Vienas giliausių mūsų emocinių poreikių - jaustis mylimiems svarbių mums gyvenimo žmonių. - Dr. Gary Chapman
Pasaulyje egzistuoja daugybė kalbų, ir mes visi stengiamės rasti kalbą, kuri būtų veiksmingiausia, kad galėtume paaiškinti save ir suprasti vieni kitus. Net ir tose pačiose kalbose žodžiai mums gali turėti skirtingas reikšmes ir perteikti skirtingus ketinimus, emocijas, dėl kurių gali kilti nesusipratimų. Meilės kalba nėra išimtis.
Mūsų praeitis, mūsų asmenybė gali lemti, kad iš skirtingų veiksmų gebame pajusti meilę ir mažiau jausti iš kitų. Kai kurie žmonės labiausiai jaučiasi mylimi, kai gauna dovanų, o kai kurie vertina ir jaučiasi mylimi, kai gali praleisti kokybišką laiką su tais, kuriuos myli. Vieni ieško prisilietimų, kiti - tarnystės veiksmų ar patvirtinimo žodžių. Mes visi turime skirtingus emocinius poreikius, kurie pateikiami mums tinkamiausiu įpakavimu, kurį galime geriausiai suprasti, nes visi esame skirtingi, todėl mūsų kalba taip pat gali būti skirtinga.
Kartais, kai bandote kalbėti su kuo nors savo mėgstama meilės kalba, galite jausti, kad jis to nevertina ir neatsako - galbūt tikitės atsakymo, ateinančio iš tos pačios kalbos, kuria pristatote. Galbūt suprasite, kad taip yra ne todėl, kad tas žmogus jūsų nemyli, o todėl, kad abu bandote meilę perteikti kita, jums abiem nepažįstama kalba. Kuo stebina tai, kad bandote bendrauti skirtingomis kalbomis ir gerai nesuprantate vienas kito? Laikas mokytis naujų meilės kalbų!
Pasiūlymas: Kviečiame atlikti šį testą, kada tik panorėsite. Galiausiai jis gali pakeisti ir jūsų mylimąjį, ir jūsų mylimąją! Paskatinkite juos taip pat užpildyti testą, kad tokiu būdu geriau suprastumėte vienas kito kalbą, ir nesivaržykite dar giliau pasikalbėti apie savo rezultatus!
TESTAS 1 anglų kalba

Jei nusivylėte santykiais arba manote, kad iš jų negaunate to, ko norite, paklauskite savęs: ar aiškiai išsakiau savo lūkesčius? Negalime tikėtis, kad žmonės skaitys mūsų mintis arba tiesiog žinos, ko norime. Turime tai išsakyti.
Sveiki santykiai ne
atsiranda savaime, jie yra kuriami per nepatogius pokalbius, pažeidžiamumą ir norą suprasti ir išgyventi vienas kito vaikystės traumas.

Ši tema yra labai svarbi bet kuriems santykiams, tai yra ribų nustatymas ir išlaikymas. Ribos yra svarbios, kad galėtume jaustis saugūs ir patenkinti savo poreikius bei lūkesčius. Bet dažnai sunku suprasti, kaip nustatyti ir išlaikyti ribas, ypač jei esame linkę tapti per daug priklausomi nuo kitų ar per daug sutikti su jų poreikiais.


Tačiau ribų nustatymas ir išlaikymas yra svarbus siekiant išlaikyti sveikus santykius ir suprasti, kas yra mums svarbu ir kaip norime, kad mus kiti traktuotų. Todėl tikiuosi, kad šiame forume galėsime dalintis patarimais ir patirtimi, kaip nustatyti ir išlaikyti ribas santykiuose, ir padėti vieni kitiems pritaikyti šias strategijas savo gyvenime.


Santykiai tarp vyro ir moters
Santykiai tarp vaikų ir tėvų
Santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo
ir t.t… temų nemažai [IMG alt="light_smile:"]https://sviesoserdve.lt/images/emoji/facebook_messenger/slight_smile.png?v=12[/IMG]

Įkvėpimas sukuria garsus ko ham (Kas Aš Esu?). Iškvėpimas atsako garsais so ham (Tai Aš Esu).
Šis klausimas-atsakymas apie jūsų tapatybę vyksta nenutrūkstamai 24 valandas per parą. Ieškotojas tik turi tam skirti dėmesį.

[IMG alt="Srila-Sridhar-Maharaj-Pointing-his-finger"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/original/1X/1561888af27a9820b4b78543d4bba9068b22399d.jpeg[/IMG]
Srila-Sridhar-Maharaj-Pointing-his-finger668×501 58.2 KB



