautos karalystės atsisakęs.

(330). Geriau vienam keliaut nei bičiuliautis su kvailiu. Nedaug troškimų beturi, todėl eik vienas kaip dramblys per girią, nepadarydamas žalos.

(331). Draugai, kai prireikia jų, - laimė. Ir malonumas laimė, kai abipusis. Laimė dorybės, ypač, kai mirtis arti. Laimė atsisakyt bet kokio blogio.

(332). Laimė šiame pasauly būti motina, ir būti tėvu - laimė. Laimė šiame pasauly būti atsiskyrėliu, ir būti brahmanų - laimė taip pat.

(333). Dorybės - ligi pat senatvės laimė; tvirtas tikėjimas -tai laimė; laimė - įgyti išminties; susilaikyt nuo blogio - laimė.

XXIV skyrius Apie troškimus (Taąhavaggo)

(334). Kas lengvabūdiškai gyvena, troškimai to keroja it maluva. Jis blaškos iš gyvenimo gyveniman tarsi beždžionė po medžius, dairydamasi vaisiaus.

(335). Ką nugali šis nenumaldomas troškimas - prisirišimas prie pasaulio, to sielvartas augs it vešli žolė byrana.

(336). Kas jau šiame pasauly nugali šį nenumaldomą troškimą, to sielvartas pradingsta it vandens lašai nuo lotoso lapo.

(337). Todėl sakau jums: „Visi čia susirinkusieji, būkit pagerbti! Raukit šalin troškimų šaknį, kaip raunama byrana, kvapnios šaknies usiros ieškant. Te Mara jūsų neįveiks, kaip upės srovė - nendrių“.

(338). Kaip medis, jeigu šaknys liko sveikos, tvirtos, tebežaliuoja net išrautas, taip ir troškimai atželia iš naujo, jei neišrautas liko polinkis įjuos.

(339). Ką jau pastvėrė trisdešimt šeši srautai, veržlūs prie malonumo, - kieno mintys bėga paskui aistras, - tą pasiklydėlį nusineša srovė.

(340). Srovė srūva visur. Vešliai vijokliai iškeroja. Išvydę iškerojusius vijoklius, pakirskit įžvalgos [kirviu] jų šaknį.

(341). Palaidos užgaidos ir malonumai apninka kiekvieną. Tačiau kas pasiduoda jiems, tikėdamasis juose rasti laimę, tas vėl sugrįžta gimti ir pasenti.

(342). Žmonės, troškimų genami, lekia ratu lyg pabaidytas kiškis. Prisirišimų saistomi, jie, laikui bėgant, vėl ir vėl prie savo kančių grįžta.

(343). Žmonės, troškimų genami, lekia ratu lyg pabaidytas kiškis. Todėl vienuolis, kuris kratosi aistrų, tegu pirma pašalina troškimą.

(344). Jau laisvas nuo troškimų, nuo aistrų, miške ramiai gyvena, tačiau vis tiek bėga troškimų girion! Pažvelkite į jį: būdamas laisvas, pats sau ieško pančių!

(345). Išminčiai sako, kad ne geležies, ne medžio, ne šiaudų tvirčiausi pančiai - už juos daug tvirtesni prisirišimai prie žmonos, vaikų, prie deimantinių auskarų.

(346). Išminčiai perspėja: tvirti šie pančiai, kurie traukia žemėn, ir painiai sumazgyti, neatrišami. Kirste nukirtę juos, keliauja jie, aistrų ir malonumų atsisakę ir nieko nebetrokšdami.

(347). Kas aistrai pasiduoda, tas įkrenta į srautą- lyg voras į paties sau nusinertą tinklą. Bet išmintingieji, srautą sustabdę ir rūpesčius atmetę, keliauja, nieko nebetrokšdami.

(348). Nusprendęs kirsti atgimimų srautą, atmesk ir praeitį, ir ateitį, ir visa, kas tarp jų. Jei protas visiškai išsivadavo - kad ir kas nutiktų, tu nebegrįši gimti ir pasent.

(349). Kieno mintys sumišusios, galvoj tik malonumai, ir aistros labai stiprios, - troškimai jo tik augs. Išties, taip pančiai tik užsiveržia tvirčiau.

(350). Kieno mintis rami, kas nuolatos budrus ir mąsto apie tai, kas nėra malonu, - tas troškimus pribaigs. Ir taip nutrauks jis Maros pančius.

(351). Jis - tobulas, bebaimis, nieko nebetrokšta, nebe-susiteršęs, gyvenimo rakštį išlupo, ir šis jo kūnas - paskutinis.