Prašau jūsų įdėmiai klausytis, ką aš jums noriu papasakoti. Aš pasistengsiu mokslišku būdu paaiškinti temą, nepriklausomą nuo visų religiškų sampratų.
Visų pirma mes turime suprasti, kad egzistencija yra trijų lygių: pasaulinio tenkinimosi sritis, atsižadėjimo sritis ir atsidavimo sritis.
Šiuo metu mes esame daugiau ar mažiau mėgavimosi lygyje. Materialus tenkinimasis reiškia išnaudojimą; be išnaudojimo niekas negali jame išsilaikyti. Viskas yra pilna gyvybės: vijokliai, žolė ir medžiai taip pat turi gyvybę, tačiau neišnaudojus ir nežudžius kitas gyvybės formas niekas čia negali išmaitinti savo kūno.
Materialus pasaulis yra išnaudojimo sritis, ir trečiasis Niutono dėsnis sako, jog kiekvienam veiksmui yra toks pat ir priešingas atoveiksmis. Išnaudojant atsiranda skola, ir kad ją sumokėti, tenk nusileisti. Tokiu būdu dėl savo veiksmų ir reakcijų išnaudojimo lygyje daugybė sielų leidžiasi žemyn ir kyla aukštyn, žemyn ir aukštyn. Visuomenė deda didžiausias pastangas, kad išnaudoti kiek tik galima; visur bandoma gyventi kitų sąskaita. Gyvenimas šiame lygyje be išnaudojimo nėra įmanomas, nes tai yra išnaudojimo sritis.
Budistai ir daugelis kitų stengiasi išsinarplioti iš tų išnaudojimo pančių ir surasti gyvenimą be išnaudojimo, veiksmo ir reakcijų. Kad išvengti veiksmo ir reakcijos, jie stengiasi surasti atsižadėjimo padėtį ir prieina prie supratimo apie kažką panašaus į miegą be sapnų, t.y. samadhi arba nirvaną. Neleisdami savo jausmams pulti į žemesnįjį lygį, jie visada laikosi įsivaizduojamos padėties, kažką panašaus į miegą be sapnų.
Teistinė pusė laikosi nuomonės, jog yra kitas pasaulis, atsidavimo pasaulis. Tas atsidavimas yra priešingas išnaudojimui. Materialiame lygyje kiekvienas siekia išnaudoti aplinką, tačiau atsidavimo lygyje kiekvienas trokšta pasitarnauti aplinkai; ir ne tik visumai. Tikrasis to gyvenimo raktas yra pasitarnauti Centrui. Mes gyvename kaip organinė visuma, todėl viskas turi būti skirta Centrui.
Yra vienas centrinis taškas, kurį pažinus viskas savaime bus pažinta, kurį pasiekus viska savaime bus pasiekta. Visų šventųjų raštų esmė yra pasistengti pasiekti tą Centrą. Iš pradžių kai kurie gali pagalvoti, kad tai yra išsišokantis tvirtinimas: „Pažinus Jį, viskas bus pažinta – kas čia per nesąmonė? Tiktai beprotis gali taip kalbėti!“ Kad išsiaiškinti šį dalyką, senoviškuose raštuose yra duodamas palyginimas: jeigu palaistomos medžio šaknys, pamaitinamas visas medis, jeigu pasotinamas pilvas, tada tuo pačiu pamaitinamas ir visas kūnas. Panašiai, jeigu jūs tarnausite Centrui, bus pasitarnauta viskam. Tai yra įmanoma, ir jeigu jūs tai darote, tai reiškia, jog pakilote iki atsidavimo lygio. Pasistenkite patekti į atsidavimo lygį, vengdami išnaudojimo ir atsižadėjimo sričių. Jūsų atma, pati siela, yra šio lygio narys. Tai yra tikrasis pasaulis, kai tuo tarpu materialus pasaulis yra iškreiptas atspindys.
Taip kad atidėkite į šalį savo gyvulio sąmonę, jog esate mėsa ir kraujas. Ne! Jūs nesate sąlygoti mėsos ir kraujo; jūs esate sąmoninga esybė, ir jūs niekada nemirsite. Jūs nesate mirštamo pasaulio narys, kur viską lydi mirtis dėl klaidingo savęs laikymo kažkuo kitu. Tai ateina per prievartą – „tu turi mirti, turi tapti silpnu, turi gimti“ – tačiau visa tai yra tik savęs laikymas šiuo kūnu. Tai yra gyvūno sąmonė, sąmonė, kad tu esi gyvūnas. Tačiau taip nėra. Tu esi sąmonės dalelytė, tu esi dvasia, tu esi siela!
Ne tik kad siela yra nemirtinga, net tik kad egzistuoja Dievas, ne tik kad Jis yra Absoliuti realybė ir Aukščiausia Sąmonė – tačiau mes patys esame šio sąmoningo pasaulio dalelės. Tarsi žiežirbos mūsų sielos turi amžiną ryšį su Aukščiausiuoju. Dievas yra lyginamas su saule, iš kurio išsiskiria nesuskaičiuojama daugybė dalelyčių, kaip kad šviesos dalelytės išsiskiria iš saulės. Šviesos dalelytės niekada negali būti laikomos vienodos saulei. Tarp jų visada bus amžinas skirtumas. Tačiau šviesos dalelytės turi amžiną ryšį su saule ir turi tas pačias savybes kaip ir saulė, tik mažiausiame kiekyje. Tokiu būdu visos sielos yra amžinai sujungtos su Aukščiausiuoju. Sielos ir Aukščiausiasis turi vienodas savybes, tačiau juos skiria amžinas kiekio skirtumas. Šis amžinas skirtumas pagimdo erdvę meilės kupiniems santykiams tarp visų sielų ir Dievo. Tai yra džiaugsmingas egzistencijos lygis, kai viskas juda dieviškoje harmonijoje. Atsiskirkite save nuo tos manijos, nuo to nesusipratimo ir klaidingo savęs laikymo su šiuo materialiu aspektu, kuris yra jūsų pilno iliuzijos gyvenimo rezultatas. Grįžkite į savo kilnią padėtį kaip siela. Kaip tai įmanoma? Pagal savo konstitucinę padėtį jūs esate ribinė galia, dėl to negalite stovėti ant savo kojų. Jūs turite atsiduoti arba materialiam prieglobsčiui su pasauliniu tapatinimu savęs arba aukščiau to, turite turėti prieglobstį aukščiau savo galvos.
Mes būsime patalpinti į tam tikrą aplinką atitinkamai pagal savo karmą, mūsų atliktą veiklą, ir tenai siela priima kūną, tinkantį mūsų karmai. Savo dvasinį gyvenimą turime pradėti nuo ten, kur mes esame dabar; turime pradėti kovą su samskarom (pasauliniais polinkiais), kurie susideda iš mentalinio ir materialaus futliaro ir kuriame mes dabar gyvename.
Niekas kitas išskyrus mus pačius nėra atsakingas už situacijas, į kurias mes patenkame. Kartais gali atrodyti, kad su mumis pasielgta neteisingai, tačiau iš tikrųjų viskas, ką mes patiriame, yra veiklos praeituose gyvenimuose vaisius. Mes ne visada prisimename savo veiklą praeityje, nes turime užmarštingą prigimtį. Kai mes suvokiame, jog visa tai vyksta dėl mūsų pačių veiksmų, mes pasiekiame tikrojo išsilaisvinimo duris.
Štai kodėl esamą situaciją turime atgyventi be nusiskundimo ir priimti ją kaip tikrai reikalingą mūsų pakilimui. Štai tokiu būdu mes turime viską priimti už Viešpaties Malonę. Privalome apsispręsti su šiuo dorybės požiūriu: „Tai tikrai labai būtina man. Viešpats tikrai neapsiriko beapskaičiuodamas. Šis egzaminas yra suteiktas mano paties labui. Susidurti, išsilaikyti ir pereiti šį pasipriešinimą yra galimybė toliau vystytis mano gyvenime. Šis išbandymas yra suteiktas Viešpaties, kad palengvinti vystymąsi mano gyvenime“. Raštai mums pataria visas aplinkybes sutikti tokiu optimistiniu būdu. Tada labai lengvai ir greitai kirsime šias nesusipratimo sienas, šią mają arba iliuziją ir išsilaisvinsime, ir net daugiau – galėsime dalyvauti Dievo sąmonėje, atsidavimo gyvenime.
Tikrasis pasaulis yra tas, kuriame kiekviena dalelytė save skiria visumai, atstovaujančiam Centrui, kaip kad kiekvienas atomas dirba viso kūno labui. Jeigu atomas veiks tiktai sau, tada jis išnaudos iki kraštutinumo, ir tokia vietinė veikla vietiniams interesams yra akivaizdžiai žalinga. Kiekviena kūno dalelė ir kiekvienas atomas turi dirbti visos sistemos labui. Viskas funkcionuos vadovaujant Centrui. Kokia yra Centro padėtis?
Absoliuti Tiesa, Pirmutunė viso ko Priežastis turi turėti dvi kvalifikacijas. Kokias? Ji turi būti Pati ir Sau. Pasistenkite įsidėmėti. „Pati“ reiškia, jog Viešpats yra priežastis Pats savęs – niekas kitas Jo nesukūrė. Jeigu kas kitas Jį sukūrė, tada tas kūrėjas turės didesnę svarbą. Dėl to, kad būti Absoliutu, Jis turi būti amžinai egzistuojantis ir nesukurtas nieko kito. Absoliutas turi turėti šią kvalifikaciją.
Sekanti kvalifikacija yra ta, jog Absoliuti Tiesa yra pati Sau. Jis egzistuoja Savo Paties malonumui, o ne tam, kad patenkinti kitus. Jeigu Jo egzistencijos esmė yra patenkinti kitus, tada Jis bus antraeilis, o tie, kurių malonumui Jis gyvena, turės pirmutinę poziciją.
Dėl to Absoliutas turi turėti tas savybes: Jis yra priežastis Pats Savęs ir Jis egzistuoja tik savo malonumui, kad patenkinti Savo tikslą. Jeigu šiaudas juda, reiškia, kad jis juda tam, kad išpildyti Absoliuto valią. Viskas – kiekvienas įvykis ar kas beatsitiktų – turi būti Jo malonumui. Taip kad visa tėkmė yra Jo žaidimas, tačiau mes vadovaujamės savo atskirais interesais: šeimos interesai ar tautos interesai arba humanitarizmas. Tie nesuskaičiuojami interesai kertasi, ir taip gimsta problemos. Mes turime palikti visus savo taip vadinamus ypatingus interesus, išeiti iš nesusipratimo ir pasistengti pasiekti vieneto, kuris veikia visumos priežasčiai, funkciją. Mes turime prisiminti ir būti ištikimi Centrui (Viešpačiui). Šiuo metu visos mūsų atitinkamos pareigos yra tik asmeniniams interesams, todėl atsisakykime identifikavimo su asmeniniais interesais ir panirkime į organinės visumos interesą.
Mes galime matyti, kai karvedys bent tris dolerius pasiėmę savo naudai, yra baudžiamas, tačiau jeigu jis žudo šalies interesams, jis yra apdovanojamas. Panašiu būdu viskas, kas yra skirta visumos naudai, yra gerai, tačiau jeigu jūs ką nors darysite pats sau ar savo vietiniam draugui, tada būsite nubaustas neigiamos reakcijos pavidalu, kuris vienokiu ar kitokiu būdu ateis pas jus.
Nei išnaudojimas, nei atsižadėjimas neduos nieko naudingo. Išnaudojimas ir atsižadėjimas yra nenormalūs. Džiaugsmingas gyvenimas yra atsidavimo gyvenimas. Organinėje visumoje paprastas suinteresuotumas yra vienas, kuriuo visi save pasiaukoja Centrui, Centrui reiškia visumai. Kai mes valgome maistą ir jis patenka į skrandį, skrandis tą maistą paskirtys kiekvienam kūno kampeliui atitinkamai pagal reikmes. Toks gyvenimo būdas yra teistinis arba Vaišnavizmas. Yra organinė visuma, ir mes esame jos dalelytės. Mes turime savo specialias pareigas ryšium su visuma, ir tai yra tikras atsidavimas. Mes nekemšame maistą per akis, per nosį arba ausį ar kur kitur išskyrus per burną į skrandį. Tik tada jis bus tinkamai išskirstytas ir visas organizmas išliks sveikas. Mes visi esame visatos dalys ir dalelytės, mūsų pareiga yra dirbti tai visumai, ir tai yra atsidavimas, pasiaukojimas ir savęs skyrimas. Kaip galime apie visa tai sužinoti? Mums bus suteikta pagalba iš apreikštų raštų ir iš daugelio šventųjų asmenybių, kurie taip pat atėjo iš to lygio, kad mus sugrąžinti į harmoniją.
Aukščiausios harmonijos religija buvo suteikta Šri Čaitanijos, didžio 15-to amžiaus šventojo, kuris atsidavimą aiškino remdamasis „Bhagavat-Gyta“ bei „Šrimad-Bhagavatam“, indiškais raštais, kurie yra laikomi visų raštų galutine išvada. Tokiu būdu Šri Čaitanija atskleidė, jog ne energija arba galia yra pats aukščiausias dalykas, o žinojimas. Žinojimas gali valdyti galią ir suteikti palankų rezultatą, tačiau žiūrint giliau, pats žinojimas užima žemesniąją padėtį: aukščiau jo stovi meilė ir prisirišimas, ir tai yra aukščiausia. Nei žinojimas nei galia, tik meilė gali suteikti galutinį gyvenimo pasitenkinimą.
Malonė yra aukštesnė už teisingumą. Teisingumas egzistuoja tik tenai, kur įstatymai ir taisyklės yra reikalingi, tačiau Absoliučio Autokrato, kuris yra absoliutus Dievas, pasaulyje negali būti jokio klausimo apie nuogąstavimą apie Jį. Jis yra Absoliutus Gėris, o Absoliutus Gėris reiškia Absoliučią Meilę ir Prisirišimą, ir tai yra namai! Grįžkime pas Dievą, grįžkime namo.
Kas yra namai? Tai vieta, kurioje mes pasijusime, kad esame tarp savo geranorių. Jeigu mes nesirūpinsime savo nauda, tada atsiras tiek daug kitų, kurie rūpinsis mumis, visa aplinka rūpinsis mumis, ir tai yra namai. Tai yra Absoliuto buveinė, ir mes galime patekti į tarnybą Jam, kuri yra aukščiausia pozicija ir tuo būdu mes regėsime prisirišimą, meilę, harmoniją ir grožį, kurie egzistuoja tenai. Visos tos savybės yra panašios ir atitinka Pirmapradės Priežasties ir Gėrio prigimtį. Mes turime eiti tenai. Išnaudodami savo laisvą pasirinkimą mes kažkaip nuklydome, tačiau mus dabar kviečia: „Grįžk namo, atgal pas Dievą ir namo, grįžk atgal į savo aukščiausią poziciją ir meilės kraštą“.
Tokia yra trumpa ir bendra viso, ką aš jums pristatau, esmė – tai yra Dievo sąmonės supratimas, duotas „Bhagavad-Gytoje“ ir „Šrimad-Bhagavatam“ ir tokia yra samprata, duota Šri Čaitanijos. Eikite į Centrą, panaudokite savo gyvenimą visiškam atsidavimui Centrui, kuris yra virš teisingumo. Jis yra pats mieliausias, pats švelniausias, labiausiai mylintis ir pats gražiausias. „Bhagvad-Gyta“ suteikia bendrą supratimą apie visų religijų sampratą. Tiksliau, kad išnaudojimas, atsižadėjimas ir atsidavimas yra trys egzistencijos lygiai, ir kad pati tinkamiausia sielos pozicija yra būti atsidavimo šalies nare. Visos sielos yra save skiriančios dalelytės, tačiau kažkokiu būdu išnaudodamos savo laisvą valią jos pateko į išnaudojimo pasaulį. Buddha ir kiti siekia išeiti iš ten, išsilaisvinti iš išnaudojimo – veiksmo ir rezultato – pančių visiškai atsitraukdami. Jie sako, jog visiškai pasitraukus galima laimingai sau gyventi. Vis tiek išlieka galimybė būti pagautam. Tačiau kur gyvena tikrai laisvos sielos, visos atsidavusios dalelytės, ir kai mes norime aptikti, kas joms suteikia harmoniją ir kas jas palaiko šiame lygyje, mes pamatysime, jog visi jie save skiria visam, ir tam visam atstovauja Vienas Absoliutus Gėris.
Tačiau kad tai suprasti, turite giliai nerti, ne į kūno ir minties, o į sielos lygį. Jūs turėsite giliai nerti į realybę, gyvuojančią mumyse. Tai nėra koks nors svetimas dalykas, kurį galima pasiskolinti, bet kiekviename gyvuojanti siela, netgi medžiuose ir vabaluose. Taip kad mes turime pakilti į sielos platformą. Kad surasti save, atmeskite savo fizinį ir mentalinį futliarus. Ten jūs surasite raktą tikram pasauliui, kur gyvybė yra verta gyvenimo.
Jeigu mes norime gyventi toje aukštesnėje srityje, tada turėsime tarnauti. Atsiduodami ir tarnaudami mes kilsime, o besimėgaudami krisime. Reikia suprasti, kas yra išnaudojimas, kas yra atsižadėjimas ir kas yra aukštesnė tarnystė. Dieviškoji tarnystė yra tyra, o tokioje tyroje tarnystėje yra tyra palaima. Atsižadėdami mes tampame laimėtojais, o išnaudodami mes pasidarome pralaimėtojais. Mes matome visus tuos dalykus, ir tai daro žmogaus gyvybės formą vertinga. Prisijungę prie sadhu – šventų, dieviškumo atstovų – mes turime pasistengti iš visų jėgų išsikrapštyti iš šių pančių ir patekti į meilės, atsidavimo ir prisirišimo žemę.