(352). Jis nieko nebetrošta, laisvas nuo prisirišimų, įgudęs aiškinti žodžius ir jų reikšmes, taip pat raidžių seką pažįsta. Didžiu žmogum, didžiu išminčium jį visi vadina, ir šis jo kūnas -paskutinis.

(353). Aš viską pažinau ir viską nugalėjau, aš nebesu-teršiamas jokių aplinkybių, visko atsisakiau ir, troškimus įveikęs, tapau laisvas. Pats mokydamasis iš savęs, ką gi turėčiau pavadinti mokytoju?

(354). Dhamma - tai dovana, kuri pranoksta visas dovanas; Dhamma - tai skonis, kuris pranoksta visus skonius; Dhamma - tai džiaugsmas, kuris visus džiaugsmus pranoksta. Troškimams pasibaigus liaujas kančios.

(355). Turtas tik kvailį pribaigia - ne tuos, kurie į kitą krantą kelio ieško. Dėl turto kvailys galą gauna pats ir dar kitus pražudo.

(356). Piktžolės teršia dirvą, aistros teršia žmogų. Todėl ir aukos, paaukotos tiems, kurie išsivadavo iš aistrų, duos gerų vaisių.

(357). Piktžolės teršia dirvą, žmogų teršia neapykanta. Todėl ir aukos, paaukotos tiems, kurie laisvi nuo neapykantos, duos gerų vaisių.

(358). Piktžolės teršia dirvą, žmogų teršia jo kvailumas. Todėl ir aukos, paaukotos tiems, kurie išsivadavo nuo kvailumo, duos gerų vaisių.

(359). Piktžolės teršia dirvą, žmogų troškimai teršia. Todėl ir aukos, paaukotos tiems, kurie troškimų nebeturi, duos gerų vaisių.

XXV skyrius Apie vienuolius (Bhikkhuvaggo)

(360). Puiku, kai suvaldai regėjimą ir klausą, puiku, kai uoslę ir liežuvį suvaldai.

(361). Puiku, kai kūną suvaldai, kai kalbą suvaldai ir mintį, puiku susivaldyti visame kame. Vienuolis, kuris visad susivaldo, išsivaduoja iš visų kančių.

(362). Kas valdo kojas ir rankas, kas savo kalbą valdo, kas susivaldo tobulai, yra viskuo patenkintas ir vienišas, ir susitelkęs, ir viduje džiugus - štai tas vadinamas vienuoliu.

(363). Vienuolio, kalbančio saikingai, įžvalgiai, nesipuikuo-jančio savim, kuris teisingai reikšmę aiškina ir Dhammą, - saldu pasiklausyt.

(364). Vienuolis, kuris Dhammoj randa atgaivą ir Dhammą žavisi, galvoja apie Dhammą, nuolat Dhammą seka, - nebeatkris nuo Dhammos.

(365). Tegu neniekina jis to, kas teko jam, tegu kitiems jis nepavydi. Nes susitelkti deramai nepajėgia vienuolis, pavydintis kitiems.

(366). Kuris neniekina to, kas jam teko, net jei visai nedaug, kas tyras ir uolus, tokį vienuolį šlovina dievai.

(367). Kuris dėl nieko nebeliūdi, kuris nesitapatina nei su pavidalu, nei su vardu, tik tas vadinamas tikru vienuoliu.

(368). Vienuolis, kuris seka Budos mokymu ir yra geraširdis, jis ras sau romią vietą laimę ras ir polinkius pribaigs.

(369). Vienuoli, išsisemk šį laivą! Išsemtas jis gi plauks visai lengvai. Aistras ir neapykantą išsėmęs, nibbaną tu lengvai pasieksi.

(370). Nukirsk penkis, atmesk penkis, penkiais pranok! Vienuolis, prisirišimus penkis įveikęs, vadinamas „kirtusiu srautą“.

(371). Vienuoli, medituok, nebūki lengvabūdis! Neleisk mintims paskęsti juslių sūkuriuos, kad, buvus atsainiu, netektų ryti lumsto geležies ir klykti, degant ugnyje: „Štai kur kančia!“

(372). Negali medituoti tas, kas neišmano, tačiau kaipgi be meditacijos rasis išmanymas? Išties, kas medituoja ir išmano, tas arti nibbanos.

(373). Vienuolis, atsiskyręs nuošalumoje, kuris teisingai Dhammą regi, kurio protas nurimo, - jis išgyvena dieviškąpalaimą.

(374). Kaskart giliai suvokdamas, kaip randasi asmens sandai ir kaip išnyksta, nemirtingųjų vertą džiaugsmą išgyvena jis ir laimę.