[HEADING=1]Ar Neišreikštumas nėra tas pat, kas Rytuose vadinama “či”, – tam tikra gyvybinė visatos energija?[/HEADING]

Ne. Neišreikštumas yra či šaltinis. Či – tai jūsų kūno vidinės energijos laukas. Tai tiltas tarp jūsų, kaip išorinio darinio, ir Šaltinio. Ji yra tarpininkas tarp to, kas išreikšta, arba pavidalų pasaulio, ir Neišreikštumo. Či galima palyginti su upe arba energijos srautu. Jeigu sutelksite savo sąmonę į vidinį kūną, tai atseksite, kur yra šios upės ištakos, jos Šaltinis. Či – tai judėjimas, o Neišreikštumas yra ramybė. Kai pasieksite absoliučią ramybę, kuri vis dėlto skleidžia gyvybiškumo virpesius, būsite atsidūrę už vidinio kūno ir už či, jūs būsite pasiekę patį Šaltinį – Neišreikštumą. Či yra ryšys tarp Neišreikštumo ir fizinės visumos.


Taigi giliai sutelkę dėmesį į vidinį kūną galite pasiekti tą vienumą, kurioje pasaulis susilieja į Neišreikštumą, kur Neišreikštumas įgyja či energijos srauto pavidalą ir vėliau tampa pasauliu. Tai gimimo ir mirties taškas. Kai jūsų sąmonė yra nukreipta išorėn, randasi protas ir pasaulis. O kai ji nukreipta vidun, ji atpažįsta savąjį Šaltinį ir grįžta namo į Neišreikštumą. Tada, kai sąmonė vėl grįžta į išreikštąjį pasaulį, jūs vėl atpažįstate formas, kurias trumpam buvote palikę. Vėl grįžta pavadinimai, praeitis, gyvenimo aplinkybės, ateitis. Tačiau vienu esminiu atžvilgiu jūs esate jau nebe tas pats asmuo, koks buvote: jūs jau žvelgėte į savyje slypinčią tikrovę, esančią ne “iš šio pasaulio”, bet kuri drauge nėra nuo jo atskirta, lygiai kaip ji nėra atskirta nuo jūsų.


Ugdydami dvasią venkite kasdieniniame gyvenime skirti 100 procentų dėmesio išoriniam pasauliui ir savo protui. Dalį jo palikite nukreiptą į vidų. Jau esu kalbėjęs apie tai. Jauskite savo vidinį kūną net tuomet, kai esate įsitraukę kasdienius darbus, ypač kai su kuo nors bendraujate ar esate gamtoje. Jauskite savo gelmėse glūdinčią ramybę. Laikykite vartus atvertus. Visiškai įmanoma sąmoningai suvokti Neišreikštumą nuolatos. Jauskite tai kaip kažkokį ramybe alsuojantį pagrindą, skleidžiantį niekuomet jūsų nepaliekančią vidinę tylą, kurios nepaliečia jokie kasdienybės reikalai. Jūs tampate tiltu tarp Neišreikštumo ir išreikštojo pasaulio, tarp Dievo ir kasdienybės. Tai susietumo su Šaltiniu būsena, kurią vadiname nušvitimu.


Nepasiduokite įspūdžiui, jog Neišreikštumas yra atskirtas nuo reiškinių pasaulio. Ar gali taip būti? Tai gyvybė, glūdinti kiekviename pavidale, visa ko, kas egzistuoja, esmė. Jos pripildytas visas šis pasaulis.


Paimta iš E. Tolle – “Šios akimirkos jėga”

Tikroji meditacija
[IMG alt="reality-enlightenment_adyashanti"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/original/1X/9e9e60fcd05e42d28a442bddeeb48b60e68c1499.jpeg[/IMG]
Tikroji meditacija neturi jokių krypčių, tikslų ar metodų. Visų metodų tikslas - pasiekti tam tikrą proto būseną. Visos būsenos yra ribotos, nepastovios ir sąlyginės. Nuo žavėjimosi būsenomis atsiranda priklausomybė. Tikroji meditacija yra tyras, pirmapradis sąmoningumas.
Tikroji meditacija sąmonėje gimsta spontaniškai, kai suvokimas/sąmoningumas nenukreipiamas į suvokiamus objektus. Pradėjus medituoti, pastebėsite, kad sąmoningumas yra nuolatos į ką nors nukreiptas: į mintis, kūno signalus, emocijas, atsiminimus, garsus ir t.t. Taip būna dėl to, kad proto sąlyga yra koncentracija ir susitelkimas ties objektais. Tada jis priverstinai pradeda interpretuoti tai, ką žino(objektą) mechaniškai ir neteisingai: daro išvadas bei prielaidas ir pasisavina jas, remdamasis praeities patirtimi.
Tikroje meditacijoje visi objektai yra paliekami nuošalyje natūraliai funkcionuoti. Tai reiškia, kad neturi būti daroma jokia manipuliacija suvokiamais objektais. Tikroje meditacijoje svarbiausia yra buvimas sąmoningume, t.y. sąmoningas nebuvimas kitų objektų ar reiškinių atžvilgiu, bet ilsėjimasis pirmapradžiame sąmoningume, savyje. Pirmapradis sąmoningumas (sąmonė) yra šaltinis, iš kurio kyla ir kuriame pranyksta visi suvokiami objektai. Kai jūs švelniai atpalaiduosite šį sąmoningumą, protas pradės rimti, nebesikabindamas į nieką. Buvimo tyla vis aiškiau įsiskverbs į sąmonę kaip kvietimas ilsėtis ir būti. Nusiteikimas atvirai priimti, būti laisvam nuo bet kokio tikslo ar laukimo, palengvins tylos ir ramybės buvimą, jūsų natūralios būsenos atsiskleidimą.
Tyla ir ramybė nėra būsenos, juo labiau jos negali būti pagamintos ar sukurtos. Tyla yra nebūsena, iš kurios kyla ir pranyksta visos būsenos. Tyla, ramybė ir sąmoningumas nėra būsenos - jos niekada negali būti suvokiamos kaip objektai. Tyla pati savaime yra amžinasis liudytojas, be formos ar savybių. Kuo daugiau laiko praleidžiate šitaip ilsėdamiesi, tuo lengviau visi dalykai grįžta į savo natūralų funkcionavimą, o suvokimas, tapdamas laisvu, neprisirišusiu prie proto kaprizų, grįžta į natūralią Dabarties akimirką.
Paprastas, bet gilus klausimas: “Kas Aš Esu?” gali atskleisti, jog būtis nėra nesibaigianti ego asmenybės tironija, o Būties Laisvė - pirmapradė sąmonė, kurioje visos mintys ir visi objektai ateina ir išeina kaip manifestacija Amžinos Negimusios Būties, kuria Tu Esi.

Klausimas - Kas aš esu?

[IMG alt="G-and-P-Walking-e1559943983944"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/877a457b2d9b16ad294ef238a47df213ce56605b_2_690x388.jpeg[/IMG]
G-and-P-Walking-e15599439839441920×1080 245 KB