(375). Vienuoliui išmintingam - štai pradžių pradžia: imtis drausmės ir susitvardyti, sekti jusles, išmokti pasitenkint esamu ir geraširdžio, atkaklaus, kilnaus draugo laikytis.

(376). Tegu jis bus svetingas, elgesiu kilnus. Tada, užlietam džiaugsmo, liausis jo kentėjimai visi.

(377). Kaip kad jazminas numeta nuvytusius žiedus, taip jūs, vienuoliai, meskite aistras ir neapykantą.

(378). Nurimusiu vadinamas tasai vienuolis, kurio kalba nurimusi, nurimęs kūnas ir nurimęs protas, kuris susitelkė, pasaulio vylių atsisakęs.

(379). Pats save ragink, tikrink save pats. Laimingas bus gyvenimas vienuolio, kuris susitelkė ir pats save prižiūri.

(380). Juk pats valdovas sau esi ir pats sau kelias. Tad pažabok save, kaip pirklys pažaboja grynaveislį žirgą.

(381). Vienuolis, kuris seka Budos mokymu ir džiaugias, jis ras sau romią vietą, laimę ras ir polinkius pribaigs.

(382). Vienuolis, kuris seka Budos mokymu, nors būtų visai jaunas, jis nušviečia pasaulį it mėnulis, išniręs iš už debesų.

XXVI skyrius Apie brahmanus (Brahmanavaggo)

(383). Stabdyki srautą, brahmane, šalin gink troškimus! Pažinęs laikinumą visko, kas sukurta, kas nesukurta sau atskleisi!

(384). Kai brahmanas dviem priemonėm pasiekia kitą krantą, nuo jo, pažinusio, nukrinta visi pančiai.

(385). Tą brahmanų aš vadinu, kuriam nėra nei šio, nei kito kranto, nei abiejų, kuris nieko nebijo ir nebeprisirišęs nė prie ko.

(386). Tą brahmanų aš vadinu, kurio netrikdo aistros, susitelkusio, kuris, įveikęs troškimus, ramiai atlieka savo darbą, kuris jau pasiekė aukščiausią tikslą.

(387). Dieną spindi saulė, naktį - mėnuo. Kario šarvai spindi, brahmano - susitelkimas. Bet štai Nubudęs spindi dieną naktį!

(388). Kuris atmetė blogį, brahmanų vadinas; kuris gyvena rimtyje, tas atsiskyrėlis; o nusikratęs savo nešvarumų, vadinas tyru.

(389). Šiukštu užgauti brahmaną! Tačiau ir brahmanas tegu nelieja pykčio ant užgavusiojo. Gėda, kas brahmaną užgavo! Tačiau kur kas didesnė gėda tam, kas ant užgavusiojo savo pyktį lieja.

(390). Nieko kilnesnio brahmanui nėra, kaip suturėt nuo malonumų savo protą. Kur nebelieka noro naikinti, ten liaujasi kančia.

(391). Tą brahmanų aš vadinu, kuris nieko nesužeidė nei kūnu, nei žodžiu, nei mintimi - kuris sutramdė savyje šiuos tris.

(392). Kad ir iš ko išgirstum šitą Dhammą, skelbtą galutinai Nubudusio, dėkingas jį pagerbk, kaip brahmanas pagerbia šventą ugnį.

(393). Ne dėl kilmės, šeimos ar plaukų kuodo brahmanų tampi. Tas brahmanas, kas Dhamma ir tiesa laimingas.

(394). Kas tau iš supintų plaukų, kvaily? Kam tau tie kailių apdarai? Tu rūpinies tik išore, o tavo viduje - gūdu.

(395). Kas medituoja vienišas miške, sulysęs, išsišovusiom kraujagyslėm, dulkėtais rūbais, - tą vadinu aš brahmanų.

(396). Tačiau nevadinu aš brahmanų žmogaus vien tik dėl jo ar motinos kilmės. Kas turto prisirišęs, tėra „bhojintojas". Tik tas, kas nieko nebeturi ir neprisirišęs, - brahmanas.

(397). Tą brahmanų aš vadinu, kuris nebedreba iš baimės, kuris visus pančius ir grandines sutraukė ir nuo prisirišimų laisvas, - kuris išsivadavo.

(398). Tą brahmanų aš vadinu, kuris, nubudęs, nušlavė kliūtis, sutraukė pavalkus, apynasrį, vadžias ir perlaužė vytinį.

(399). Tą brahmanų aš vadinu, kuris, nekaltas, iškenčia nepykdamas ir priekaištus, ir smurtą ir bausmes. Kantrybė - jo jėga ir j o kariauna.