Svarbiausias klausimas, kurį kiekvienas sau galime užduoti yra - Kas aš esu? Jei į šį klausimą nebus atsakyta nuoširdžiai, o tik formaliai, jūs ir toliau norėsite surasti atsakymą. Nepriklausomai nuo to, kaip jus apibūdina aplinkiniai – geranoriški ar ne – nepriklausomai nuo to, kaip jūs pats save apibūdinate, joks apibūdinimas nesuteikia visiško tikrumo.
Nesunku suprasti, kad pradinė mintis “Aš esu kažkas” veda prie įvairių įmanomų strategijų: būti kažkuo geresniu, kažkuo saugesniu, kažkuo, patiriančiu daugiau malonumo, daugiau užuojautos, kažkuo daugiau pasiekusiu. Tačiau jeigu kvestionuosime šį pagrindinį teiginį, mūsų protas iškart stos į akistatą su tuo aš, kuris įsivaizduojamas kaip kažkas atskira nuo siekiamybės. Tai vadinama savianalize.
Šis pagrindinis klausimas - Kas aš esu? yra mažiausiai pastebimas. Mes gyvename, kalbėdami vieni kitiems apie savo svarbumą, nesvarbumą, didybę ir menkumą, jaunystę ir senatvę. Ką bekalbėtumėm apie savo gerumą, blogumą, neišmanymą ar prašvitimą, visa tai tėra proto koncepcijos.
Kai klausimu Kas? sekame tyrai ir atsivėrę iki pat jo ištakų, pasireiškia milžiniška, stulbinanti jo realizacija: ten nėra jokios esmės visai! Yra tik nenusakomas, beribis atpažinimas savęs, kaip neatskiriamos visumos dalies.
Jūs laisvas. Jūs vientisas. Jūs begalinis. Jums nėra jokios pabaigos, jokių ribų. Visos jūsų mintys išnyra jumyse ir vėl jumyse pranyksta. Jūs esate pats suvokimas, o suvokimas yra sąmonė.
Vėl nukelkite savo sąmonę į erdvę, kur nėra pasakojimo, kur nėra minties. Jei mintis kyla, stebėkite, kaip ji keliauja pro šalį. Tai nėra nei blogai, nei gerai. Tai tik mintis, neturinti nieko bendra su jūsų esme.
Pasaulis ne toks, kokį jūs manote esant. Jūs ne tas, kas manotės esąs. Aš ne tas, ką apie mane manote. Mintys apie pasaulį, save ar mane yra paremtos supratimais. Nesvarbu, ar jie kyla iš vidaus, ar iš išorės, jie yra riboti.
Pripažinkite tai, ir išgirsite kvietimą į tikrąją savastį, kuri nėra apčiuopiama ar įsivaizduojama, tačiau, nepaisant nieko, persmelkianti viską.
Kai proto darbas apie tai - Kas esi? yra sustabdomas, suvokimas, proto struktūra suskyla. Kviečiu jus įeiti per šį plyšį. Įeikite per šį atsivėrimą. Kai šitą padarote, protas liaujasi ieškojęs sau naujų apibrėžimų. Tą akimirką lieka tik tyla. Šioje tyloje galima patirti visišką pilnatvę: tiesą, to, kas jūs esate iš tikrųjų.
Tai, kas iš tiesų esate - nėra mintis, kadangi ji - visų kitų minčių šaltinis. Tai, kas iš tiesų esate - negali būti pavadinta ar apibrėžta. Tokie žodžiai kaip siela, šviesa, Dievas, tiesa, savastis, sąmonė, visatos protas ar dievybė, nors ir turi galią iššaukti tiesos palaimą, tačiau jų nepakanka apibūdinti didybę to, kas jūs esate iš tikrųjų.
Tiesa apie jus patį nėra jums svetima. Tiesiog, tai yra taip arti jūsų, kad negalite patikėti, jog tai – jūs pats. Vietoj to, kad priimtumėte tai, kas visada buvo jūsų savastis – arčiau, nei jūsų širdies plakimas, arčiau, nei bet kokia mintis, arčiau, nei bet kokia patirtis – jūs priėmėte kaip savasties realybę tėvų auklėjimo, kultūros bei religines aplinkybes.
Tikrojo jūsų nepaliečia jokios koncepcijos apie tai, ar esate neišmanėlis ar prašvitęs, nieko vertas ar didingas. Jūsų esaties tiesa yra laisva nuo viso to. Jūs iš esmės esate laisvas, o tai, kas neleidžia šiai laisvei realizuotis - yra prisirišimas prie tam tikros minties apie tai, kas esate. Ta mintis nesulaiko jūsų nuo buvimo tuo, kuo iš tiesų esate. Jau esate tai, kas skiria jus nuo savęs įsisąmoninimo. Leiskite savo dėmesiui panirti į tai, kas visada buvo čia, atsiverti savo paties realizacijai.
Kas tu esi, iš tikrųjų? Ar tu koks vaizdas, iškylantis prote? Ar esi pojūtis, atsirandantis kūne? Ar tu emocija, persmelkianti kūną ir protą? Ar tu esi tas, kuo kitas mano tave esant, ar esi visiškai priešingas tam, ką kiti vadina esant tavimi? Tai tik keli iš daugelio klaidingų tapatumo nustatymų.
Mūsų klaidingiausias susitapatinimas, turbūt netgi stipresnis už susitapatinimą su kūnu, yra susitapatinimas su mintimis. Mus išmokė tikėti teiginiu: “Aš mąstau, todėl esu”, o ne šia tiesa: “Aš esu, todėl mąstau”. Mes suteikiame minčiai valdžią apibrėžti mūsų esamybę. Jei mano mąstymas apie mano ir jūsų skirtingumą remsis fiziniais pojūčiais ir patyrimais, tai ši mintis turės didžiulę įtaką mūsų tikrovei.
Mūsų protuose mintys suranda vietos tiek Dievui, tiek ir velniui. Atsiranda grumtynės tarp gerų ir blogų minčių, kurios sukelia karą. Kyla troškimas sukaupti daugiau gerų minčių, kad šios nugalėtų blogas mintis, kad šviesos jėgos nugalėtų tamsos jėgas. Jūs sąlygotas tikėti, kad jei geros mintys nugalės – nugalės jūsų aukštesnysis Aš, ir taip nurimsite.
Tiesa yra tokia, kad gyvenimo kokybė pagerėja tada, kai protas yra pripildytas gerų minčių. Ir priešingai - kai protas užteršiamas negatyviomis ar neigiamomis emocijomis, apnuodijamas dar ir kūnas. Tačiau nepastebima to, kad pačioje esmės gilumoje visada yra ramybė, nepajudinamas sąmoningumas. Šito nepastebėdami, praleidžiate tai, kad jūs visada esate ramybėje. Nei laimėjimas, nei pralaimėjimas neturi nieko bendra su tiesa to, kas jūs esate.
To, ką jūs vadinate “aš”, subalansavimas, išbalansavimas, sutvarkymas ir pertvarkymas yra tiktai minčių sankaupa. Mintys apie tai, kas jūs esate, kyla iš proto pastangų atsiminti praeitį ir pastangų galvoti apie ateitį. Mintys apie praeitį ir ateitį sukuria jūsų esamybės dabartį.
Mintims kylant, turite pasirinkimą. Protas teseka jūsų mintis arba nurimsta, leisdamas joms kilti be jokio savo įsikišimo. Kviečiu sustoti: nekurti minties po minties, nefantazuoti ir nekartoti mintyse seniai įvykusių dalykų. Pasirinkimas nuraminti protą, įgalina atpažinti tai, kas visada yra ramu, nepaisant minčių buvimo ar nebuvimo.
Akimirka, kai atpažįstame tai, kas negali būti mintis - yra to, kas jūs esate, atpažinimo akimirka. Tai akimirka, kai protas pasiduoda tylai. Vienintelė dalykas, trukdantis šią tiesą suvokti, yra mąstymas apie tai, kas jūs esate. Tai išties taip paprasta.
Smarkiai kenčiame, kai, bandydami suvokti savo tapatumą, nuklystame link to, kas iš viso neegzistuoja. Istorijos, apie tai, kas esate - nėra. Asmenybės identifikacija prasideda nuo minties, kuri įgauna jėgą, nes kasdien galvodami, tą mintį auginame. Galiausiai ji apauga kitomis mintimis, palaikančiomis pirmąją, ją stiprinančiomis ir tobulinančiomis.
Mintis Kas esate, tėra vaizdinys, sudėtas iš krūvos kitų minčių, proto veiklos išdava. Kai mintis kas esate ištiriama iki galo – pamatome, jog tai yra niekas.
Asmens tapatumas yra susietas su “aš” - kūno, ego siekiais gauti tai, ko jis nori. Gal tai kūno noras turėtii daugiau maisto, turėti geresnį prieglobstį ar daugiau drabužių. Gal tai ego noras įgyti daugiau galios, daugiau statuso, daugiau pripažinimo, daugiau prašvitimo. Kiekvienas gali pažvelgtiį savo gyvenimą ir pamatyti kaip šis “daugiau” variklis, jei jis yra išderintas, neleidžia jiems pažinti tikrojo džiaugsmo ir paprastos egzistencijos pilnatvės. Netgi tada, kai neturime nieko, kai visiškai atsiveriame šiai akimirkai, tai daugiau, nei pakanka, kad patirtume būties palaimą. Bet kol esame prisirišę prie asmenybės poreikio turėti daugiau, višiška pilnatvė, kuri yra mūsų tikrasis buvimas, bus nepastebėta.
Praeityje retai kas išdrįsdavo prašnekti apie tai, kas amžina, kas negali būti prarasta, apie tai, kas yra tiesa apie mus. Iš principo, tie, kurie bandė tai daryti, liko nesuprasti.
Tai, kaip dauguma žmonių suprato tuos prakalbusiuosius, rėmėsi tų žmonių puoselėjama viltimi, kad „jei aš suprasiu, ką šitas didis žmogus kalba, tada ir aš turėsiu tai, ką tas didis žmogus turi, ir tai negalės būti iš manęs atimta“. Tada visa energija buvo nukreipta link bandymo kažką gauti ar išsiaiškinti. Aš kviečiu jus nedaryti nei viena, nei antra. Aš kviečiu jus tiesiogiai įsigilinti į save ir pamatyti, kas ten yra nemirtinga, kas jau yra viduje – kokia tiesa apie tai, kas jūs esate.

[IMG alt="Papaji-sito-"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/9033700d477964e7d89d900b1db3a468275e3e38_2_491x375.jpeg[/IMG]
Papaji-sito-1444×1102 198 KB



Žmogus parašė man iš Vokietijos: “Nors mes ir nebuvome niekada susitikę fiziškai, aš girdėjau jūsų žodžius, žiūrėdamas video kasetę. Tie žodžiai buvo: “Nurimk, nurimk, nurimk”. Aš negaliu surasti žodžių, kokį efektą turėjo šie jūsų žodžiai, ar kas nutiko man juos klausant. Aš niekada gyvenime nebuvau girdėjęs tokio ramybės aprašymo jokioje mano skaitytoje knygoje. Kiti mokytojai nekalba šitokiu būdu. Kažkokia jėga turėjo didžiulį efektą man, kurio dėka aš galėjau nurimti.”


Mes ištyrinėsime ramybės prigimtį: kaip tai įgyti. Kaip tai praktikuoti.


Priš septynis tūkstančius metų, Ardžuna paklausė Krišnos kaip nuraminti protą. “Protas yra kaip vėjas”, tarė jis. “Jo negalima išlaikyti. Jis yra toks neramus, kaip galima jį kontroliuoti?”. Krišnos atsakymas buvo paprastas: „Tai galima padaryti per atskyrimą ir praktiką.“ Šie du žodžiai yra labai reikšmingi. Kaip galima lengvai pasiekti viragya, atsiejimą? Visi nori mėgautis juslių objektais - matymu, girdėjimu, uostymu, lytėjimu, ragavimu – visu tuo, kas juos domina.


Taigi, kaip atsieti protą nuo juslių objektų ir jį nuraminti? Tai nutiks tik tada, kai suprasite, kad visi šie dalykai nesuteikia taikos ir ramybės, jog nuolatinis galvojimas apie jūsų troškimus neatneša pasitenkinimo. Nuolat siekdami malonumo ir niekada nerasdami ramybės, susikuriate tam tikrą nepasitenkinimą šiais dalykais. Natūralu, kad norite atsiriboti nuo dalykų, kurie neatneša taikos ir ramybės.


Maždaug prieš penkis šimtus metų gyveno garsus išminčius Thyagaraya. Žmonėms, besidomintiems muzika, jo vardas gerai žinomas. Jis yra menininkų, muzikantų ir dainininkų karalius. Jis pasakė:


Santham laka soukhyam ladu.


„Kol nėra ramybės, netgi karalystės nesuteiks jums laimės.“


Kai suvoksime, kad juslių objektai negali mums suteikti pastovios laimės, protas iš lėto atsitrauks nuo jų.


Vedose pasakyta: “Neti Neti” [Ne šis, ne tas.]


Kai tik protas linksta prie juslių objektų, sugrąžinkite jį atgal į ramybę, atgal į tylumą. Kai tik jis pradeda blaškytis, nuraminkite jį. Būkite labai rūpestingi sugrąžindami jį atgal, nes jūs jau patyrėte, jog juslių objektai neatneša jums ramybės. Tai yra „rahasya“, paslaptis, kurią Krišna suteikė Ardžunai - atskyrimas. Kur benuklystų protas, vėl ir vėl atitraukite jį nuo atitinkamų juslių objektų.


Atskyrimas privalo būti šalia „gyana“, šalia Brahmano laisvės pažinimo. Noras būti išlaisvintam ir noras atsiskirti nuo jutimų turi veikti kartu. Atsiekite save nuo dalykų, kurie nėra pastovūs ir atsiduokite tam, kas niekada nekinta. Tegul jūsų dėmesys visada būna ties Brahmanu - troškimu pasiekti nušvitimą. Likite čia, šiame nore pasiekti išsilaisvinimą. Apmąstykite tai nuolatos. Troškimas būti laisvam jau kilo jūsų prote. Jūs praleidote milijonus metų, kad galėtų kilti šis troškimas. Dabar įsiklausykite į jį, apmąstykit jį nuolatos, medituokite į jį. Šis procesas turi tęstis visą laiką.


Daugybė žmonių manęs klausia, kas bus kai jie sugrįš namo. Jie sako, jog jiems yra gerai, kai kasdien girdi kartojant šią tiesą. Jos apmąstymas neturi nutrūkti. Kur jūs bebūtumėte, medituokite į Save, į Brahmaną, į Tiesą, į Taiką, į Šanti. Stebėkite tai visą laiką, kalbėkite apie tai su savimi. Štai šitaip turėtumėte leisti laiką Visatoje. Tie, kurie akimirksniu sugeba suvokti šią tiesą, laiko nuopelnų kalną, prilygstantį Himalajams. Jie yra palydimi į satsangą. Tiems, kuriems nepasiseka tos tiesos atpažinti, turės palaukti.


Dažnas, patekęs į satsangą, nori iš jo pabėgti - nori būti kur nors kitur. Kažką neužbaigtą jie nešasi iš praeitų gyvenimų, o jų karma neša juos į sekantį gyvenimą, praleisdama satsangą. Aš girdžiu apie žmones, norinčius sugrįžti į ankstesnius centrus ir ašramus. Ten jie rado daug ramybės, laimės ir džiaugsmo su savo draugais. Aš sakau jiems, jog šis satsangas nėra skirtas visiems. Nėra ką kaltinti. Tokia yra karmos našta. Jie dar turi atlikti kai kuriuos darbus, dar laukia keletas inkarnacijų. Tai visai nesvarbu, jūs galite dar kažkiek padirbėti. Anksčiau ar vėliau jūs vistiek atvyksite į satsangą.


Tie, kas pasiekia satsangą, nepatenka į jį iš pirmo karto. Jie to turi nusipelnyti. Pabaigę milijonus inkarnacijų, dabar sėdi čia satsange. Jų gali būti vos keletas, bet ne tame esmė. Visi likusieji turės palaukti, satsangas jiems neveiks dabar. Visi save realizavę išminčiai teigia, kad tam reikia geros karmos - satsango patyrimo praeituose gyvenimuose, kuris ir šiame gyvenime atves jus į satsangą, į ramybę.