(400). Tą brahmanų aš vadinu, kuris laisvas nuo neapykantos, nesipuikuoja savimi, išlieka santūrus, dorai atlieka savo pareigas - šitas jo kūnas yra paskutinis.

(401). Tą brahmanų aš vadinu, kuriam nelimpa kūno malonumai - kaip kad vanduo prie lotoso arba prie adatos garstyčios grūdas.

(402) Tą brahmanų aš vadinu, kuris nusimetė jau savo naštą ir jau šiapus pabaigą savo kančių pamatė.

(403). Tą brahmanų aš vadinu, kuriam užtenka išminties atskirt tiesos ir netiesos kelius, kurio žinojimas gilus ir kuris pasiekė aukščiausią tikslą.

(404). Tą brahmanų aš vadinu, kurio troškimai baigėsi, kuris lamų neturi, bet nesusijęs jis nei su benamiais, nei su šeimininkais.

(405). Tą brahmanų aš vadinu, kuris nežudo ir neskatina žudyti, kuris nepakelia lazdos nei prieš drąsuolį, nei prieš bailį.

(406). Tą brahmanų aš vadinu, kuris tarp priešų - draugas, tarp keliančių lazdas - ramus, tarp prisirišusių - neprisirišęs.

(407). Tą brahmanų aš vadinu, nuo kurio aistros, veidmainystė, puikybė, neapykanta nurieda taip lengvai, kaip kad nuo adatos garstyčios grūdas.

(408). Tą brahmanų aš vadinu, kuris pasako tiesą taip, kad nieko neįskaudina, pamokančiai, bet nepiktai.

(409). Tą brahmanų aš vadinu, kuris šiame pasauly nepaims, kas jam neduota, - nei mažo ko, nei didelio, nei trumpo arba ilgo, nei prasto ko, nei gero.

(410). Tą brahmanų aš vadinu, kuris netrokšta nieko nei šiame, nei kitame pasauly, kuris neturi polinkių, todėl nebesupan-čiotas.

(411). Tą brahmanų aš vadinu, kuris netrokšta nieko, pažinimu išsivadavęs iš dvejonių, nemirtinguman pasinėręs.

(412). Tą brahmanų aš vadinu, kurio nesaisto gėris arba blogis, kuris ramus ir nebeliūdi, ir nebesusitepęs.

(413). Tą brahmanų aš vadinu, kuris tarsi mėnulis spindi be dėmių - tyras, nebesujaudinamas ir romus, nebekankinamas noro gyvent ir džiaugtis.

(414). Tą brahmanų aš vadinu, kuris jau įveikė samsarą- šitą klampų kelią, jau perplaukė į kitą krantą, nieko nebesaistomas ir susitelkęs, kuris neprisirišęs ir nebedvejoja.

(415). Tą brahmanų aš vadinu, kuris, pamynęs geidulius, benamis čia klajoja, norą gyventi numalšinęs.

(416). Tą brahmanų aš vadinu, kuris, pamynęs troškimus, benamis čia klajoja, norą gyventi numalšinęs.

(417). Tą brahmanų aš vadinu, kuris išsivadavo ir nuo žmogiškų, ir nuo dangaus saitų, visus pančius sutraukęs.

(418). Tą brahmanų aš vadinu, kuris visus pasaulius nugalėjo^ išsižadėjo to, kas miela, ir to, kas nemiela, šaltakraujis, nebesu-saistytas.

(419). Tą brahmanų aš vadinu, kuris apie gyvų būtybių mirtį ir gimimą viską žino, nubudusį, nesusaistytą, išėjusį sėkmingai.

(420). Tą brahmanų aš vadinu, kieno likimo nei dievai, nei žmonės, nei gandharvai nebežino, - visus nešvarumus sunaikinusį arahantą.

(421). Tą brahmanų aš vadinu, kuris nuo visų saitų laisvas, nieko nebeturi, kuriam nieko neliko nei dabar, nei praeity, nei ateity.

(422). Tą brahmanų aš vadinu, kuris kartu drąsus ir išmintingas, smarkus kaip jautis ir taurus, nenugalimas, laisvas nuo aistrų, nubudęs, tobulas.

(423). Tą brahmanų aš vadinu, kuris pažino savo ankstesnius gyvenimus, išvydo pragarą ir dangų ir savo atgimimų kelią baigė, išminčių, kuris tobulu pažinimu nuveikė viską, ką tik galima nuveikt.

Parsisiųsti

http://www.koob.ru/reiki/