Buda gimė karalių šeimoje. Pirmąkart išėjus iš tėvo rūmų, jam iškart teko susidurti su ligomis, senatve ir mirtimi. Akimirksniu jis nusprendė laikytis ramybės būsenos. Štai ką aš turiu galvoje, sakydamas: „atsiskyrimas nuo mėgavimosi juslių objektais“. Vos tik susidūręs su realybe už rūmų sienų, jis nutarė: “Ne, aš nenoriu tokio gyvenimo”. Jis sugrįžo namo ir atsiskyrimą įsileido į savo gyvenimą.


Didis išminčius Tukuramas teigia, jog vyras prisiriša prie trijų dalykų: savo namų, savo žmonos ir savo sūnaus. Apie tai kalba visi išminčiai. Tukuramas siūlė stebėti visus šiuos prisirišimus. Jis sakė, jog vyrui nėra didesnio prisirišimo, kaip prie savo žmonos; o moteriai nėra didesnio prisirišimo, kaip prie savo vyro. Tas pats galioja turtams bei namams. Visi vyrai trokšta turėti sūnų, trokšta pratęsti giminę. Šie trys žodžiai, paminėti Tukuramo: sutuoktinis, namai ir vaikai sudaro prisirišimų pagrindą. Buda grįžo namo ir prabudo iš viso to. Jis pamatė gyvenimo prigimtį ir atsiejo save nuo prisirišimo prie žmonos, vaiko Rahulio bei savo rūmų ir prabangos. Jis nurimo. Po Bodhi medžiu jis buvo nurimęs ir taip išsilaisvino. Štai ką reiškia būti nurimusiam. Kabiras sako:


Chit thir man thir budhi thir.


Nutildyk savo protą, savo kalbą, intelektą,


ir tada… suprask tai, kas atsitiko.

GYDOVO FUNKCIJA
Medicina nėra įprastinė profesija. Tai ne tik technologija, nes yra įtraukta žmogiška būtis. Jūs ne mašinas taisote, tai nėra klausimas “žinoti kaip”, tai gilus meilės klausimas…
Jūs žaidžiate su žmogiškomis būtimis, jų gyvenimais, o tai sudėtingas reiškinys. Kartais tūlas gali padaryti klaidų, ir jos gali būti kažkieno gyvybei fatališkos. Taigi eikite į tai su gilia malda. Eikite į tai žmoniškai, kukliai, paprastai.
Žmonės, kurie mokosi medicinos kaip inžinerijos, nėra tinkami būti daktarais ar gydytojais – tai netinkami žmonės. Tie, kurie niekuomet nejaučia ambivalentiškumo, yra netinkami žmonės. Jie darys žmogiškoms būtims operacijas kaip variklių mechanikai tai daro su automobiliais. Jie nejaus paciento dvasinės esaties. Jie negydys paciento, o gydys simptomus. Žinoma, jie gali būti labai pasitikintys, technikai visuomet yra labai pasitikintys. Bet kai esate sąveikoje su žmogiška būtimi, jūs negali būti labai užtikrinti, svyravimai yra natūralu. Tūlas prieš ką nors darydamas pagalvos du, tris kartus, nes sąveikaujama su sudėtingomis gyvybėmis – gyvybėmis, kokių mes negalime padaryti, gyvybėmis, kurios jei išeina, tai išeina amžiams.
Tai individualybė, kuri nepakeičiama, unikali. Panašios niekada nebuvo ir niekada nebus. Jūs žaidžiate su ugnimi – svyravimai yra natūralu. Eikite labai kukliai. Jauskite gilią pagarbą pacientui. Gydydami jį, tiesiog tapkite dieviškos energijos laidininku. Nebūkite daktaras, paprasčiausiai tapkite gydančios dieviškos energijos laidininku, – tiesiog instrumentu. Leiskite dalyvauti ir pacientui – jauskite didžiulę pagarbą pacientui, negydykite jo kaip daikto. Leiskite dalyvauti Dievui, su giliu pamaldumu leiskite Dievui tekėti per jus ir pasiekti pacientą. Pacientas serga, jis negali susisiekti su Dievu. Jis labai nutolęs. Jis pamiršo pačią savęs gydymo kalbą. Jo būsena beviltiška. Jūs negalite jo kaltinti; jis bejėgis.
Kai sveikasis tampa mediumu, tai gali būti milžiniška pagalba. Be to jei sveikas asmuo yra ir žmogus, kuris žino, tai gali būti dar svarbiau, nes dieviška energija gali daryti jums tik užuominas – jas jūs turite dekoduoti. Jei mokate mediciną, galite lengvai dekoduoti. Tuomet jūs nieko nedarote pacientui, Dievas yra tas, kuris daro. Jūs padarote save prieinamą Dievui ir padarote prieinamas žinias. Padeda gydanti Dievo energija sąjungoje su jūsų žiniomis. Be to ji niekuomet nežaloja. Jūs galite sužaloti. Taigi pasitraukite, leiskite būti Dievui. Eikite į mediciną ir toliau medituokite.
Kiekvienas gali tapti hileriu. Gydymas panašus į kvėpavimą, jis natūralus. Kažkas serga; tai reiškia, kad jis prarado sugebėjimą išsigydyti. Jis nebežino apie savo paties gydantį šaltinį. Hileris padeda jam jį susigrąžinti. Tai tas pats šaltinis, iš kurio geria gydantis, bet ligonis pamiršo, kaip suprasti jo kalbą. Hileris sąveikauja su visuma, taigi jis gali tapti mediumu (via media). Hileris liečia sergančio asmens kūną ir tampa grandimi tarp jo ir šaltinio. Pacientas šiuo metu nėra tiesiogiai susijęs su šaltiniu, taigi jis sujungiamas netiesiogiai. Energijai pradėjus tekėti, jis gydomas.
Jeigu hileris iš tikrųjų yra išmintingas žmogus… Visiškai įtikėtiną, kad jūs galite tapti hileriu ir nebūti išmintingas žmogus. Yra daug hilerių, kurie ir toliau tai daro, bet jie nežino, kaip tai atsitinka, jie nepažįsta to mechanizmo. Jei jūs tai suprantate, tuomet galite padėti pacientui ne tik išgyti, bet ir įsisąmoninti šaltinį, iš kurio gydoma. Tuomet žmogus gydomas ne tik nuo esamų ligų, bet ir užkertamas kelias būsimoms ligoms. Tuomet gydymas tobulas. Tuomet tai ne tik gydymas, bet ir profilaktika.
Gydymas tampa beveik malda, Dievo, meilės, visumos pergyvenimu.